home Aktualijos Pavojingos vertės teorija

Pavojingos vertės teorija

Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Dramatiškų įvykių srautas nesenka. Tačiau net ir juose žmogus ieško kažko gero ir teigiamo. Sudrebėję kasdienybės pamatai apnuogina ir mūsų klaidingus įsitikinimus, prietarus. Kai vienos kainos kyla, o kitos krenta, ir nieko nėra stabilaus, pats laikas pažvelgti į mūsų supratimą apie tai, kas lemia kainas.

Daugelis įsitikinę, kad kaina, taigi ir vertė priklauso nuo kaštų, ir tuomet bet kokie kainų svyravimai atrodo kaip sąmokslas ir manipuliacija. Kuo brangiau kainavo pagaminti, tuo, atrodo, didesnė turi būti kaina. Ir atvirkščiai, kuo didesnė kaina, tuo, vadinasi, brangiau kainavo pagaminti. Medžiagos plius įrengimai plius darbo jėga plius energija ir t.t. – visiems pažįstama pasaulėžiūra. Ir kai krizės metu tų pačių kaštų pareikalavęs dezinfekcinis skystis ar kaukė (atleiskite už pabodusį, bet veiksmingą pavyzdį) pabrangsta, kaštų teorijos išpažinėjui belieka viena – kaltinti spekuliantus. 

Net ir ramiais laikais žmonės stebisi: jeigu pastatyti butą penktame aukšte kaštuoja beveik tiek pat, kiek ir dvidešimtame, kodėl pastarasis atsieis pirkėjui kone dvigubai brangiau? Vaizdas į upės kilpą, debesys vietoj užuolaidų ir paukščio skrydžio pojūtis neatrodo žmogui įtikinamu argumentu, juk nei pačiupinėsi, nei paskaičiuosi. O kodėl to paties namo pirmame aukšte komercinės patalpos kainuos dar brangiau už dvidešimto aukšto poezija? Prietarai padiktuoja daugybę versijų: pardavėjas ir pelnosi iš patiklių pirkėjų, ir manipuliuoja, mulkina juos prestižu, patrauklumu ir perparduoda tai, kas „tiek nekainavo“. 

Kai priešvirusinės priemonės ima brangti, o balinės suknelės nevilioja net už mažesnę kainą, galime praregėti: vertę galiausiai lemia paties vartotojo pasirinkimai. Jo poreikiai bei patiriama nauda, viltys ir baimės. Ir alternatyvūs kaštai. Pardavėjas tik prisitaiko prie visų tų niuansų, slypinčių mūsų pasąmonėje, kultūroje ir vidaus algoritmuose. Visi esame vartotojai ir galime pasitikrinti, kad įsigyjame tai ir už tiek, kiek tikimės patirti naudos. O ji subjektyvi. Aklas žmogus nesusigundys brangesniu butu su vaizdu. Menininkas nepirks komercinių patalpų su vaizdu į konteinerį. Net ir romantiškas pensininkas vengs penkto aukšto, jeigu name nėra lifto. 

Už įsitikinimą, kad viską lemia kaštai, esame nemažai skolingi populiariajai darbo vertės teorijai. Ją XVIII amžiuje suformulavo Adamas Smitas ir Davidas Ricardo, o labiausiai išpopuliarino Karlas Marksas. Teorija teigia, kad dalykų vertė priklauso nuo įdėto darbo, o pagal Marksą būtent darbo sukurtoji vertė sudaro sąlygas kapitalistui “nusavinti” jos dalį ir gauti pelną. 

Tiesa, Marksas kalbėjo apie „socialiai būtiną darbą“, taip prisitaikydamas prie rinkos realijų ir palikdamas savo įpėdiniams galimybę paaiškinti, kodėl sovietinės gamyklos kaliošai niekam nereikalingi. Nes įdėtas darbas pernelyg skyrėsi nuo „socialiai būtino“, kitaip tariant, geriau būtų buvę išteklių apskritai neeikvoti kaliošams.  

Įsitikinimas, kad vertė priklauso nuo įdėto darbo, grindžiamas ne tik teorija. Sunkus žmogaus triūsas prie staklių, konteinerių kilnojimas, šluostomas prakaitas – mums gerai pažįstama kasdienybė tarsi savaime primena, kad taip kuriama vertė. Savo naštų slegiami, mes nebematome kitų vertės kūrimo dalyvių. Nematome to, kuris sujungia dabarties išteklius su ateities poreikiais, suvienija atskirus išteklius taip, kad sukurtų žmonėms reikalingus dalykus. Už vertės ir gerovės kūrimo visuomet yra žmogus, kurį lietuviškai vadiname verslininku. Jo socialinė misija – kad būtų pagaminta su mažiausiais kaštais, kad riboti ištekliai būtų padauginti, ir kad kuo didesnė žmonėms reikalinga nauda ir vertė būtų sukurta kuo pigiau.

Verslininko misijoje kaštų skaičiavimas susitinka su mūsų poreikiais bei išgalėmis mokėti už tai, ko mums reikia. Verslininkas skaičiuoja kaštus nuo kito galo, jis tiesiog privalo į juos „sutilpti“. Taigi kaštų dėlionė turi atvirkščią tvarką, negu įpratom matyti: ji prasideda nuo galutinio produkto vertės ir naudos vartotojui. Pelnas tik parodo, kaip sėkmingai pavyko išpildyti žmonių poreikius ir tuo pačiu – verslininko misiją.

Visa tai prakaitą liejančio žmogaus dažniausiai nematoma ir beveik natūraliai ignoruojama. Nuo verslininko priklausys, ar sunkus darbas taps „socialiai būtinu“ ir vertingu. Štai čia ir atsiveria neprilygstamai graži sinergija, erdvė tarpusavio palaikymui ir supratimui. Verslininkas be darbininko negali, bet ir darbininkas negali be verslininko, ir visi mes esame priklausomi nuo vartotojų, kuriais mes patys ir esame. Nuostabi bendrystė.

Deja, darbo vertės teorija daugelį apakino, šią bendrystę suskaldė, sukiršino ištisas žmonijos grupes. Iš tos pačios teorijos kyla supaprastintas, buhalterinis požiūris į ekonomiką. Ir nesupratimas, kaip veikia vartotojus, gamintojus ir darbuotojus jungianti ekonomikos grandinė. Ir vis nauji norai šią grandinę sutvarkyti iš viršaus, išardyti, arba uždrausti. Krizė leidžia mums praregėti, nesiskaldyti, atkurti bendrystę, kad ir labai trapią.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close