home Aktualijos, Kultūra Ar jau reikalingas Nojaus laivas?

Ar jau reikalingas Nojaus laivas?

Vis dažniau, domėdamiesi, kur ir kada būtų galima užsakyti šv. Mišias ar apeigas už savo mirusius artimuosius arba svarbiems gyvenimo įvykiams paminėti, susiduriame su terminu „aptarnaujama parapija (bažnyčia)“.

Neretai gavę atsakymą, jog vienoje ar kitoje parapijoje yra per mažai parapijiečių ir kunigui dažnai tenka į ją vykti keliasdešimt kilometrų tik reikalui (užsakymui) esant, supratingai palinguojame galvą – „trūksta kunigų, niekas jau nenori jais būti“ arba „tokie laikai, žmonės nebetiki Dievu“. Iš esmės, abiem atvejais esame teisūs ir kartu klystame.

Nors kunigų Lietuvoje nėra daugiau nei lietuvių kalbos mokytojų, bet jų užtektų Lietuvos bažnyčioms, kurių prieš 100–200 metų, esant tvirtai krikščionybei, buvo pristatyta kiekviename didesniame kaime ir miestelyje. Deja, kunigai vis dažniau jose tampa nereikalingi. Kodėl? Nes kvaila būtų teigti, kad šiandieninė Katalikų bažnyčia yra tokia pati tvirta, kokia buvo prieš 30, 50 ar 100 metų. Kvaila būtų teigti, kad žmonės ir tikintieji tiki lygiai taip pat karštai, kaip tikėjo jų protėviai (na, tie, kurie jau buvo pakrikštyti).

Šiandieninė Katalikų bažnyčia susiduria su labai dideliu ideologiniu iššūkiu, tačiau tuo stebėtis nereikėtų, nes šį iššūkį sukuria ta pati visuomenė, kurios dalis ir yra Bažnyčia.

Paveldima pareiga

Beveik kasdien tenka išgirsti įvairių žmonių pasakojimus apie tikybos apraiškas jų gyvenime. Antai, jiems teko dalyvauti šv. Mišiose už mirusiuosius, teko laidoti artimuosius arba draugų šeimos narius, buvo galimybė džiaugtis krikšto arba santuokos švente ar tiesiog netyčia pakliūti į vienokias ar kitokias apeigas bažnyčioje. Įdomiausia pasakojimo dalis būna ta, kurioje minimas jų liturgijos supratimas ir elgesys apeigų metu.

Kai deklaruojame, jog esame katalikai, turbūt pirmiausia turėtume įvertinti, ką darome, kad jais būtume? Puikiai žinome, jog melžėjais tampame tada, kai nuolat einame melžti karvių, o ne gerdami pieną sakome, kad esame melžėjai. Puikiai žinome, jog gaisrininkais tampame tada, kai dirbame tokioje institucijoje, kurios paskirtis – gesinti gaisrus, o ne žiūrime į pravažiuojančią gaisrinę su švyturėliais ir sakome „kaip man gražu“. Puikiai žinome, jog mamomis ir tėčiais tampame tada, kai ant savo rankų sūpuojame i mažą vaiką, o ne žiūrėdami į kūdikį nuotraukoje sakome „koks fainas, panašus į Petrą“. Kodėl laikome save katalikais, jeigu savo pareigą lankytis pamaldose bažnyčioje išpildome tik į ją varomi griežtu it šautuvo vamzdis močiutės ar prosenelės žvilgsniu? Kodėl laikome save katalikais, jeigu atvaryti į bažnyčią mes nesugebame išlementi net pusės „Tėve mūsų...“?

Kvailys tas, kuris teigia, jog 80 proc. lietuvių yra katalikai! Per Sumą sekmadieniais aplankykite bažnyčias ir parodykite tuos 2 milijonus katalikų! Jeigu Lietuva tokia katalikiška, kokia ji buvo pristatyta popiežiui Pranciškui, tai kodėl į sekmadienio šv. Mišias, kurios nurodytos katalikų Dievo trečiame įsakyme, ateina 5–15 proc. parapijos tikinčiųjų?

Šioje vietoje būtų galima ginčytis, kad Dievo meilė begalinė ir katalikas, kadangi yra klystantis žmogus, gali ir nebūti idealus tikintysis. Tačiau tokiu atveju reikia užduoti klausimą: o gaisrininkas irgi gali nevažiuoti į gaisrą? Suprantama, kad gali. Su ta sąlyga, kad jis nėra ir nebebus gaisrininkas. Kam vadinti save kataliku, jeigu toks nesi?

Paskutiniai pora metų intensyvaus lankymosi ir tarnybos bažnyčiose skirtingų apeigų metu rodo šiek tiek kitokią situaciją, negu ją įsivaizduoja pseudokatalikai ir dalis Lietuvos bažnyčios vyriausiųjų. Jeigu vis tuštėjančiose bažnyčiose sekmadienio šv. Mišiose apsilanko pamaldūs, puikiai išmanantys vos valandą laiko trunkančią, trijų dalių paprastą liturgiją maldininkai, tai gedulinėse šv. Mišiose, laidotuvėse kartais net su dvigubai didesnėmis pajėgomis, atlikti „paveldimą pareigą“ apsilanko vis dar gyvos, dažniausiai stambesnį nekilnojamąjį turtą turinčios močiutės –„barbarų genties“ atamanės.

Tokius „tikinčiuosius“ labai lengva atpažinti. Visi du trys vyriausio amžiaus, dar mokantys melstis, maldininkai užima tuščias pirmas eiles (kaip per karantiną – vienas žmogus dešimtyje kvadratinių metrų) ir tampa „dirigentais“ kitiems 50 ar 100 dalyvių, susigrūdusių bažnyčios gale (kaip Palangos pliaže – po du tris kvadratiniame metre). Šv. Mišios prilygsta futbolo varžybų sirgalių daromai bangai – paskui pirmuosius visi kiti stoja ir klaupia pagal savo reakcijos greitį bei regėjimą su 5–20 sekundžių uždelsimu. Liūdniausia, kai į bažnyčia ateina žmonės, vedami tik tradicijų ir neturintys nieko bendra su tikėjimu. Na, nebent vienintelį priekaištą – „mes jums davėme pinigų, tai tik jūs ir privalote melstis“. Kokia yra tokių pamaldų prasmė? Kokia prasmė melstis dviese, kitiems rankos mostais ir instrukcijomis bandant nurodyti, kaip elgtis? Juolab kad dalis tokių apeigų dalyvių net demonstratyviai elgiasi priešingai, o kartais ir nusprendžia tarpusavyje padiskutuoti apie savo vakarykščius nuotykius. Kam eiti į bažnyčią, jeigu tu su ja neturi nieko bendra? Ar kam nors teko eiti ir dirbti darbe, kuriame nedirbate? Ar atėję į virtuvę gaminti vakarienę pradėjote žaisti futbolą arba krepšinį?

Priesaika verta linksmybių

Iš tiesų, dabartinės visuomenės požiūrį į bažnyčią išduoda linksmesnės apeigos – dviejų žmonių santuoka. Tai – pati gražiausia ir nuostabiausia šventė. Pirmiausia, dėl to, kad mylėdami ir gerbdami vienas kitą susijungia du žmonės. Jie pradeda naują gyvenimą. Jie, vos prieš akimirką turėję atskirus gyvenimus ir ėję skirtingais keliais, tampa vieniu. Vienu gyvenimu, viena nuomone visuomenėje visam likusiam gyvenimui. Bent jau taip turėtų būti. Neretai ir būna. Bet ne taip ir dažnai.

Žinoma, santuoka, kaip svarbi šventė, privalo būti graži ne tik dvasiškai, morališkai bei emociškai, bet ir materialiai. Puikiai žinome, jog santuoka – tai apranga, mašinos, gėrimai, maistas, sutuoktinių tortas, sodyba arba kokia nors koncertų salė, muzikantai ir, suprantama, didinga vieta pačiai procedūrai. Nors šiais laikais galima pasirinkti pievas, pajūrius, paežerius, tačiau kas gali būti didingesnio už bažnyčios skliautus ir Mendelsono maršą (kuris, beje, buvo sukurtas kaip gedulinis). Bažnyčios didingumą atskleidžia dabartinių keliautojų mada nuvažiavus į bet kurį miestelį nusifotografuoti prie bažnyčios. Kodėl prie bažnyčios? Nes iš tikrųjų retas kuris miestelis gali pasigirti turintis kažką didingesnio ir gražesnio už bažnyčią. Krikščionybė visai pasaulio prastuomenei padovanojo tikrą lobyną – architektūrą, meną, muziką, mediciną, mokslą, netgi astronomiją (šioje vietoje skeptikams reikėtų trumpai pasakyti, jog Mikalojus Kopernikas bei Galilėjas Galilėjus buvo dvasininkai ir su inkvizicijos teismais jie bendravo dėl šiek tiek kitokių klausimų). Štai todėl daugelis mano, jog santuoka „privalo“ įvykti bažnyčioje.

Tada kyla klausimas, ar tie, kurie nori, jog santuoka būtų „faina“, turi bent menkiausią supratimą, kad žodis „Taip“ yra sakomas ne sutuoktiniui, o Dievui? Ar sutuoktiniai prisiekdami prieš Dievą mylėti vienas kitą supranta, jog šis žodis nėra lygus žodžiui „alus“? Tai priesaika visam gyvenimui ir katalikams pažadėtai amžinybei danguje. O jeigu prieš altorių atsistoja žmogus, kuris tiki ne Dievu, bet gražiomis bažnyčios plytomis, ar jis tokiu atveju irgi prisiekia visam gyvenimui? Į tai atsako skyrybų bylų teismuose bei santuokų anuliavimo bylų bažnyčios tribunole kiekis.

Vaizdas, kai bažnyčioje stovintys apgirtę jaunųjų pulko nariai, svečiai bei įraudęs jaunikis vaduojasi mirtimi iš troškulio ir skubėjimo kuo greičiau lėkti į kitą veseilios vietą, prieš akis pakabina ryškią špargalkę, kurioje aiškiai parašyta, kad didelis skaičius santuokų tampa negaliojančiomis jau priesaikos akimirką. Kodėl jos dokumentiškai įsigalioja, nors negalioja prieš Dievą? Turbūt todėl, kad geometrine progresija žemyn krentanti bažnyčios įtaka priverčia taikytis prie situacijos.

Demokratiškas kapitalizmas

Apie įvairius kunigų pasipinigavimus ir numatytus atlygius, kurie prasilenkia su „aukos“ terminu, iš tiesų tenka išgirsti labai dažnai. Tačiau nuo ko viskas prasideda? Nuo tikėjimo pagrindų. Silpni tikėjimo pagrindai ir bažnyčios valdžios pripažįstamas statistinis tikinčiųjų skaičius sugriauna bažnyčios ekonomikos pamatus.

Jeigu, žinome, kad iš 100 žmonių 80 proc. pirks mūsų prekę, mes pagaminame 80 prekių ir jas parduodame tiems 80 žmonių. Tačiau jeigu paaiškėja, kad prekę perka tik 15 proc. – 15 žmonių, vadinasi, likusias 65 pagamintas prekes mes galime pasidėti sau po pagalve arba tiesiog išmesti.

Ne kitaip yra su tikinčiaisiais, kai gyveni iliuzijoje, jog viskas yra gerai ir tu turi 80 proc. tikinčiųjų – vadinasi, gali susikelti kojas ant stalo ir nusnūsti dar porą valandėlių (arba tiek valandėlių, kiek liko iki sočių pietų). Tačiau kai iliuzija pradeda rodyti realų rezultatą, lieka tik vienas kelias – parsiduoti už blizgučius.

Kaip bažnyčia gali parsiduoti už blizgučius? Užsimerkti prieš Dievo įsakymus ir daugiau nei poros tūkstančių metų teologijos tvirtovę. Trumpai tariant, sudeginus Šventąjį raštą, galima pasilikti nedidelę brošiūrėlę, kad sekmadieniais būtų galima parodyti, jog va – skaitome grožinę literatūrą.

Štai tokiu būdu bažnyčios durys atsiveria pramogoms. O pramogos, suprantama, kainuoja. Tai ir elektra, ir žvakės, ir liturginiai rūbai, ir sotus maistas. Štai taip atsiranda demokratiškas kapitalizmas,kuriame leidžiama viskas, jeigu tik turi pinigų.

Iš tikrųjų, reikia džiaugtis, jog tai, kas čia parašyta, yra ne visur. Reikia džiaugtis, kad Lietuvoje dar yra vietų, kuriose Dievas ir Dievo įsakymai yra svarbiau už statistinius vienetus. Nereikia pamiršti, kad juodulių yra kiekvienoje bendruomenėje. Tačiau kiekvienoje yra ir šviesulių.

Ugdymo įstaigos pamažu jau supranta savo klaidą ir daugelis tų, kurios siekia gero rezultato, užuot priėmę bet kokį ugdytinį, vykdo atrankas. Kodėl? Nes elementaru ir logiška, kad vienas chuliganas klasėje gali priversti 2–5 tėvus perkelti savo vaikus į kitą ugdymo įstaigą. Vadinasi, ugdymo įstaiga, gavusi vieną finansavimą, gali netekti penkių jau turimų. Tuo tarpu Bažnyčia lipa ant to paties grėblio ir tikisi, kad viliojimas liberalumu, demokratija ir muzika, šokiais bei atrakcijomis padės išsaugoti jos įtaką ir tikėjimo kokybę, tačiau pamiršta, jog vienas chuliganas klasėje ne tik gali išvyti kitus mokinius, bet ir trikdyti ugdymo procesą. Tokiu atveju klasės pažangumas krenta.

Visiems atvertos bažnyčių durys leidžia užeiti net ir tam, kuris gali visas šv. Mišias dainuoti, kalbėti, vaikščioti. Tačiau ar tas vienas neatitraukia kitų šimto maldininkų nuo maldų ir nepriverčia jų bėgti iš bažnyčios silpninant savo tikėjimą?

Mūšis pralaimėtas, karas – ne

Šiandieninė Katalikų bažnyčia susiduria su išties sudėtinga situacija. Ne veltui sakoma, jog Dievą žmonės atranda tik tuomet, kai jiems yra blogai. O lietuviams dabar gerai. Europos Sąjungos milijardai, mašinos, televizoriai, sofos ir pigi dešra prekybos centruose leidžia gyventi visą laiką „pasikraunant“ gerumo.

Žmogaus emocinė savijauta yra kaip akumuliatorius: kol pilnas emocinės energijos, dirba išsijuosęs, jeigu tik sumažėja iki kritinio lygio – stoja. Toks ir visos šiandieninės visuomenės principas – įkrauti emocijų akumuliatorių gerumo vaisiais – dešromis ir kitais malonumais. Emocijų akumuliatoriui padeda ir alkoholis. Antai, išgėrei butelį ar du (čia jau pagal kiekvieno apetitą) ir visą dieną būsi emocijų pilnas. Bėda tik ta, kad tokia energija yra laikina ir kitą dieną vėl reikia „pasikrauti“. Ir tų laikinų gerų emocijų įkrovimas dešromis, televizoriais, alkoholiu, pletkais ir kitais turtais eina į priekį. Nes Europos visuomenės gali sau tai leisti. O kas atsitiktų, jei staiga viskas dingtų? Dieve, padėk, jau tada. Būtent. Dievas atsiranda, kai žmogus nebeturi savo akumuliatoriuje nieko. Kodėl? Nes materialūs įkrovimai teikia mums malonumą labai trumpai, be to, jie kainuoja. Negana to, tokie dažni „įkrovimai“ gadina akumuliatorių. Žmogus tampa sudužusiu indu. Štai tuomet ir prisireikia dvasinės pagalbos.

Ir XXI amžiuje dvasinę pagalbą skuba teikti žmonės... Oi ne, ne bažnyčia. Dvasinio tobulėjimo, meditacijos, savęs ieškojimo ir savęs praradimo kursai bei organizacijos. Bažnyčia, bandanti nepamesti savo įtakos, tvarkos ir poros tūkstančių metų žinių bagažo, atvėrusi duris įsileido „dvasiškesnę“ dvasinę pagalbą. Stebėtis nereikėtų.

Martynas Liuteris sėkmingai atskilo nuo Romos katalikybės ne tik dėl tuometinei visuomenei palankių idėjų, bet ir dėl tokio stebuklo kaip spausdintas žodis. Dabar visuomenėje karaliauja internetinis žodis. Koks skirtumas tarp jų? Spausdinti reikėjo išmanyti, o internete bet ką gali skleisti bet kas.

Po pasaulį paplito protestantizmas, atmieštas induistinėmis meditacijomis, rytietiškomis kūno machinacijomis ir... burtais. Taip. Šiandienos žmogus yra burtininkas, kuris gali susikurti ateitį. Jeigu jis nesugeba to padaryti, bėga ir neša šimtinę eurų ten, kur kas nors kitas jam išburs ateitį. Keisčiausia, kad žmogus, keikdamas bažnyčią ir demonstratyviai įmesdamas į prižiūrimame didingame pastate su choru pakabintą aukų dėžutę vieną eurą, mielai bėga pas būrėją sukiužusioje trobelėje ir už jam žadamą laimę atiduoda šimtinę.

Kažkodėl matant būrėjas, girdint, kaip jos keikia bažnyčią, o pačios už savo žodžius (bažnyčioje prie žodžių dar ir komunijos paplotėlį duoda) reikalauja konkretaus atlygio (ne laisvos bažnytinės aukos!), norisi jų paklausti: ar su burtais kažkas negerai, ar kortos jau nusidėvėjusios, kad jos pačios nelaimi loterijose milijono ir neranda, kur lobis paslėptas?

Šiandienos visuomenėje Jėzus tampa įvairių religijų ir bendruomenių simboliu, tačiau ne kaip išminties šaltinis, o kaip stabas. Dažnai girdime, kad reikia Jį mylėti ir garbinti, bet retas kuris gali kažką daugiau apie Jį įvardinti be nukryžiavimo.

Šiandienos visuomenėje pastebiu labai įdomų dalyką, kad tampa populiaru tarp pradinukų skatinti meditaciją ir iliuzionizmą. Tampa populiaru vaikus mokyti išsilaisvinti iš materialaus pasaulio ir pasinerti į kažką panašaus kaip kosmosas, kurio vizualizacijai dažniausiai panaudojama kuri nors kosmoso, dažniausiai spalvingo ūko, nuotrauka. Kyla tik klausimas – kam? Vaikas turi pažinti pasaulį, esantį aplink jį, o ne pasaulį, kuris neegzistuoja, kuris nepasiekiamas. Kaip vaikas geriau supras obuolį? Jį laikydamas rankoje ar jį įsivaizduodamas? Ar tikrai pasinėrimas į savo išgalvoto pasaulio iliuziją padės atrasti save? Tikrai ne. Tačiau ieškančiųjų gretos didėja.

Šiandien daugelis vaikų ir suaugusiųjų pasinėrę į kompiuterius ir telefonus džiaugiasi ilgalaikiu gėriu. Kas gali būti nuostabiau už keliais pirštais, visą dieną sėdint, pasiektą pergalę kompiuteriniuose žaidimuose? Tačiau tai tėra pergalės iliuzija. Augdami sunkesniais laikais gėriu laikėme uogą, sūpynes, galimybę bėgioti lauke su draugais ir tikėjomės gėrio – užaugę sukurti šeimą ir gyventi geriau nei vaikystėje. Dabartiniai vaikai jau gyvena gerai, jų ateities tikslas nėra gėris. Jie tam nebeturi motyvacijos. Jiems reikės ne gėrio, o adrenalino, kad praturtintų savo vis nuobodesniu tampantį gyvenimą, nes pergalės gyvenime nepasiekiamos taip lengvai kaip žaidime. Netikite? Atsakykite, kodėl tiek daug turtingose šeimose užaugusių vaikų pasuka į nusikaltimų kelią, įninka į narkotikus?

Prieš 20 metų skaitydamas straipsnį apie Jungtinėse Amerikos Valstijose su savo šunimi susituokusią moterį juokiausi iš žmonių kvailumo. Kokia prasmė tuoktis su šunimi? Kokia prasmė įteisinti tai, ką aš prisigalvojau, prifantazavau? Jeigu aš norėčiau būti Guliveris, ar tai reikštų, jog kitus žmones reikia penkiais šeštadaliais su kirviu „patrumpinti“?

Šiandien nebesijuokiu. Tai, ką galvojau esant absurdu, kartu su visa Europa įžengė ir į mano gimtą kraštą.

Šiandieninė Bažnyčia bejėgė. Mūšis jau pralaimėtas. Jokie blizgučiai, nuolankumai, gailestingumai ir vis didesnis užsimerkimas prieš Dievo žodį nepadės. Tačiau tai ne pabaiga.

Bažnyčia tokius smūgius patiria ne pirmą kartą. Ne pirmą kartą ją atakuoja barbarai ir kita ideologija. Ne pirmą kartą jos istorijoje pasitaiko dvasininkų, skleidžiančių ne Šventojo rašto ir ne Jėzaus Kristaus išmintį, o kryžiumi reikalaujančių aklo paklusnumo. Tačiau Bažnyčia apaštalų rankomis sugebėjo iškilti po pavojingo ir kelis šimtmečius trukusio krikščionių žudymo. Šventąjį Raštą išsaugojusių ir perrašinėjusių vienuolių dėka sugebėjo prisikelti po barbarų nusiaubimo VI a., kai žlugo Romos imperija. Prisikėlė ir po reformacijų XII bei XVI amžiuje. Pakilo ir 1989 metais po sovietinės priespaudos.

Visgi, paskutiniai metai rodo, jog bažnyčiai vėl atėjo sunkesnis laikas ir jai gali tekti vėl išgryninti savo egzistencijos pradą. Šiandienos Bažnyčiai, ko gero, jau reikia pradėti dairytis Nojaus laivo. Susirinkti tai, kas dar liko vertingo, ką pavyko per paskutinius šimtmečius sukaupti ar atrasti naudingesnio ir užsidaryti už sienų. Išsaugoti turtus ateičiai. Pasislėpti, kad galėtų sugrįžti tada, kai bus tikrai reikalinga. Tada, kai pats pasaulis norės būti išgydytas nuo šiandienos ligų.

Atviras internetas ir daugybė ant kelio, uolų ir erškėčiuose prikritusių „sėklų“ iškreipė tikėjimo tiesas ir panaudojo jas ne išminčiai skleisti, o asmeninės naudos siekimui. Visgi nereikia pamiršti, kad XXI amžiaus nauda yra ne pinigai. Tai – valdžia. Valdyti mases tapo madinga ir naudinga. Netgi Platonas savo raštuose minėjo, jog demokratija ir laisvės be pareigų suvokimo prives prie tironijos. Tos akimirkos, kai valdys ne žmogaus išmintis, o jėga, nes žmonės bus bejėgiai suderinti savo asmenines, iliuzijose susikurtas, laisves. Ta diena jau aušta.

© Iliustracijos autorius: Ramon Teja

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close