home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Dangaus žydrynė, ją karpančios kregždės, balti, lengvučiai tarsi vatos pūkeliai debesys ir saulės nutvieksti, vėjyje linguojantys medžių vainikai kužda – jau vasara. Taip, taip, čia jau ta vasara, kurios laukėme!

Ją primena ir ta akimirka, kai vaikštai mišku, grožiesi tarp linguojančių medžių šakų besispraudžiančiais saulės spinduliais ir staiga išgirsti kylantį paukščių triukšmą, vis stipriau vėjo įsiūbuoto miško ošimą ir pajunti alinantį tvankumą. Po dar vienos kitos akimirkos suvoki, jog saulės spinduliai jau dingo, o iki audros teliko keletas sekundžių. Tuomet ir supranti, jog atėjo vasara, o nuo didelio karščio ir tvankumo galvoje lieka tik tūkstantis skaičiavimo pratimų – ar spėsime pareiti namo iki liūties. Tarp skaičiavimų įsivelia ir kitas klausimas – kur reikės išsidžiovinti visus rūbus.

Vasara. Ta šmaikštuolė vasara, išgąsdinanti mus lietumi arba beprotišku karščiu...

Perkūnija ir lietus atneša ir sunkumų, ir pramogų. Ar prisimenate, kaip vaikystėje audringomis naktimis sunkiai užmigdavome ir galvas nuo perkūnijos slėpdavome po pagalvėmis? Tačiau smalsumas vis tiek nugalėdavo – būdami saugūs, žaibus stebėdavome ir skaičiuodavome tol, kol atsibosdavo. Vaikystėje nekęsdavome šalto rudens arba pavasarinio lietaus, bet su kokiu džiaugsmu šokinėdavome pievose telkšančiose šiltose balose po vasaros liūties. Turbūt nėra nė vieno, kuris neprisimintų, koks būdavo vėsus oras lauke ir koks šiltas vanduo balose!

Retas kuris neprisimena ir žaibo atstumo skaičiavimo, kurio paslaptį mums išduodavo, mūsų nuomone, vienintelis viską apie pasaulį ir jo fizikinius dėsnius žinantis tėtis. Iš tiesų, nelabai svarbu, kad visi tėčiai šią paslaptį aiškino skirtingai, kad skaičiavimai visose šeimose buvo atliekami skirtingai. Svarbiausia – mes žinojome, kada žaibas tolsta ir kada artėja. Žinojome, jog už namuose paliktą skersvėjį ar pradarą langą galime visą naktį ir dar pusę kitos dienos jausti savo „užsuktą“ ausį. Negana to, žinojome, kad tėtis baudžia, bet myli.

Tėtis – žmogus ar beždžionė?

Labai daug aplinkybių veikia mūsų gyvenimus, ir ne vienas galėtų net ir šiandien prisiekti, jog savo tėčio nemylėjo ir niekad nemylės. Ne vienas galėtų ištarti, kad jo išvis neturėjo arba geriau jau nebūtų turėjęs. Visgi dauguma mūsų atsimena tvirtą tėtį, kuris iš įvairiausių pakampių surinktomis vinimis nuolat kaldavo tvoras bei ilgo amžiaus įveiktus namus, didžiausiu šauktu iš didžiausio bliūdo srėbdavo barščius ir visada būdavo geriausias mamos pagalbininkas. Ne, ne tas, kuris rūbus džiausto, bet kuriam mama pasiskųsdavo, jog neklausome. Ne vienas turėjome ir mažą paslaptį – prie mamos mums pagrūmojęs, tėtis išėjęs iš kambario į mūsų rankutes įbrukdavo skanėstą ir paglostydavo.

Kiekvienas turėjome tokių mažų paslapčių, kurias saugodavome ne tik nuo mamos, bet ir nuo paties tėčio. Tada, kai skanėstą mums į kišenę įdėdavo mama...

Ir visgi, pažindami griežtus tėčius, po 20–30 metų sugrįžę į gimtuosius namus ištardavome: „Ačiū, tėti, kad padėjai man užaugti žmogumi“. Net ir laisvė privalo turėti savo taisykles ir apribojimus, kad galėtume užaugti laisvais žmonėmis. Laisvais nuo savęs pačių. Nuo egoizmo, nuo narcisizmo ir nuo pasipūtimo.

Ir iš tikrųjų, argi ne vaikystėje išmoktos taisyklės išmokė mus gyventi taip, kad netrukdytume gyventi kitiems, kad galėtume ne atimti, o kurti patys? Argi ne taisyklės mus išmoko gyventi bendruomenėje? Argi ne tas nuolat medžiotoju, darbininku, statybininku, trumpai tariant, grobio nešėjo į namus terminais apibūdinamas padaras laikomas trečiarūšiu, darbiniu arkliu, tinkamu tik įkalt vinį ir „padaryt“ vaiką? Ir iš tikrųjų, kodėl mūsų visuomenėje moterys yra tik gležnos, o vyrai – tik bejausmiai betono blokai? Argi tikrai niekad nepagalvojome, kad vyras primena tik tą kvailą, po medžius besikarstančią ir užpakalį besikasančią beždžionę? Argi nei vienam vyrui nėra tekę išgirsti frazės, kad jeigu ne jo žmona, tai jis būtų pliku užpakaliu belakstanti beždžionė?

Iš tikrųjų, pripratome gyventi kaip kokiame zoologijos sode ar kolūkyje – beždžionės, kuiliai, kiaulės ir žiurkės. Tačiau visi esame žmonės ir visi iki vieno savo gyvenime sukuriame patį nuostabiausią kūrinį – savo vaiką. Tą vaiką, kuriam perteikiame viską, ko išmokome patys, kad jis užaugęs visą tai perteiktų savo vaikams. Tėtis yra ne tik mašina, bet ir žmogus – baudžiantis ir glostantis. Mes tiesiog nebemokame jam pareikšti padėkos ir pagarbos.

Dabartinė visuomenė pagarbą tėčiui supranta kaip šašlykų, gėrimų, gėlių ir per prievartą perkamų darbo įrankių ruletę. Pernai dovanojome gėrimų? Vadinasi, šiemet reikia dovanoti įrankius. Taip, tokius pačius, kuriuos jis gali nusipirkti ir be mūsų. Tokius pačius, kuriuos galime padovanoti ne Tėvo dienos, o antradienio proga. Ir tada, suprantama, kyla klausimas – ką galėtume padovanoti tėčiui, jeigu šitos „gėrybės“ netinka? O kuo džiaugiasi jauni tėveliai? Kas juos nudžiugina, kai jų vaikui tėra keletas metų ir jis neturi galimybių savo tėčiui nupirkti įrankių? Maži vaikai yra patys sąžiningiausi – jie padovanoja savo meilę, savo apkabinimą, jeigu mano,

kad tėčiai to verti,. Supratimas, jog esi tave mylinčio vaiko tėtis – pati nuostabiausia dovana. Didesnė net už „Kamazą“...

Stovint bažnyčioje ir žvelgiant į specialaus palaiminimo susirinkusius tėčius, nesunku suprasti, kad žmogų džiugina ne dovanos, o meilė ir pagarba jam. Supratimas, kad jis ne beždžionė, o tėtis. Žvelgdamas į susijaudinimo ašaras susirinkusiųjų akyse, supranti, kad jausmus pažadina ne daiktai, o paties žmogaus supratingumas, jo bendrystė su kitais žmonėmis ir, žinoma, jo įvertinimas. Ar tikrai visi esame pareigomis pasiskirstę darbiniai arkliai? Į šį klausimą turime atsakyti mes patys.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close