Redaktoriaus savaitė
Dieną plieskianti saulė ir naktiniame danguje tarsi jonvabaliai žibančios žvaigždės mums dovanoja aplinkinio pasaulio suvokimą. Ne tik paties pasaulio, bet ir jo ribų.
Dar iš vaikystės knygų ir vadovėlių puikiai prisimename Ikarą, kuris iš plunksnų ir vaško nusilipdęs sparnus bandė pasiekti saulę. Bet jis nebuvo skaitęs astronomijos vadovėlio ir nežinojo, kad vaškas kylant saulės link nuo jos karščio tirpsta. Puikiai žinome, jog saulė – ta trapi riba. Artima, bet mirtina.
Puikiai pamename legendas apie dangaus skliaute įamžintus graikų ir romėnų dievus bei jų mitologines istorijas. Tomis legendomis, skaitydami Zodiako horoskopą, tikime ir šiandien. Tačiau puikiai žinome, jog graikų ir romėnų dievų dangaus skliaute nėra, o visa žvaigždynų simbolika tėra regimasis atsitiktinumas. Atsitiktinumas, kuris neturi ribų. Visata mums kol kas beribė. Vos matome savo kambaryje nusėdusias dulkes, o ką kalbėti apie milijardus kilometrų, šviesmečių – sunkiai suvokiamą atstumą. Ar kuris nors galėtų dabar atsakyti į klausimą, kaip juda mūsų galaktika – horizontalia ar vertikalia orbita? Arba kuris iš mūsų galėtų tiksliai įvertinti pasvirimo kampą? Kaip galime žinoti savo vietą, jeigu net nežinome, kur ir kame esame?
Štai todėl ir reikia vadovėlių, visus vaikus kankinančių mokslų, universitetų ir galiausiai laboratorijų, kuriose mūsų vadinamos „laboratorinės žiurkės“ dažnai praleidžia visą savo gyvenimą, bandydamos bent šiokiomis tokiomis savo minčių ir žinių santrumpomis apšviesti ateities kartas.
Štai šioje vietoje ir susiduriame su kebliausia mintimi savo gyvenime ir pasaulyje – „aš esu, bet nežinia kame“. Galva plyšta bandant suprasti, kokiame daikte ar organizme mes esame. Gal mes esame dideliame visatos balione, o gal vandenyne, o gal juodame kibire su pilka rankena? Iš tikrųjų, į šį klausimą mes dar negalime atsakyti. Negalime tol, kol nepažinome ribos. Tos ribos, kuri mums suteikia atspirties tašką. Tašką, nuo kurio galime ieškoti toliau, patvirtindami arba paneigdami savo spėjimus – priimdami konkrečius sprendimus, o ne vadovaudamiesi savo norais ir svajonėmis.
Keisčiausia, kad būtent savo mintimis dažnai ir vadovaujamės. Kartais net nebandydami ieškoti tikrojo atsakymo. Pavyzdžiui, pasakykite karaliui ar baisiai išmandrėjusiam turčiui, kad jis – ne visagalis. Nenustebkite sulaukę jo tikros transformacijos, tarsi iš fantastinio filmo ar pasakos. Nenustebkite, jog ta esybė per akimirką pavirs drakonu. Tikru tikriausiu drakonu, besisvaidančiu liepsnos kamuoliais. Kodėl? Atsakymas gana lengvas.
Žmogus, nežinodamas žvaigždžių kupinos visatos ribų, tačiau norėdamas pasiekti didesnius tolius nei matomos žvaigždės, bando pakilti arčiau žvaigždžių. Jis tampa viena iš aukštai pakilusių žvaigždžių, žemiau kurių tėra tik… žemės kirminai. Tai yra tie, kurie nėra žvaigždės. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad ne tik saulė, bet ir visos kitos žvaigždės yra karštos. Taigi, norint kilti į žvaigždes, reikia pasirūpinti ne vaškiniais ir ne pūkiniais sparnais, nes dar nepasiekus pusiaukelės gali prasidėti intensyvus leidimasis žemyn su vis didėjančiu pagreičiu. Be to, ir pačios žvaigždės galiausiai sudega.
Taigi nesisielokite, jeigu susiduriate su žmogumi, dėvinčiu didelę karūną. Ta karūna yra sunki ir visą laiką žmogų tempia žemyn. Bet nereikia pamiršti ir to, kad patiems karūną reiktų užsidėti tik tada, kai žinome jos svorį ir ribas. Tiesa, pats svarbiausias, ką reikia prisiminti, yra tai, jog karūna – ne žvaigždės regalijos ir ne ženklas, kad pažinote visatos ribas. Nepažįstant ribų, neįmanoma pažinti savo namų. Kodėl? Nes karūna sveria ir rūpestis ja tampa aktualesnis už rūpestį aplinkiniu pasauliu. O mes patys ir esame pasaulis. Jeigu atsisakome pasaulio, vadinasi, ir pasaulis lieka be mūsų. O kokia prasmė būti karaliumi su karūna, jeigu niekas į tave nekreipia dėmesio?
Daug įvairių ideologinių lyderių, sektų vadovų, verslo magnatų įrodė vieną ir paprastą dalyką – jie yra ne dievai, o žmonės. Žmonės, kurie ateina ir išeina, palikdami tik tai, ką sukūrė, o ne tai, ką turėjo. Turtas, kurį turėjo, tampa svetimu turtu, o tai, ką padovanojai žmonėms, tampa dar vienu visos žmonijos žingsniu į priekį. Tampa tuo, dėl ko ne mums reikia siekti pažinimo ribų, bet jos pačios artėja mūsų link.
