„Ateiname atlikti savo misiją“

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prieš keletą metų suplanavo, kad iki 2020-ųjų visų šalies globos įstaigų auklėtiniai būtų perduoti šeimynoms ir šeimoms. Tačiau viskas vyksta labai lėtai, nepaisant pastangų kuo greičiau įgyvendinti šią sunkią užduotį. Vieni vaikai susiranda (tiksliau juos suranda) globėjus, kiti persikelia gyventi į šeimynos namus. Mažesni vaikai lengviau randa namus ir juos norinčius globoti žmones, o vyresniems – sunkiau.

Vaikas – didžiausias stebuklas

Iš tikrųjų, žmonėms, neturintiems savo vaikų, labai sunku apsispręsti – imti vaiką iš globos namų ar ne, nes baugina mintis, kaip seksis, ar pavyks pamilti svetimą vaiką, kokie bus santykiai. Ypač daug dvejonių ir nerimo patiria tie, kurie svarsto, o tiems, kurie nori vaiko kaip stebuklo, klausimų nekyla...

Praėjusią savaitę teko susipažinti su moterimi, kuri globoja, glaudžia, myli ir laiko savomis keturias mergytes. Trisdešimt metų Jiestrakyje gyvenanti Zita Lapinskienė su savo vyru Romu saugų ir gražų, meilės pilną gyvenimą suteikė Justinai, Gabrielei, Mildai ir Austėjai. Tiesa, mama jas vadina tik mažybiniais vardais.

Zita į Jiestrakį atsikėlė iš Šiaulių, būdama našlė, su 10 metų sūneliu. Vėliau Zita su antruoju vyru Romu susilaukė ir savo bendro sūnaus. Berniukai augo tėvams nesukeldami rūpesčių, mokėsi. Tačiau Zita ir Romas vis svajojo apie dukrą. Ir taip svajojo, kad tai turėjo būti lyg didžiausias stebuklas ar svajonės išsipildymas.

Keturi maži spindulėliai

Stebuklas įvyko gana netikėtai, Zitai lankantis Šiauliuose. Ten ji ir „atrado“ mažą gražią 2 mėnesių mergytę, kuri tik sulaukusi 8 mėnesių, nes ilgai užtruko biurokratinis dokumentų tvarkymas, pateko pas savo globėjus.

„Šiandien kaip tik suėjo 14 metų, kai Justina gyvena mūsų namuose“, – sako Zita, švelniai žvelgdama į šaunia panele tapusią Justiną.

Po kelių metų į Lapinskų šeimą atkeliavo sesutės Gabrielė ir Milda iš Panevėžio. O jų išprašė Justina. Pasak globėjos Zitos, Justinėlė vis prašė lelės, nes nebuvo su kuo žaisti. Globėja nupirko lėlių, bet, pasirodo, ji norėjo ne lėlių, o tikrų sesių. Štai jas ir surado. Gabrielę pasiėmė tik po operacijos, kuri jai buvo atlikta, kai mergytei buvo treji metai, nors su tokia diagnoze turėjo operuoti anksčiau. Kai operavo Gabrielę, Zita buvo ligoninėje prie jos, o sūnus su vyru prižiūrėjo mažąją Justiną. Visai silpnutė buvo ir Mildutė. Pasak Zitos, kur padėsi, ten ir rasi, nejudino nei rankų, nei kojų. Tik parsivežta į namus pradėjo augti ir sveikti, astmos priepuoliai ištinka labai retai. Globėja pasakoja, kokias puokštes ligų turėjo mergaitės ir kaip reikėjo jas slaugyti, prižiūrėti, gulėti kartu ligoninėje, o svarbiausia – dėl jų jaudintis ir mylėti. Ir tik atsidūrusios globėjos namuose jos atgavo fizinę ir dvasinę sveikatą. Aišku, problemų su sveikata visiems pasitaiko, bet jos išsprendžiamos.

Paskutinė į šiuos šiltus namus atkeliavo Austėja, kuri tada buvo jau ketverių metukų, tačiau labai mažytė. Anot Zitos, ji buvo piktas vaikas, nuo kurio kentėjo ir vyresnės mergaitės. Pasiėmė ją, nes vyresnės mergytės buvo jau paaugusios, tad vėl norėjosi mažų rankelių apkabinimo, vaikiškų rūpesčių, vėl norėjosi suteikti motinišką šilumą, tėvišką meilę dar vienam vaikui. Dabar Austėja – meilumo įsikūnijimas mamai, nors sesėms kartais dar parodo savo charakterį.

Visos trys vyresnės mergaitės mokosi muzikos mokykloje. Tiesa, Justina šiemet baigė. Mama Zita ima iš spintos ir rodo gražias, pačios numegztas sukneles mergaitėms, rodo puošnius koncertiniu drabužėlius, batelius, kurie tvarkingai sudėti kiekvienos kambaryje esančioje spintoje.

„Austėjytė šiemet baigė pirmąją klasę. Kadangi dėl COVID-19 viruso pamokos vyko nuotoliniu būdu, mergaitė labai ilgėjosi mokyklos ir draugų. Mildutė eis į 6 klasę, Gabrielytė – į 8 klasę, o vyriausioji Justinėlė jau į 9 klasę“, – džiaugiasi mama Zita augančiomis atžalomis ir jų pasiekimais.

Iš pradžių susėdome su mama pasikalbėti viename kambaryje, vėliau perėjome į kitą, tačiau Austėja nėjo nuo globėjos rankų, o viena po kitos ir visos keturios vėl buvo su mumis. Matyt, jos visai nenori mamos paleisti iš akių, jaučiasi saugiau, kada yra kartu.

Tėtis Romas darbavosi laukuose, prie gyvuliukų, tačiau mama sakė, kad Gabrielė irgi labai myli gyvulius ir nori važiuoti su tėčiu.

Reikia meilės, atsidavimo, laiko, kantrybės ir žinių

Ne kiekvienas gali ryžtis globoti vaikus, nes tai 24 valandos darbo per parą, be jokių atostogų. Tik tvirtą moralinį pagrindą turinti šeima gali parodyti vaikui gerą pavyzdį, nes vaikas dažnai kartoja tokį gyvenimo modelį, kokį mato savo buvusioje šeimoje.
„Kai augini vaikučius nuo pat mažų dienų, manau, jie daug ką paveldi iš mūsų. Man atrodo, kad visos keturios margaitės labai panašaus charakterio. Geros, tylios, ramios, viskuo patenkintos, geranoriškos, turinčios savo pomėgius, be galo mylinčios gyvūnus, šunis, kates. Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, auginant vaikus yra ir savų rūpesčių. Bet jeigu jų nebūtų – nebūtų gyvenimo, mano visas gyvenimas sukasi tik apie jas“, – sako Zita.

Kokie gi rūpesčiai ir bėdos gali drumsti tokios gražios ir darnios šeimos gyvenimą?

Skaudžiausia yra globojamų vaikų diskriminacija. Jeigu kas ką negero kaime padarė, visų akys krypsta į globojamus vaikus. Nelabai noriai Zita pripažįsta, kad būna visokių atvejų ir mokykloje, kur, atrodo, turėtų būti mokoma pagarbos ir tolerancijos.

Anot globėjos, jos mergaitės yra tokios pačios kaip ir kiti vaikai, tikrai nesiskiria iš kitų mokinių, visada tvarkingos, gražiai aprengtos. Mokslas, žinoma, galėtų sektis ir geriau, tačiau dalyvaudamos muzikos konkursuose yra užėmusios ir I vietą (Gabrielė), II vietą (Justina).
Mergaitės noriai aprodė savo kambarius, kuriuose jos tvarkosi pagal savo nuožiūrą. Kambariukai nemaži, kiekvienas vis kitos spalvos, sienos – išklijuotos skirtingais tapetais. Tokių jaukių ir gražių kambarių gali pavydėti ir savo biologinėse šeimose augantys vaikai.

Be valdžios paramos išsiversti būtų sunku

Ne tiek daug valdžia skiria pinigėlių globojamiems vaikams, tačiau be jų tikrai būtų sunku išsiversti. „Neperkam nei pieno, nei mėsos, nei daržovių, viską užsiauginame savo ūkyje. Tačiau vaikai augantys, visko nori: ledų, sūrelių, žiemą – vaisių. Pamatai prie kasos, kad reikia mokėti vos ne 100 eurų vieno apsipirkimo metu. Daug drabužėlių, ypač suknelių, numezgu pati, bet reikia ir daugiau įvairių rūbų, batų, juos greitai išauga“, – pasakoja globėja.

Šeimos tėtis Romas Lapinskas ūkininkauja, laiko melžiamas karves, prieauglį, rūpinasi visu ūkiu, o Zita daugiausia užsiima daržais, šiltnamiais, gėlynais ir įvairiais šeimininkavimo darbais, užsiėmimu su mergaitėmis.

Biurokratizmo dar daug

Globėja, nors turi keturias dukrytes, du suaugusius sūnus, iš kurių vyriausias yra kunigas, puoselėja viltį pasiimti globoti dar vieną mergytę. „Noriu pasijusti 5 vaikų mama. Justina, jau galima sakyti, panelė. Gal dar pasiūlys mažylę“, – tikisi moteris.

Tačiau gauti globoti penktą vaiką Zitai bus labai sunku. Pagal dabar galiojančius įstatymus, jeigu nori globoti 5 vaikus, reikia kurti šeimyną, o globėja yra medikė, ji neturi nei socialinio, nei pedagoginio išsilavinimo, kuris reikalingas kuriant šeimyną... Skaudu ir apmaudu, kai atsakingi darbuotojai, matantys,kokios laimingos ir mylimos čia auga mergaitės, nesuteikia šanso dar vienam likimo nuskriaustam vaikui atrasti namus. Argi tai ne biurokratizmas? Skatinama ir kviečiama globoti vaikus, tačiau kartu keliami ir apribojimai.

Tiek spaudoje, tiek iš televizijos ekranų girdime raginimus, kad, jeigu turime galimybių, priimkime į savo namus likimo nuskriaustus vaikus, padėkime jiems užgydyti širdies ir sielos žaizdas. Žinoma, svarstančiuosius imti globoti vaikus ar ne, galima paraginti, papasakoti, kaip gera vaikams suteikti gyvenimą šeimoje ir viltį, kad jie nebus palikti ar atstumti. Jei žmonės turi sveikatos, kantrybės, myli vaikus, o neturi savų ar savi jau palikę namus, kodėl gi ne? Juk gyventi pas globėjus, kurie nors ir nėra tikroji vaiko šeima, bet tai yra šeima, namai, kur esi mylimas ir laukiamas.


Į pasaulį ateiname atlikti savo misiją

Paklausus, ar norėtų paskatinti žmones imti globoti be tėvų dėmesio ir meilės likusius vaikus, Zita atsako vienareikšmiškai – ne. To stebuklo – vaiko, berniuko ar mergytės – labai reikia norėti pačiam, širdyje reikia apsispręsti ir trokšti. Ir stebuklas būtinai įvyks. Štai pati Zita su vyru troško dukros kaip stebuklo, ir jų svajonė išsipildė keturgubai. Taip, padrąsinti, palaikyti reikia, kaip ir pačią Zitą palaikė šeima ir kartu to norėjo.

„Į pasaulį ateiname tik kartą, atlikti savo misiją, padaryti kažką gero. Pirmiausia mums būna duodamas kryžius ir vargas, o paskui ateina ir atlygis“, – įsitikinusi globėja.

Iš tikrųjų ir susidaro toks įspūdis, kad moteris nuoširdžiai atlieka savo misiją mylėti ir globoti likimo nuskriaustus vaikus, ir tai daro be galo atsidavusiai.

Reikia paminėti, kad pereitais metais, Vasario 16-osios proga, Prienų rajono savivaldybės Z. Lapinskienė buvo apdovanota „Dėkingumo“ nominacija, kuri skiriama labiausiai nusipelniusiems Prienų krašto žmonėms už uolų ir sąžiningą darbą, už svarų indėlį kuriant rajono gyventojų kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę, už reikšmingus ir neatlygintinus darbus.

Kai kalbama apie vaikų globos namų naikinimą, dažnai tenka susimąstyti, kodėl niekas iš valdžios žmonių nerodo pavyzdžio ir nepaima globoti vienišų be globos ir artimųjų pagalbos likusių vaikų? Tik iš tribūnų gražiai kalbama, o gerų darbų pavyzdžių nesimato.

Zitos ir Romo Lapinskų šeimą aplanko Jiezno paramos šeimai globos centro globos koordinatorė Zita Grinkevičienė, kuri džiaugiasi gražia šeima, gerais santykiais ir globojamų vaikų pasiekimais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close