Černobylio atominė elektrinė – juodoji našlė

Balandžio 26 dieną, pusę dviejų nakties, sueis 34 metai nuo svarbaus taško žmonijos istorijoje. Nors pasaulis patyrė daug sukrėtimų ir kur kas daugiau aukų pareikalavusių katastrofų, tačiau Černobylio atominės elektrinės 4-ojo energijos bloko reaktoriaus sprogimas Ukrainoje (tuometinėje Ukrainos TSR) pakeitė žmogiškojo trumpaamžiškumo suvokimą.

Daugelis puikiai žinome, kad Černobylio avarijos aukų skaičius yra šimtatūkstantinis, tačiau dažnai tenka nustebti, kai bandome surasti tikrą avarijos momento aukų skaičių. Oficialiais duomenimis, sprogimo metu žuvo tik du atominės jėgainės darbuotojai. Dar keletas žmonių, tarp jų ir po avarijos kilusio gaisro gesintojai, nuo patirtų sužeidimų bei spindulinės ligos mirė per porą trejetą savaičių po avarijos.

Tačiau būtent čia aiškėja, kodėl Černobylio avariją galima laikyti didžiausia pasaulyje avarija. Ne tik atomine, bet ir žmogiškąja. Avarijos metu pasklidusi radiacija mirtinai sužeidė ne tik kelias, arčiausiai avarijos buvusias pirmąsias aukas, bet ir pusę milijono avarijos padarinių likvidatorių. Negana to, į mūsų planetos atmosferą išmesta radiacija pasklido po visą Europą, o gal net ir visą pasaulį.Beje, radiacija iš Černobylio sklinda ir šiandien (jos lygį mes nurodome kiekvieno laikraščio paskutiniame puslapyje, kaip ir radiacijos lygį avariją patyrusioje Fukušimos atominėje elektrinėje).

Radiacija pamažu gviešiasi visų avarijos padarinius likvidavusių vyrų ir moterų gyvybių. Manoma, Černobylio atominės avarijos aukų skaičius jau išaugo iki keliasdešimties tūkstančių ir nuolat auga. Radiacija pasklido ir po aplinkinių valstybių gyventojų organizmus.

Nors neįmanoma patvirtinti, kuris iš likvidatorių ar užkrėstos teritorijos gyventojų mirė būtent dėl avarijos padarinių, tačiau medicininiai tyrimai, jog radiacija skatina onkologinius susirgimus – skydliaukės vėžį, auglių atsiradimą, taip pat įvairius išsigimimus, verčia manyti, kad radiacija, panašiai kaip nematomas virusas, vis dar klaidžioja tarp mūsų. Ir panašu, jog klaidžios dar ilgai, nes branduolinė reakcija turi ilgalaikį poveikį dėl jos metu susidariusių elementų ilgaamžiškumo.

Pirmomis savaitėmis po avarijos didžiausią pavojų gyventojams kėlė radioaktyvusis jodas, kurio skilimo trukmė gana trumpa – aštuonios dienos. Šiuo metu (ir artimiausiais dešimtmečiais) didžiausią pavojų kelia stroncio ir cezio izotopai, kurių skilimo trukmė apie 30 metų. Didžiausia cezio-137 koncentracija aptinkama paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, iš kurio patenka į augalus ir grybus. Tarša taip pat veikia gyvūnus, kurie tais augalais minta. Radioaktyvūs plutonio ir americio izotopai dirvožemyje išlieka šimtmečius ar net tūkstantmečius, tačiau jų kiekis nedidelis. Visgi skylantys radioaktyvūs izotopai paskleidžia kitus toksinius bei radioaktyvius elementus.

Atsižvelgiant į tai, jog kai kurių elementų žmonijai reikės saugotis tūkstantmečius, o gaubtas virš vis dar radiacija alsuojančio Černobylio atominės elektrinės 4-ojo bloko galės mus saugoti kelis dešimtmečius, nesunku suprasti, kad žmogaus sukurtas ir per beatodairiškumą sunaikintas taikusis atomas žmoniją naikins dar ilgai, nors ir mažais kiekiais.

Kas nutiko tą lemtingąją naktį?

1970-aisiais Černobylio AE darbuotojams ir jų šeimų nariams buvo pastatytas naujas miestas, gavęs Pripetės pavadinimą. Mieste turėjo gyventi 75–78 tūkst. gyventojų. Miestas augo itin sparčiai, ir jau 1985-ųjų lapkritį jame gyveno 47,5 tūkst. žmonių.

Černobylio atominė elektrinė (AE) buvo pastatyta Ukrainos šiaurėje, už 11 kilometrų nuo sienos su Baltarusija, ant Pripetės upės kranto. Pirmoji AE statybų dalis vyko 1970–1977 metais, tada buvo pastatyti pirmasis ir antrasis blokai su reaktoriais RBMK-1000 (kiekvienas po 1000 MW (megavatų) elektros energijos bei 3200 MW šiluminės energijos). 1977 m. gruodžio 14 d. pradėjo veikti pirmasis, o 1979 m. sausio 10 d. – antrasis reaktorius. 1980 m. spalio 21 d. prie Černobylio atominės jėgainės prijungta 750 kV įtampos elektros perdavimo linija.

Antrasis etapas (trečiojo ir ketvirtojo blokų statybos su analogiškais reaktoriais) buvo užbaigtas 1983 m. pabaigoje. Pagal projektą, Černobylio AE galingumas po visų blokų statybų pabaigos turėjo pasiekti 6 tūkst. MW, tačiau penktojo bei šeštojo bloko statybos buvo sustabdytos po katastrofos. 1986 m. keturi energijos blokai siekė 4 tūkst. MW galingumą.

Pradėję veikti reaktoriai buvo naudojami ir mokslo tiriamiesiems bei, manoma, kariniams tikslams (RBMK reaktoriai buvo tinkami plutonio-239 izotopo, vieno iš atominės bombos ingrediento, gamybai).

Eksperimentas, kuriuo bandyta patikrinti kinetinės energijos atsargas besisukančiame turbogeneratoriaus rotoriuje, buvo atliktas ir anksčiau. Toks besisukančio turbogeneratoriaus, aprūpinančio energija visas aušinamojo vandens siurblines bei apskritai visą jėgainę elektros energija, energijos paėmimo režimas nebuvo numatytas jėgainės projekte. Bandymas 1982 m. baigėsi mažareikšme avarija, o 1983–1985 metais vykdyti testai – nesėkme. Tačiau šie faktai nesustabdė lemtingąją naktį eksperimentą atlikusio vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo eksploatacijai Anatolijaus Stepanovičiaus Diatlovo.

1986 m. balandžio 25 d. 1.00 val. buvo pradėti AE 4-ojo energijos bloko stabdymo planiniam remontui darbai. Tokių stabdymų metu būdavo atliekami įvairūs įrangos bandymai, tiek pagal instrukcijas, tiek ir nestandartiniai, kuriuos vykdydavo atskiru nurodymu. Šio stabdymo metu buvo planuojama patikrinti vadinamojo turbogeneratoriaus rotoriaus stabdymo režimą. Atlikti bandymus pasiūlė generalinis AE projektuotojas, siekiant patikrinti avarinio elektros tiekimo sistemų veiklą.

3.47 val. Reaktoriaus šiluminė galia sumažinta 50 proc. Bandymai turėjo prasidėti, kai reaktoriaus galia sumažės iki 22–31 proc.

13.05 val. Nuo tinklo atjungiamas į 4-ojo bloko sistemą įeinantis turbogeneratorius Nr. 7. Elektros tiekimą kompensavo turbogeneratorius Nr. 8.

14.00 val. Remiantis bandymo programa, atjungtas avarinis reaktoriaus aušinimas. Tačiau tolesnis galios mažinimas buvo uždraustas „Kijevenergo“ dispečerio, dėl to 4-asis blokas kelias valandas veikė su išjungta avarinio aušinimo sistema.

23.10 val. „Kijevenergo“ dispečeris duoda leidimą toliau mažinti reaktoriaus galią.

1986 m. balandžio 26 d., 0.28 val. Pereinant iš lokalaus automatinio reguliavimo į automatinio bendro galingumo reguliavimo sistemą operatorius nesugebėjo išlaikyti reaktoriaus galingumo nurodytame lygyje, šiluminė reaktoriaus galia nukrito iki 30 MW.

1.00 val. AE personalui pavyko padidinti reaktoriaus galią ir stabilizuoti 200 MW lygyje. Pagal bandymo programą galia turėjo siekti 700–1000 MW.

1.03–1.07 val. Prie šešių jau veikiančių cirkuliacinių siurblių papildomai pajungiami dar du, kad būtų padidintas aparato aktyviosios zonos aušinimo patikimumas po bandymų.

1.19 val. Dėl sumažėjusio vandens lygio elektrinės operatorius padidina kondensato tiekimą. Negana to, pažeidžiant instrukcijas buvo blokuotos reaktoriaus stabdymo sistemos dėl nepakankamo vandens ir garų spaudimo lygio. Iš aktyvios zonos buvo „išvesti“ paskutiniai rankinio valdymo strypai, kurie leisdavo rankiniu būdu valdyti procesus reaktoriuje.

1.22–1.23 val. Vandens lygis stabilizavosi. Elektrinės darbuotojai sulaukė reaktoriaus duomenų ataskaitos, kuri parodė, kad reaktyvumo atsargos yra pavojingai žemos (pagal instrukcijas tai reiškė vieną dalyką – reaktorių būtina išjungti). Tačiau AE personalas nusprendė, kad galima tęsti reaktoriaus bandymus ir tyrimus. Šiluminė reaktoriaus galia pradėjo didėti.

1.23 val. 04 sek. Operatorius uždaro turbogeneratoriaus Nr. 8 reguliatoriaus vožtuvus. Garų perdavimas į jį nutraukiamas. Prasidėjo „stabdymo režimas“, aktyvioji suplanuoto eksperimento dalis.

1.23 val. 38 sek. 4-ojo bloko pamainos viršininkas, suvokęs situacijos pavojų, nurodė vyr. reaktoriaus valdymo inžinieriui spausti avarinio reaktoriaus A3-5 išjungimo mygtuką. Aktyvavus šį modulį, į aktyvią zoną turėjo būti įvesti avarinės apsaugos strypai, tačiau šiems iki galo nusileisti nepavyko – garų spaudimas reaktoriuje sulaikė juos 2 metrų aukštyje (reaktoriaus aukštis – 7 metrai). Garų galia ir toliau sparčiai augo, reaktorius pradėjo nekontroliuojamai spartėti.

1.23 val. 44 ir 47 sek. Vienas po kito įvyko du galingi sprogimai, kurių metu 4-asis blokas buvo visiškai sunaikintas. Taip pat buvo sugriautos sienos ir perdangos mašinų salėje, kilo gaisrai. AE darbuotojai pradėjo evakuotis iš darbo vietų. Sprogimo metu žuvo siurblių operatorius Valerijus Chodemčukas. Jo kūnas, užverstas dviejų 130 tonas sveriančių būgninių separatorių nuolaužomis, taip ir nebuvo aptiktas.

1.24 val. Pripetės AE gaisrinės dalinio Nr. 2 budintysis sulaukė pranešimo apie gaisrą. Į stotį išvyko tą naktį budėjęs būrys, kuriam vadovavo vidaus tarnybos leitenantas Vladimiras Pravikas. Iš Pripetės išvyko 6-ojo miesto gaisrininkų dalinio, kuriam vadovavo leitenantas Viktoras Kibenokas, vyrai. Gaisrininkai teturėjo su savimi brezentinius apsiaustus, rankoves ir šalmus. Dėl šios priežasties jie gavo milžinišką radiacijos dozę.

2.00 val. Gaisrininkams pasireiškė pirmieji stipraus radiacijos švitinimo požymiai – silpnumas, pykinimas, „branduolinis įdegis“. Pagalba jiems buvo suteikiama pačioje AE stoties medicinos centre, po to vyrai buvo siunčiami į „MSČ-126“ (Pripetės ligoninę).

4.00 val. Gaisrininkams pavyko lokalizuoti gaisrą ant mažosios salės stogo, tai neleido ugniai išplisti ant trečiojo bloko sienų.

6.00 val. Gaisras 4-ajame bloke buvo visiškai užgesintas. Tuo metu Pripetės ligoninėje mirė antrasis sprogimu metu tiesiogiai nukentėjęs asmuo –paleidimo skyriaus darbuotojas Vladimiras Šašenokas. Mirties priežastis – stuburo lūžis ir daugybiniai nudegimai.

9.00–12.00 val. Priimtas sprendimas evakuoti į Maskvą pirmąją nukentėjusiųjų nuo stipraus apšvitinimo AE darbuotojų ir gaisrininkų grupę. 134-iems Černobylio AE ir gelbėjimo tarnybų darbuotojams, sprogimo metu ar netrukus po jo atsidūrusiems nelaimės vietoje, pasireiškė spindulinė liga. 28 iš jų mirė per kelis artimiausius mėnesius. 23-ejų leitenantas Vladimiras Pravikas ir Viktoras Kibenokas mirė Maskvoje 1986 metų gegužės 11-ąją.

15.00 val. Įsitikinta, kad 4-asis blokas yra sunaikintas, o į atmosferą patenka milžiniškas radioaktyvių dalelių kiekis.

23.00 val. Specialiai sudaryta Černobylio AE avarijos pasekmių likvidacijos ir priežasčių tyrimo komisija priima sprendimą parengti transportą ir evakuoti Pripetės bei aplinkinių namų žmones.

1986 m. balandžio 27 d., 2.00 val. Černobylio gyvenvietėje jau stovi 1225 autobusai ir 360 krovininių automobilių. Janovo geležinkelio stotyje stovi parengti važiuoti du dyzelinių traukinių sąstatai, kuriuose gali tilpti apie 1,5 tūkst. žmonių. 7.00 val. Valdžios komisija priima galutinį sprendimą evakuoti civilius gyventojus iš pavojingos zonos.

14.00–16.30 val. Autobusų ir krovininių automobilių kolonos vykdo Pripetės gyventojų išvežimo iš miesto operaciją. Milicija apeina kiekvieną miesto namų butą, kad nustatytų asmenis, bandančius išvengti evakuacijos. Pareigūnai surado 20 tokių asmenų. Tą dieną buvo išvežta daugiau nei 45 tūkst. vietos gyventojų. Tais pačiais metais buvo evakuota jau apie 116 tūkst. gyventojų iš 188 vietos gyvenviečių, kurios pateko į „užterštumo zoną“.

1986 m. balandžio 28 d., 21.00 val. Per visas Sovietų Sąjungos žiniasklaidos priemones paskelbta pirmoji oficiali informacija apie avariją Černobylio AE: „TASS-o pranešimas: Černobylio atominėje elektros stotyje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių buvo pažeistas. Imamasi veiksmų siekiant pašalinti incidento pasekmes. Nukentėjusiesiems suteikta būtina pagalba. Sukurta valstybinė komisija dėl įvykio tyrimo“.