home Kultūra Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos pasakoja tautos istoriją

Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos pasakoja tautos istoriją

Šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje pristatytos į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą naujai įrašytos vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicinės kultūros puoselėtojus sveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa, Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado komisijos pirmininkė Daiva Vyčinienė.

Į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kuriamą pagal UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatas, įtraukti reiškiniai mus pasiekė karta iš kartos, ir šiandien jie mums išskirtinai svarbūs. Žmonių kaupti įgūdžiai, tradicijos, žinios, folkloras atskleidžia ir pasakoja tautos istoriją, skatina pagarbą kultūrų įvairovei. Visuomenės dėmesys savo kultūros šaknims neabejotinai brandina ir ją pačią – kelia savivertę, stiprina ryšį su savo gimtine, aplinka, žmonėmis, buria ir turtina bendruomenes.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas iškilmių dalyvius, pabrėžė, kad tradicija išlieka gyva tada, kai ji perduodama iš rankų į rankas. Tad labai svarbu pažinti savas tradicijas, o ne perimti svetimas. Nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas ir yra ta gyvoji bendruomenių jungtis, priminimas apie tai, kas mums svarbiausia ir ką turime perduoti ateities kartoms. Tradicijų puoselėtojams ministras linkėjo, kad teikiančias rankas visada pasitiktų perimančios rankos.

Liepos 2 d. pavakarę uždarame šventiniame renginyje Rotušėje pristatyta dešimt Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildžiusių reiškinių: Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Mažosios Lietuvos delmonai, Rasos šventė Kernavėje, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo, pirčių lankymo, Lietuvos karaimų vestuvių, totorių vestuvių pyrago čiakčiako, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicijos.

Unikalią Velykų būgnų mušimo tradiciją Aukštaitijoje garsiai būgnydami pristatė Vadoklių bendruomenės nariai ir Panevėžio kraštotyros muziejaus atstovai.  Nuo XIX a. Velykų rytą būgno garsais vietos žmonės iškilmingai kviečiami į mišias, simboliškai žadinama pavasario gamta.

Kuršių marių burvaltes – kurėnus – ženklinti vėtrungėmis pradėta 1844 m., kad žvejai nepažeidinėtų žvejybai skirtų plotų. Vėtrungių pirmtakės skardinės, medinės plokštės su kaimui priskirtu ženklu vėliau imtos puošti įmantriai raižytais aplinkos motyvais, alegoriniais religiniais, meilės bei vilties simboliais. Apie vėtrunges pasakojo tradicijos teikėjai iš Neringos savivaldybės administracijos.

Vietovardžiai nuo seno buvo ir yra žmogaus susikalbėjimo su žeme, kraštovaizdžiu, ryšio su namais, tėviške išraiška. Suteikdami vardus net mažiausiam žemės lopinėliui, perduodami juos iš kartos į kartą, žmonės išsaugojo atmintį apie mūsų tautosaką, papročius, pasaulėžiūrą, tautos istoriją. Tradicijos teikėjai – Etninės kultūros globos tarybos, Lietuvos geografų draugijos, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovai.

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos ištakos siekia 1637–1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 20-ies vietų Kryžiaus keliams apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes. Žemaičių liaudies dainoms artimos kalnų giesmės giedamos per gavėnią ir Didžiąją savaitę. Šią seną katalikišką tradiciją renginyje pristatė Telšių vyskupijos atstovai ir giedotojai iš Vilniaus.

Vestuvės yra svarbiausia šeimos tradicija Lietuvos karaimų bendruomenei – jos gyvuoja nuo karaimų atvykimo į Lietuvą, vadinasi, daugiau nei 600 metų. Apie simboliškus ir svarbius ritualus išlaikiusią šventę pasakojo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos atstovai.

Puošnus, kruopščiai išsiuvinėtas delmonas, be kurio neįsivaizduojamas Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas, tapo išskirtiniu šį regioną pristatančiu ženklu. Apie delmonų gamybą ir dėvėjimą pasakojo tradicijos teikėjai iš Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro.

Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys, kūrentos kaitinant akmenų krūsnis, atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį. Šią iki šiol gyvuojančią tradiciją pristatė Profesionalių pirtininkų asociacijos atstovai.

Drevinė bitininkystė – vienas seniausių XVI a. menančių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose. Drevinis medus ypatingas tuo, kad trinamas kartu su visais koriais, žiedadulkėmis, bičių duonele ir pikiu, jo ir kaip maisto, ir kaip vaisto galima skanauti bityne. Tradicijos teikėjas ir saugotojas – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Į Visaginą atsikrausčiusi totorių bendruomenė išlaikė ilgametes savo tautos tradicijas, kultūrą ir papročius. Savo išskirtinio vaišingumo simboliu jie pasirinko vestuvių pyragą čiakčiaką. Iš kartos į kartą ritualinę prasmę turinčias pyrago gamybos paslaptis mamos perduodavo dukroms. Tradicijos puoselėtojai ir teikėjai – Visagino kultūros centro ir Visagino totorių bendrijos nariai.

Vidurvasario šventės tradicija, lietuviškos Rasos, išsiskiria papročių, tikėjimų, apeiginių veiksmų gausa. Iš šios Romuvos judėjimo inicijuotos veiklos augo Lietuvos folkloro sąjūdis, drauge su kitomis rezistencinių judėjimų ugdomomis tautinės tapatybės, patriotizmo nuostatomis prisidėjęs prie šalies nepriklausomybės atkūrimo. Tradiciją pristatė Širvintų rajono savivaldybės, Širvintų kultūros centro atstovai ir folkloro ansamblis „Medgrinda“.

Sąvado valdytojas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir tvarkytojas Lietuvos nacionalinis kultūros centras paraiškų teikimą sąvadui skelbia kiekvienais metais, tad savo tradicijas saugančios ir tęsiančios bendruomenės turi galimybę jas išryškinti ir parodyti kitiems. Pateiktas paraiškas svarsto šiam tikslui sudaryta ekspertų komisija, kuriai priklauso žymūs mūsų šalies kultūros tradicijas tyrinėjantys, saugantys ir plėtojantys asmenys.

Šiandien mūsų sąvade jau turime 32 vertybes, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

LNKC

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close