Į karines misijas – su skirtingais tikslais (I)
Ernestas Kuckailis – profesionalus Lietuvos kariuomenės karys, viršila. Ginkluotose pajėgose tarnauja nuo 1991 m. Tarnybą pradėjo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje.
Jis yra ir diplomuotas stiklo menininkas. Baigęs Vilniaus dailės akademiją, nusprendė iš savanorių pajėgų pereiti į reguliariąsias – Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną. Pateko į išminuotojų padalinį, vėliau kartu su broliu tapo elitinės „A“ kuopos komandosais. 1999 m. išvyko į Kosovą, vėliau dalyvavo misijoje Afganistane, 2005 m. dirbo Irako karo akademijos instruktoriumi. Šiuo metu tarnauja Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre, kur rengia snaiperius ir taikliuosius šaulius.
Kiekviena misija – skirtinga
Ernestas Kuckailis dalyvavo trijose karinėse misijose – Kosove, Afganistane ir Irake. Paklaustas, kuo jos buvo panašios ir kuo skyrėsi, misijų dalyvis sakė, kad visos jos vyko ne Lietuvoje, na ir trukmė panaši – šeši mėnesiai. O šiaip misijos labai skirtingos – pirmoji buvo taikos įvedimo, gana rami ir nuobodžiai rutininė. Afganistane jau kas kita – realios specialiosios žvalgybos operacijos, kartais ilgalaikės ir apimančios ilgus maršrutus, esant labai realiai tikimybei kontaktuoti su priešu. Bet, anot E. Kuckailio, jiems sekėsi – per šešis mėnesius šaudė tik vienas patrulis. Misija Irake – specifinė, jos tikslas buvo padėti Irako karo akademijai atnaujinti karininkų rengimą. Reikėjo parengti instruktorius, o vėliau patarti ir prižiūrėti, kaip rengiama pirmoji kadetų laida po Sadamo režimo žlugimo.
„Kosove – nuobodi, rutininė tarnyba“
Susiklosčiusi situacija Europoje ir vykstantis Balkanų konfliktas profesionalų Jėgerių bataliono karį nubloškė į Kosovą. Pasak. E. Kuckailio, į misiją ne pats pasisiūlė, nes sprendimus priima politikai ir karinė vadovybė, o kiekvienas, tapdamas profesionaliu kariu, pasirenka ir tokį gyvenimo būdą, ir žino, kad gali tekti kažką panašaus nuveikti.
Lietuviai į taikos palaikymo misiją Kosove nuvyko, kai karo veiksmai ten jau buvo pasibaigę. Tačiau taika dar buvo labai „šviežia“ – žolėje besivoliojančios JAV raketų skeveldros dar nebuvo aprūdiję…
E. Kuckailio teigimu, misijose būna momentų, labai panašių į karus, rodomus filmuose, bet filmuose dažnai spalvos gerokai paryškintos. Visi karai skirtingi – aplinka, sąlygos, priešiškos pajėgos.
„Pažįstu ne vieną sužeistą konfliktų rajonuose karį, kolegą, kurie vienaip ar kitaip patyrė mūšio situacijas arba tiesiog situacijas, kai net nėra kam atsakyti ugnimi. Automobilis važiavo, sprogimas, tada aplink tik dūmai, dulkės ir nukentėję kariai – kolegos, draugai. Tokioje situacijoje svarbus laikas ir pasirengimas – tiek taktinis, tiek psichologinis. Vieni turi užtikrinti saugą, reaguoti į priešo veiksmus, o kiti gelbėti nekentėjusius kolegas. Tai yra labai sunkūs momentai“, – pasakojo karys.
Tačiau, pasak E. Kuckailio, Kosove buvo nuobodi, rutininė tarnyba: „Patruliavome, stebėdami gyventojų elgesį, prevenciškai būdami ten, kur yra konflikto tikimybė. Itin ekstremalių situacijų tikrai nebuvo. Jau nekalbant apie galimas pasalas, pakelės bombas ar ginkluotus susirėmimus.“
Kosove lietuviai tarnavo Lenkijos dalinyje. Dėl skirtumų šalių kariuomenėse problemų nebuvo arba jų buvo nedaug, nes misijos dalyviai – profesionalai, gebantys adaptuotis, be to, NATO šalių parengimas ir taktikos elementai labai panašūs.
Kalnai – išbandymas vairuotojams
Vienu iš sunkumų, su kuriais teko susidurti Kosove, buvo kalnai.
„Kalnai – ypatinga, mums neįprasta aplinka. Reikėjo gerų vairavimo įgūdžių, kurių įgijome tik susidūrę su realia aplinka. Keliai siauri, įkalnės, nuokalnės… Gana pavojinga aplinka“, – prisimena E. Kuckailis.
Kadangi lietuviai tarnavo Lenkijos dalinyje, todėl Kosove dažniausiai vairavo lenkai. Bet, anot lietuvio, ne visi vairuotojai buvo gerai parengti ir kartais norėjosi tiesiog apsikeisti vietomis, nes dėl įgūdžių stokos ar per didelės drąsos kario vairavimas keldavo nemenką pavojų.
Kosove keliai ir prieš du dešimtmečius buvo palyginti neblogi, daug kur asfaltuoti. Tačiau kalnuose kartais kelią pastodavo nuriedėję atskilusių uolų gabalai, o iškritus sniegui važiuoti slidžiais serpentinais būdavo ypač pavojinga.
Karas supriešino serbus su albanais
Pasak E.Kuckailio, nors konfliktas buvo jau prigesintas, bet įtampos Kosove dar netrūko. Karas labai supriešino dvi etnines grupes – serbus ir albanus, jam teko matyti visiškai „išmirusių“, suniokotų albanų kvartalų. Albanai buvo priversti bėgti arba buvo represuoti.
„Susipažinau su albanu, kuris papasakojo, kad prieš karą turėjo draugą serbą, su kuriuo kartu vystė verslą. Prasidėjus karui teko išsiskirti, nes tapo pavojinga net sveikintis gatvėje. Toks buvo supriešinimas“, – prisimena karys.
Ir į misijos dalyvius vietiniai žiūrėjo labai įvairiai. Dažniausiai gana draugiškai, bet buvo ir provokuojančio elgesio. Visgi, pasak E. Kuckailio, jėga buvo mūsų pusėje ir provokatorius priversdavome įvykdyti mūsų reikalavimus. Fizinės prievartos panaudoti neprireikė, bet pagrūmoti ar parodyti ginklo vamzdžio žiotis teko.
Lietuviai buvo įsikūrę vadinamajame „serbų gete“, kur serbai gyveno apsupti albanų ir labai vertino misijos karių buvimą ir apsaugą. Tačiau pasitaikydavo įvairių atvejų, kartais ir priešiškumo.
E. Kuckailio teigimu, ypatinga buvo tai, kad ten beveik visi vyrai nuo ryto būdavo jau apgirtę nuo „slivovicos“ (naminės slyvų degtinės) ir nesidrovėdami vairuodavo automobilius net ir kalnų keliais.
Ten įprasta žiemai prisivirti šio „eliksyro“ tiek, kad, gink Dieve, nepritrūktų ir užtektų ne tik sau, bet ir svečiams vaišinti. O vietiniai, E. Kuckailio manymu, tikrai labai svetingi ir per patrulius karius dažnai kviesdavo karius „kavos“.
Į pirmą misiją – su šiek tiek nerimo ir ilgesio
„Kadangi Kosovas buvo pirmoji misija, tai buvo ir šiek tiek nerimo. Tiesa, nelabai daug, nes karo veiksmai ten jau buvo pasibaigę“, – pasakojo E. Kuckailis.
Jam sunkiausia buvo palikti šeimą, namus, nes laukė ilgas išsiskyrimas. Sūnus buvo dar kūdikis, o tėčiui grįžus iš misijos, jo net nepažino. Misijoje supo bendražygiai, kuriais pasitikėjo, tad sunku nebuvo. Prie kariškos drausmės buvo pratę, misijoje taisyklės tos pačios, kaip ir Lietuvoje, ir tai nebuvo iššūkis.
Į misiją jis išvyko kartu su broliu. Pasak E. Kuckailio, tai ir gerai, ir nelabai. Gerai, kai šalia yra artimas žmogus, su kuriuo gali dalintis emocijomis, atviriau pasikalbėti, tiesiog pabūti kartu. Kita vertus, visada jauti nerimą dėl artimo žmogaus, kuris šalia.
„Ko gero, daugiausiai nerimo patyrė mūsų tėvai, kurių abu sūnūs išvyko į misiją kartu. Jie pergyveno už du artimus žmones“, – mano karys.
„O grįžus užplūdo džiaugsmas, kad tai baigėsi, kad grįžome namo, sutikome artimuosius. Ir kariškas pasididžiavimas, kad štai, jau buvau misijoje“, – kalbėjo E. Kuckailis, pasakodamas, kokie jausmai užplūdo misijai pasibaigus.
Šalį aplankytų kaip turistas
E. Kuckailio teigimu, jo atmintyje išliko, kad Kosovas – graži šalis. Ypač rudenį, kai kalnai nusidažo ryškiomis spalvomis. Skiriasi ir žmonės – jų temperamentas, elgsena, gyvenimo būdas kitoks nei lietuvių.
„Mielai ten nuvykčiau kaip turistas – būtų įdomu pamatyti tas pačias vietas ir palyginti, kas pasikeitė per tuos porą dešimtmečių“, – sako E. Kuckailis.
