Apie nuveiktus darbus, karantino iššūkius ir savivaldybės ateitį
Jau daugiau nei metai Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotoja dirba Loreta Jakinevičienė, o administracijos direktoriaus pavaduotoju – Algis Marcinkevičius. Su jais ir prisiminėme svarbiausius nuveiktus darbus, džiaugsmus ir problemas, pandemijos sukelto karantino iššūkius bei kalbėjome apie savivaldybės ateitį. Šįkart pokalbis su A. Marcinkevičiumi.
Darbas savivaldybės administracijoje Jums ne naujas, tačiau kiekvienos pareigos – skirtingos funkcijos. Kas buvo nauja ar netikėta?
Nuo 2019 m. gegužės 13 d., Savivaldybės tarybos paskirtas, pradėjau eiti Prienų r. savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Jau formuojantis šios kadencijos politinei daugumai, dabartiniai savivaldybės vadovai ir Tarybos nariai 17 balsų dauguma patikėjo, kad mano turima patirtis ir kompetencija reikalinga įgyvendinant bendrą Savivaldybės tarybos valdančiosios koalicijos programą. Dabartinėje koalicijoje pradėjo dirbti praeitos kadencijos opozicijoje buvę kolegos, todėl įgyvendinant sprendimus yra galimybė pasinaudoti kitokia patirtimi bei požiūriu. Labai džiugina ir maloniai stebina naujų – jaunų Tarybos narių požiūris į savivaldybės veiklą, visą rajono vystymąsi, darbo organizavimą. Esu viduriniosios kartos žmogus ir, matydamas šiandieninį jaunimą politikoje, galiu pasidžiaugti, kad šioje srityje turime labai didelį ir gerą potencialą. Džiugina, kad Taryboje turime galimybę suderinti jaunatvišką veržlumą ir maksimalizmą su vyresnių politikų didesne patirtimi ir racionalumu.
Džiaugiuosi, kad visų keturių savivaldybės vadovų komandos vertybės sutampa. Tai, manau, yra svarbiausia.
Jūs kontroliuojate ir koordinuojate Švietimo, Socialinės paramos ir sveikatos, Žemės ūkio skyrių veiklą. Kuri sritis reikalauja daugiausiai dėmesio?
Man patikėtos sritys yra labai svarbios ir visoms joms reikia skirti vienodai daug dėmesio. Naudojuosi kažkada savo tėčio pasakytu palyginimu, kad gyvenime yra daug vienodai svarbių dalykų, „tai lyg rankos pirštai – kurį įpjausi ar sužeisi, visus vienodai skaudės“. Na, o laiko ir dėmesio daugiausiai skiriu tai sričiai, kuriai tuo metu to labiausiai reikia.
Pandemijos sukeltas karantinas pareikalavo daugybės iki šiol nepatirtų sprendimų. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip sekėsi juos įveikti?
Pandemijos sukeltas karantinas visiems „pasiuntė“ aibę užduočių ir išbandymų. Nežiūrint į kasdienines pareigas, šiuo laikotarpiu turėjau, sakyčiau, išskirtinai svarbią sritį – buvau ir esu atsakingas už parvykstančių į Lietuvą Prienų r. savivaldybės gyventojų transportavimą ir laikiną apgyvendinimą 14-kos dienų karantinavimosi laikotarpiui. Pirmosios karantino savaitės buvo daugelio mano patyrimų ir kompetencijų išbandymas. Žmonės skambino dieną naktį ir teko teikti įvairiausią pagalbą – nuo teisinės iki psichologinės. Daugelis nežinojo, kas jų laukia parvykus į oro uostus, Klaipėdos uostą ar Lietuvos pasienio muitinėse. Tekdavo konsultuoti apie jų teises ir pareigas parvykus į Lietuvą, apie saviizoliacijos reikalavimus, apie galimybes laikinai apsigyventi savivaldybės specialiai paruoštose patalpose, pargabenimą į namus. Žmonėms parvežti buvo paskirti ir specialiai tam paruošti du mikroautobusai, kurie bet kuriuo paros metu vežė parvykusius iš užsienio mūsų rajono gyventojus. Buvo atvejų, kai skambinantys iš užsienio žmonės svarstė, ar apskritai grįžti į Lietuvą tuo metu, ar ne. Paaiškinus, kad savo piliečių Lietuva visada laukia ir mes padarysime viską, kad jie saugiai pasiektų namus, dažnas dėkodamas sakydavo, kad nesitikėjo tokios greitos ir profesionalios pagalbos. O kiekvieno grįžtančiojo istorija skirtinga ir įdomi. Kai vos ne kasdien keitėsi ne visada logiški teisės aktai, mūsų komandai, norint padėti žmonėms, teko vadovautis tik protingumo principais. Kartą pagyvenusią moterį iš oro uosto vežėme į namus, o ne į perpildytą apgyvendinimo įstaigą. Toks sprendimas buvo logiškas, nors tik prieš parą įsigaliojęs teisės aktas nurodė veikti kitaip. Prisipažinsiu, kad tuo laikotarpiu išlikti ramiam ir susikaupusiam padėjo ne tik darbinė ir profesinė patirtis, bet ir sunki tarnyba sovietinėje kariuomenėje, kur teko vadovautis ne emocijomis, o šaltu protu ir logika.
Manau, kad didžiausia problema, kuri labiausiai trikdė mūsų darbą, buvo ne visada kokybiškų teisės aktų gausa ir nuolatinė jų kaita. Kita vertus, suprantama, kad ir aukščiausioms valdžios institucijoms buvo nelengva, nes visus užgriuvo niekada neturėti iššūkiai ir problemos, tad galbūt dėl to ir klaidų neišvengta. Nežiūrint į tai, Prienų savivaldybės bendras darbas su rajono institucijoms ir gyventojais davė tikrai gerų rezultatų. Rajone turėjome tik penkis Covid –19 susirgimo atvejus. Sunku būtų išvardinti visus, kurie šiuo laikotarpiu buvo verti padėkos, bet labai džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kuriems yra už ką dėkoti, yra labai labai daug.
Kaip manote, ar švietimo bendruomenė susidorojo su nuotoliniu mokymu (si), ar mokymas (is) buvo kokybiškas? Ko išmokė šis laikotarpis, kokias silpnas vietas atskleidė?
Mano nuomone, nuotolinis mokymas yra galimybė, išbandymas ir pasiruošimas kitokiam santykiui tarp mokyklos ir mokymosi, tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų. Daugeliu atvejų esu optimistas, todėl ir čia matau neatrastas galimybes mokytojams sudominti mokinius, o ne priversti juos mokytis. Kai vaikai mokosi, o tėvai dirba nuotoliniu būdu, tikiu, kad ir šeimų tarpusavio santykiuose turėjo atsirasti daugiau abipusio supratimo. Šis laikotarpis parodė, kad silpniausia vieta švietimo sistemoje – materialinė. Tai akivaizdžiai pasimatė, kai ministerija nuotolinio mokymosi organizavimui Lietuvoje mokiniams turėjo nupirkti keliasdešimt tūkstančių kompiuterių – pamatėme, kiek šeimų neišgali nupirkti vaikams būtinų mokymosi priemonių. Nepakankamas finansavimas švietimui sukelia grandininę reakciją ir pasekmes, kurias vėliau jaučiame ir ugdymo kokybėje, ir kitose srityse.
Ar lengvai buvo priimtas sprendimas dėl Naujosios Ūtos mokyklos prijungimo prie „Ąžuolo“ progimnazijos? Ar pastato neištiks Klebiškio mokyklos pastato likimas?
Man šis sprendimas buvo ir tebėra labai sunkus. Tenka pripažinti tiesą, kad Lietuvoje, taigi ir mūsų rajone mažėja gyventojų. Iškalbingi skaičiai: 2010 m. rugsėjo 1 d. į rajono mokyklas atėjo 3885 mokiniai, o 2019 m. rugsėjo 1 d. mokyklose sulaukėme 2511 mokinių. Per beveik dešimtmetį mokinių skaičius sumažėjo 1374. Norint išlaikyti visas mokyklas nuolat mažėjant mokinių skaičiui, reikia turėti vis didesnį finansavimą iš valstybės ir savivaldybės biudžetų. Kaip užtikrinti mokinių ugdymo kokybę, kai nėra pakankamo finansavimo? Štai ir atsakymas, kodėl priimami tokie sprendimai. O dėl pastatų, aš manau, kad pastatai turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės – pastatams.
Su kokiomis problemomis susidūrė Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus darbuotojai karantino metu?
Socialinė ir sveikatos sritis šiuo laikmečiu kaip niekada turėjo galimybę pasitikrinti, ar yra pasiruošusi „tarnauti“ žmonėms. Vertindamas rajone veikiančią šią sistemą pandemijos Covid-19 kontekste, rašyčiau dešimtuką dešimtbalėje sistemoje. Vertinu aukštai, nes nuo pat pradžių mačiau, kaip žmonės kompetentingai, su atsidavimu ir, sakyčiau, net su rizika, sprendžia, kaip pasirūpinti tais žmonėmis, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Prienų r. savivaldybės vadovai per labai trumpą laiką parengė strategiją, planus, sukūrė darbo grupę, mobilizavo visas reikiamas institucijas bendrams darbui. Ir socialinės, ir medicinos, ir švietimo, ir kultūros įstaigos veikė ir tebeveikia išvien, kad užtikrintų visas būtinas paslaugas ir veiklas.
Žemės ūkio skyriaus darbas dažniausiai, kaip girdime, susijęs su melioracija ir skaidrumais neskaidrumais. Melioracija turbūt yra viena aktualiausių problemų, nes dalis melioracijos įrenginių priklauso valstybei, jie seni, o remontui lėšų trūksta. Ką apie tai galite pasakyti?
Viešas žemės ūkio skyriaus veiklos vertinimas mūsų rajone jau tapo kadencijų tradicija. Man dirbant savivaldybėje, jau antras šio skyriaus vedėjas vis kažkam neįtinka. Gali žmonės turėti įvairių nuomonių, bet teisti ar nuteisti, manau, reikėtų palikti teismams ir tik tada kaltinti neskaidrumu. Galiu pasakyti ir kitą nuomonę, kad galimai kažkieno nepasitenkinimas kyla kaip tik tuomet, kai dirbama skaidriai ir nepasiduodama neleistinai veiklai.
Prienų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, dauguma melioracijos sistemų jau atitarnavo savo laiką. Bet kas dėl to kaltas ir ar viskas taip blogai, kaip kartais atrodo? Rajone yra apie 45 tūkst. ha nusausintų žemės plotų, per kuriuos driekiasi apie 1256 km drenažo tinklų, apie 655 km magistralinių griovių. Palyginimui: savivaldybė iš valstybės biudžeto 2019 m. melioracijai gavo apie 140 tūkst. eurų. Ir tai yra pinigai, už kuriuos visus metus reikia šienauti griovius, prižiūrėti ir remontuoti statinius, remontuoti melioracijos rinktuvus, tvarkyti techninę dokumentaciją ir t. t. Taigi paskaičiuokime, ar įmanoma už tiek pinigų sutvarkyti tokį ūkį? Nežiūrint į tai, mes, rašydami įvairius projektus ir naudodami savivaldybės biudžeto lėšas, per pastaruosius metus rekonstravome apie 13 km drenažo ir atnaujinome per 80 km griovių – tokiu būdu nusausinome beveik 400 ha žemės. Akivaizdu, kad melioracijos sistemos turėtų būti atnaujinamos greičiau, tačiau, matyt, tokia yra valstybės politika, kad šiai sričiai skiriamas tik toks finansavimas. Beje, visus tvarkytinus objektus parenka ir pinigus paskirsto specialiai Savivaldybės tarybos sudaryta komisija, o galutinai viską sprendžia ir tvirtina pati Savivaldybės taryba. Tad, manau, skaidrumo ir kontrolės čia tikrai netrūksta.
Pasikeitė vežėjas, kuriam atėjus, anot dalies gyventojų, pabrango autobusų bilietai. Kai kurie autobusai važinėja pustuščiai. Ar tai racionalu? Žmonė taip pat nesupranta, kodėl į kai kurias vietoves atvažiuoja (iki karantino) keli mokykliniai autobusiukai.
2019 m. rugpjūčio mėnesį pasibaigė sutartis su ilgamečiu Prienų r. keleivių vežėju UAB „Kautra“. Pasibaigus sutarties pratęsimo galimybei su UAB „Kautra“, buvo organizuotas naujas konkursas šioms paslaugoms teikti ir jį, pasiūliusi geriausią kainą, laimėjo UAB „Transrevis“. Reikia paminėti, kad UAB „Kautra“ apskundė konkurso rezultatus visoms galimoms teismo instancijoms ir visi teismai pripažino, kad Prienų r. savivaldybės administracija viską atliko teisėtai ir teisingai. Pagal laimėtojo pasiūlytą kainą, savivaldybė vežėjui moka 0,75 euro (be PVM) už vieną nuvažiuotą kilometrą. Siekdami tinkamai parengti konkurso sąlygas, perskaičiavome nuvažiuojamus kilometrus. Paaiškėjo, kad kai kuriose atkarpose atstumai, matuojant tikslesniais prietaisais, yra kitokie, nei buvo skaičiuojama iki šiol. Todėl gali būti, kad dėl to kai kuriuose maršrutuose ar jų atkarpose kaina ir pasikeitė – kai kur kaina nežymiai padidėjo, bet kai kur ir sumažėjo. O dėl važinėjančių pustuščių autobusų – visi matome ir suprantame, jog Prienų rajone vargu ar gali būti tiek važiuojančių žmonių, kad autobusai būtų užpildyti. Savivaldybės funkcija – užtikrinti vietinį, rajoninį gyventojų susisiekimą, atsižvelgiant į maršrutų poreikį ir racionalų lėšų panaudojimą. Naudodamasis proga labai raginu gyventojus turint galimybę dažniau naudotis visuomeniniu transportu. Vietinio susisiekimo autobusai patogūs, švarūs, tvarkingi, veikia WI-FI ryšys.
Priežasčių, kodėl į kai kurias vietoves važiuoja po kelis geltonuosius autobusiukus, gali būti daug. Tarkim, dėl pasikeitusios gyvenamosios vietos, šeimai persikrausčius gyventi kitur, tėvai nori tęsti vaiko mokymąsi toje pačioje mokykloje, tad jį veža tos mokyklos transportas, o kiti vaikai iš to paties kaimo mokosi kitoje mokykloje, todėl juos veža kitos mokyklos transportas. Šiems maršrutams koordinuoti yra sukurta speciali komisija, kuri tikrai labai atsakingai vertina kiekvieną tokį atvejį. Manau, kad ir piktnaudžiavimui čia mažai galimybių, kadangi mokykliniuose autobusuose yra sumontuota GPS sekimo ir kontrolės sistema, kuria pasinaudodami mokyklų vadovai ir kuruojantys šią sritį žmonės gali stebėti bei kontroliuoti mokyklinio transporto judėjimą.
Ko, Jūsų manymu, reikia, kad Prienų kraštas būtų dar gražesnis ir patrauklesnis?
Per pastaruosius metus Prienų miestas labai pagražėjo, sukurta daug sportui ir laisvalaikiui reikalingų erdvių. Manau, dėl to žmonių pasididžiavimas savo kraštu labai išaugo. O augti ir gražėti visada yra kur. Jei manęs paklaustumėt, ką pirmiausiai reikėtų daryti Prienų krašte, jei Prienų savivaldybė turėtų pinigų be ribų, pirmiausia, pradedant keliu Prienai–Kaunas, išasfaltuočiau visus rajono žvyrkelius, kur reikia kaimiškose vietovėse įrengčiau laisvalaikio ir sporto erdves, panašias kaip ir Prienų mieste, sutvarkyčiau apleistus pastatus. Prienų miestui reikėtų skirti daugiau dėmesio įrengiant atsinaujinančios energijos šaltinius. Nors gyvename labai gražiame ir žaliame slėnyje, bet esant tam tikroms meteorologinėms sąlygoms oro užterštumas čia labai padidėja. Taip pat labai norėčiau, kad Prienų krašte atsirastų daugiau didesnių ar mažesnių mecenatų, kurie, imdami pavyzdį iš Balbieriškio bažnyčios statybą rėmusio pirmojo Lietuvoje nacionalinio mecenato Alvydo Paukščio, darytų gerus darbus, nelaukdami finansinės grąžos.
Ačiū už pokalbį.
