Sveikiname sulaukus Šventųjų Velykų!
Mielieji, šiemet Velykas švenčiame kitaip – be didžiojo Tridienio liturgijos Dievo namuose, be choro giedamo skambaus Aleliuja, nuaidinčio bažnyčių skliautuose, be iškilmingos eucharistinės procesijos šventą Prisikėlimo rytą. Bet ar dėl to netekome Velykų?
Kas Velykų šventime svarbiausia? Be abejo, Kristaus Prisikėlimas. O jis juk nepriklauso nuo virusų plitimo ar nenumatytų aplinkybių poveikio. Šie dalykai iš mūsų negali atimti Prisikėlimo dovanos.
Mus nelauktai užklupęs negandos laikas dar labiau išryškina tai, kad svarbiausias Velykų įvykio asmuo yra mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus. Be jo apskritai nebūtų Prisikėlimo ir žmonijos atpirkimo. Maža to, evangelistas Jonas sako: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“(Jn 1,3). Taigi be Kristaus nebūtų nei mūsų, nei pasaulio. Tad Jis yra svarbiausia mūsų atrama sunkumuose, negandose.
Žiniasklaidoje sekdami su pandemija susijusių įvykių raidą kol kas girdime mažai gerų naujienų. Šiame fone Velykos pas mus ateina kaip ypatinga geroji žinia, skelbianti pergalingą Kristaus Prisikėlimą ir tai, jog mes visi galime tapti jo teikiamų atpirkimo malonių dalininkais.
Kita gera žinia – Prisikėlimo rytą nesame vieni. Dievas pasilieka su mumis visada ir visur, visomis aplinkybėmis: šventiškai nusiteikusios šeimos rate, nelengvoje tarnyboje teikiant pagalbą kitiems, vienumoje ar ligos patale. Būtent išbandymų ir sunkumų metu Dievas mus apdovanoja ypatingu artumu, leidžia tapti jautresniems, atpažinti Jo malonės veikimą.
Dėl šiuo metu paplitusio viruso žmonės priversti vieni nuo kitų atsiskirti. Gyvename karantino sąlygomis, atsiribodami vieni nuo kitų. Didėjant grėsmei užsikrėsti ar užkrėsti kitus, ribojamas ligonių lankymas, artimieji negali jų paguosti, padrąsinti. Net su mirusiais, ypač labiausiai šio viruso paliestuose kraštuose, negalima pagarbiai atsisveikinti. Suvaržymai, žmonių bendravimo bei judėjimo ribojimai paliečia daugelį gyvenimo sričių.
Šioje situacijoje geriausias mūsų atsakas – solidarumas, vienybė, vieni kitų palaikymas. Šią stiprinančią vienybę galime išgyventi bendraudami šeimose, pokalbiais telefonu, žinutėmis, laiškais, naudodamiesi įvairiomis naujųjų technologijų galimybėmis.
Mus ypač suvienija, drąsina ir stiprina vienas tikėjimas, solidari malda. Ne be reikalo apaštalas Jokūbas drąsina: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16). Būtent malda, dvasinė bendrystė šiuo laiku yra ypač svarbi stiprybės versmė.
Šią vienybę liudija ir mūsų švenčiama Velykų pergalė. Juk vienaip ar kitaip Velykų šventes vieningai išgyvename visi drauge, nors ir būdami namie. Kristaus Prisikėlimo šventės mus suvienija, neleidžia pasiduoti sumaišties ar baimės nuotaikoms, skatina viltį, apdovanoja džiaugsmu, gydo nusiminimo ir liūdesio žaizdas. Visa tai kyla iš Dievo gerumo ir teikiama dovanai. Tai nenuskurdina, bet praturtina.
Šv. Velykos tampa ypatinga dovana, leidžiančia vienybėje su prisikėlusiu Kristumi pakilti virš visų sunkumų, drauge geriau atsirenkant, kas mums gyvenime svarbiausia. Nuo mūsų pačių daugiausia priklauso, ar šios malonės dovanos mus pasieks, ar jų nepagrobs išorinės negandos. Dievas pasilieka su mumis ir sunkiausiais momentais. Atraskime tai iš naujo.
O Viešpats, matydamas mūsų tikėjimo vienybę, maldos nuoširdumą, apdovanos mus dar gausiau. Artima vienybė su Viešpačiu galiausiai išsipildys amžinoje Dangaus tėvynėje, kur nebus liūdesio, nerimo, pasimetimo, nevilties. Ten amžinai išliks tai, kas mus sutelkia dvasinėje vienybėje, kas skatina dalintis gerumu, meile.
Melsdamasis už Jus visus šiuo išbandymų metu drauge linkiu palaimingų, vienybėje su Kristumi išgyvenamų šventų Velykų. Jų proga visus Jus nuoširdžiausiai sveikinu.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
Brangūs tikintieji, su Šventomis Velykomis! Kristus prisikėlė! Aleliuja!
Šie žodžiai giliausiai išreiškia mūsų džiaugsmą Prisikėlusiu Jėzumi, kylantį iš meilės Jam. Šią meilės patirtį mes prisimename, ją švenčiame, liudijame ir skelbiame kasmet Velykų švente.
Velykos mums yra dalyvavimo Dievo pergalėje prieš mirtį šventė.
Kokią žinią šiuolaikiniam žmogui gali atnešti mirtį įveikęs Jėzus Kristus?
Šventojo Rašto vertėjas Antanas Rubšys sakė: jei reikėtų visą Šventąjį Raštą nusakyti vienu sakiniu, tas sakinys būtų – Dievas myli žmogų. O mūsų visuomenėje dažnai yra taip, kad mylima už kažką, kad meilę reikia nusipelnyti. Taigi krikščionys išpažįsta Dievą, kuris myli ne už kažką, o nepaisant visko. Jo meilės nereikia nusipelnyti, jis myli žmogų, nepaisant jo nuodėmių. Myli žmogų ne kažkokia saldžia, o save atiduodančia, gelbėjančia meile.
Šiemet Velykos kitokios nei įprastai, bet nereikia nusiminti. Velykos kviečia stabtelėti, pažvelgti į save ir skirti daugiau laiko maldai. Šv.Velykų šventė sako mums, kad virš visų pasaulio įvykių, virš visų nelaimių, negandų ir net mirties stovi Viešpats, kuris dovanoja žmonėms gyvybę ir gyvenimą, tikrą amžinąjį gyvenimą. Tad ir nusivilti nėra dėl ko. Ir šių metų Velykos mums yra ženklas, kad Dievas mūsų nepaliks, viskas bus gerai, tik reikia juo pasitikėti ir jam patikėti savo gyvenimą.
Su dėkingumu ir meile Jėzui, su giliu vidiniu džiaugsmu švęsdami Jo Prisikėlimą sau giliai į atmintį įsirašykime
šį Kristaus pažadą: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19).
Tad gyvenkime Kristaus Prisikėlimu ir liudykime tai konkrečiais tikėjimo
darbais.
Prienų dekanato dekanas kan. Jonas Baliūnas
Brangūs broliai ir seserys,
Su šv. Velykomis! Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra džiugiausia žinia, kokią žmonija yra girdėjusi! Sveikiname Jus šią didžią mūsų tikėjimo šventės dieną! Ji mums skelbia: Dievas aplankė žemę kaip Jėzaus Kristaus asmuo, Jis žmones mokė, guodė ir gydė, tačiau buvo neteisingai apkaltintas ir nužudytas, bet trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas parodė, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas – mes esame sukurti amžinybei! Ir iki Kristaus prisikėlimo žmoniją lydėjo tikėjimas, kad gyvenimas po mirties egzistuoja. Tačiau tik po šio didingo Velykų įvykio visi mes turime galingą pagrindą vilčiai, kad išsipildys Jėzaus pasakyti žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Kokia svarbi yra mūsų tikėjimo reikšmė: nuo jo priklauso mūsų amžinas likimas! Tad dabar, pasak šv. apaštalo Pauliaus, „mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Mūsų Mokytojas ir Viešpats žada mums dangų, jei priimsime Jo meilę ir draugystę.
Šiais metais Velykas švenčiame neįprastai. Vienijamės su Jėzumi, kuris taip pat buvo priverstas dėl grėsmės gyvybei keliauti į šventes Jeruzalėje „ne viešai, o tarsi slapčiomis“ (Jn 7, 10). Ir mus karantino sąlygos verčia svarbiausią mūsų tikėjimo šventę išgyventi „tarsi slapčiomis.“ Negalime viešai ateiti į Bažnyčią ir susirinkę draugėn švęsti Velykų. Pandemija, apėmusi visą pasaulį, primena mums, kad mūsų fizinė egzistencija trapi, tačiau dužlus yra ir mūsų žmogiškas saugumas. Šiomis dienomis patiriame daug netikrumo, kuris slegia mūsų širdis. Tačiau visa tai neturi „pavogti“ mūsų džiaugsmo ir ramybės, tų brangių mūsų Prisikėlusio Viešpaties dovanų. Juk Kristus ne kartą savo mokinius guodė ir drąsino pasitikėti Juo, kuris yra istorijos ir pasaulio Viešpats.
„Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5), – taria Viešpaties angelas susigraudinusioms moterims, kurios atbėgo tą rytą prie Jėzaus kapo. Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė išsigandusiems mokiniams tardamas: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). O tada juos ragino: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Visus šiuos žodžius šiandien Viešpats taria ir mums. Krikščionio pašaukimas nešti į pasaulį ramybę ir Prisikėlusio Jėzaus paguodą.
Mes, krikščionys, žinome, kad per Kryžių ateina Prisikėlimas. Tai Velykų slėpinys. Krikščioniškas tikėjimas parodo, jog kančia gali būti išganinga, nes net ir joje atsiskleidžia Dievo malonė. Juk neretai išgyvendamas trapumą žmogus atranda Dievą. Ir iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali rastis be galo daug būdų, kaip Dievas prakalbins žmones. Tikime, kad į gera keisis mūsų pasaulis.
„Jis pamatė ir įtikėjo“, – taip Evangelija apibūdina mokinį, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo (Jn 20, 8). Ir mes nesiliaukime ieškoti Kristaus prisikėlimo ženklų mūsų gyvenime. Bėkime pas savo Mokytoją Kristų, net jei žmogiškai žiūrint atrodytų, kad nėra jokio pagrindo vilčiai. Vienykimės maldoje šiomis ypatingomis dienomis! Tegul šio laiko aplinkybės nesustabdo mūsų meilės ir džiaugsmo! Melskimės už ligos paliestuosius ir kenčiančius netektį artimuosius. Ypač prisiminkime maldoje ir remkime mūsų medikus ir medicinos darbuotojus, civilinės valdžios atstovus, mūsų krašto policijos, kariuomenės pareigūnus bei visus, kurie aukojasi padėdami kitiems. Te šis ypatingas laikas kviečia mus permąstyti savo gyvenimo prasmę! Tebūna to vaisius naujai atrasta Velykų žinia: Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Teguodžia mus Viešpats, kad ir po sunkiausių išbandymų mūsų laukia Velykos!
Aleliuja, Kristus prisikėlė, iš tiesų prisikėlė!
Lietuvos vyskupai
