Redaktoriaus savaitė. Galvodami apie savo paprastus kasdienius ekonominius procesus ir rūpesčius, net nepastebime, kas tvarko visą mūsų pasaulį, kas jį pataiso, kai jį griauname, ir kas gi dėlioja mums sąlygas.
Žmogus – laiminga būtybė. Netgi tada, kai dauguma tam prieštarauja ir skundžiasi nuolat puolančiomis negandomis.
Bet žmogus – laiminga būtybė, nes, nepaisydamas visų klaidų ir negandų, gali kas rytą atsikelti ir pradėti naują dieną. Eiti nauju keliu su naujais žmonėmis arba naujais pasirinkimais.
Nors kas rytą atsikėlę ir tuoj pat pažvelgę pro langą galime tik pasakyti, koks oras lauke, ar jau šviečia saulė, ar dar ne, tačiau suvokimas, jog mes vėl atsikėlėme ir gavome dar vieną nuostabią dovaną būti šiame pasaulyje ir padaryti kažką naudingo – tiesiog apsuka protą.
Kiekviena nauja diena – nauja galimybė, nepaisant aplink verdančio „bardako“, kuris pamažėle, kiekvieną dieną tik dar stipriau verda. Suprantama, nieko nuostabaus, jog viskas aplink mus auga – ir medžiai, ir problemos. Juk toks tas gyvenimas, kiekvieną akimirką mes patiriame daugiau, sužinome daugiau, pasiekiame daugiau ir padarome daugiau. Kuo daugiau laiko ir veiklos, tuo daugiau rezultatų – ir teigiamų, ir neigiamų.
Ar įmanoma išvengti neigiamų rezultatų? Tik tuomet, kai žinai didžiąją pasaulio paslaptį – kas yra teigiama, o kas yra neigiama. Deja, mes tos paslapties nežinome. Žmogaus pasaulis parodė, jog visa, ką sukuriame teigiamo, turi ir neigiamą pusę. Pavyzdžiui, turime šiltus kailinius, kuriuos galime susisegti sagomis ar sagtimis, – tai puiku. Bet kai kailiniai susidėvės ir juos išmesime, užteršime pasaulį – ir tai jau bus blogai.
Be abejonės, siekdami rasti teigiamą balansą, mes privalome žinoti daugiau, tačiau savo gyvenime susiduriame su daugybe gyvenimiškų problemų – pragyvenimo ekonomika. Pasinerdami į savo rūpestį būti sotiems, mes atsiduodame finansų kaupimo ciklui, kuris neturi pabaigos. Tai yra nuolatinis ratas: gauti – panaudoti. Per rūpesčius, nuovargį ir to nuovargio šalinimą įvairiomis pramogomis mes prarandame norą siekti ko nors tobulesnio. Pasaulio absoliutas mums tampa beprasmis, nes mūsų rūpesčiai tampa „svarbesni“ nei jis.
Keisčiausia, jog viso to, kas mus kamuoja šiame gyvenime, atsakymą galime rasti čia pat – aplink save, gamtoje. Gamtoje, kurią dėl savo laikinųjų problemų nuolat naikiname. Tačiau joje, gamtoje, slypi didesnė dalis paslapties. Galvodami apie savo paprastus kasdienius ekonominius procesus ir rūpesčius, net nepastebime, kas tvarko visą mūsų pasaulį, kas jį pataiso, kai jį griauname, ir kas gi dėlioja mums sąlygas. Nepastebime to didelio ir kartu mažo pasaulio – gamtos.
Ne veltui lietuvių klasikai tiek daug apie ją rašė. Ne veltui mūsų protėviai ją taip mylėjo, saugojo ir… stebėjo. Gamta yra nuostabus savaeigis architektas, kuris, kitaip nei žmogus, sugeba atsinaujinti negriaudamas. Ir keista, ir nuostabu matyti žmones, kurie tai supranta. Kurie supranta, ką reiškia noras ir pareiga paliesti žemę. Tik tada gali suprasti ir suvokti, jog tai, kaip elgiesi kasdien, randasi ne iš tavo išminties, o iš tavo visiško nežinojimo, kas esi ir kur esi.
Tik tada supranti, jog visa tai, ką sukūrė žmogus, yra dirbtina. Ne tikra, o dirbtina. Dirbtinumas, lydimas iliuzijos, kuri mus apsvaigina ir nuo mūsų paslepia visą pasaulį. Tą, kuriame kas rytą atsibundame.
