Į karines misijas – su skirtingais tikslais (II)

Šį kartą Ernestas Kuckailis, profesionalus Lietuvos kariuomenės karys, viršila, pasakoja apie pirmąją Lietuvos karių misiją Afganistane. Ir tai buvo jau ne pasivaikščiojimas po kalnus kaip Kosove, bet „rimti žaidimai“ – realios specialiosios žvalgybos operacijos.

Pirmoji Lietuvos karių misija Afganistane

Nuo 2002 m. lapkričio iki 2003 m. gegužės E. Kuckailis dalyvavo misijoje Afganistane – šios šalies pietuose veikusiame eskadrone „Erelis 02“(vėliau pervadintame „Aitvaru“). Lietuvos kariai papildė tarptautinės koalicijos pajėgas operacijoje „Enduring Freedom“ („Tvari laisvė“) ir pakeitė garsiuosius australų specialiųjų pajėgų – SAS – karius.

Tai buvo pirmoji Lietuvos karių misija šioje musulmoniškoje šalyje. Tąkart į Afganistaną išvyko 37 kariai: trys patrulių grupės po aštuonis žmones kiekviename, taip pat junginio štabas, ryšių ir aprūpinimo grupės. Eskadrono „kovinį elementą“ sudarė dvi jėgerių ir viena ypatingosios paskirties grupė. Eskadronui vadovavo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono štabo viršininkas majoras Valerijus Šerelis.

Jau pasiruošimo metu paaiškėjo, kad ši misija, anot E.Kuckailio, bus „rimti žaidimai“ – realios specialiosios žvalgybos operacijos, kartais ilgalaikės ir apimančios ilgus maršrutus, esant labai realiai tikimybei kontaktuoti su priešu. „Bet mums sekėsi – per šešis mėnesius šaudė tik vienas patrulis“, – pasakojo E. Kuckailis.

Ruošdamiesi misijai Afganistane Lietuvos kariai informaciją kaupė iš įvairių šaltinių – buvusiųjų Afganistane dar „ano“ karo metu, knygų, atvirųjų šaltinių, NATO šalių karių, jau spėjusių dalyvauti operacijose Tora Boros kalnuose. Viso to labai prireikė.

Emocijas suguldė į knygą

Apie eskadrono „Erelis 02“ misiją E.Kuckailis yra parašęs knygą „Trispalvio erelio skrydis“ (2012 m.). Joje karys ne tik perteikia savo emocijas apie patirtus išgyvenimus, bet ir pasakoja eskadrono istoriją bei apie jame tarnavusius karius. Tai buvo po Nepriklausomybės atkūrimo išleisti pirmieji kario atsiminimai.

Skaitant knygą kartais atrodo, kad kariai tik keletą kartų vyko atlikti žvalgybinių užduočių, o likusį laiką treniravosi, mokėsi naujų dalykų. Pasak E. Kuckailio, gali taip atrodyti, bet iš tiesų poilsio nebuvo daug, nes pabaigus vieną užduotį, jau gaudavo įspėjimą ruoštis kitai. Knygoje detaliau aprašytos tik kelios didesnės operacijos. Treniruotės visada buvo orientuotos į būsimą operaciją.

Ne karas, bet nebuvo ir taikos

E. Kuckailis pasakojo, kad sutikus pirmuosius vietinius, laisvai nešiojančius automatinius ginklus, iš pradžių aplankė keistas jausmas: „Buvo visiškai aišku, kad čia jau ne pasivaikščiojimas po kalnus kaip Kosove, kad turėsime reikalų su motyvuotu ir turinčiu patirties priešininku. Kita vertus, tam ilgai ruošėmės ir buvome pasirengę reaguoti į įvairias grėsmes. Psichologiškai buvome susitaikę, kad į mus šaudys ir galime būti sužeisti, o gal net žūti.“

Pavojai tykojo visur, net ir gamtoje. Tačiau lietuviai į misiją išvyko artėjant žiemai, kai dauguma pavojingų gyvių tiesiog nesirodė. E. Kuckailis sako yra matęs gyvus skorpionus, o apie nuodingas gyvates, įsikūrusias šalia bazės, tik girdėjęs iš ilgiau tarnaujančių karių.

„Bet daugiau blogų minčių kėlė ne skorpionai, o galimybė užlipti ant minos pačiose netikėčiausiose vietose, kartais net išvalytuose nuo minų plotuose. Vienas amerikietis neteko kojos prie pat mūsų bazės tvoros toje vietoje, pro kurią kasdien eidavome po kelis kartus – į dušus, valgyklą“, – pavojus prisimena lietuvis.

Galimiems incidentams kariai buvo pasiruošę nuolat, ne tik išvykę vykdyti užduoties. Pasak E. Kuckailio, ir bazėse ginklus visada laikydavo prie savęs, nes niekad nežinodavo, kada gali įvykti incidentas – už tvoros ar net bazės viduje. Kariai buvo girdėję apie incidentus bazės viduje, kai užpuldavo nebūtinai ginklu, bet tuo, kas po ranka. Teritorijose dirbo ir samdytų vietinių, kuriais nebuvo galima pasitikėti. Tad gyvenamose patalpose ginklai visada buvo prie savęs, pistoletai visada užtaisyti dėkle prie kūno, o rankinės granatos tvarkingai surikiuotos prie lovos.

Vykstant atlikti užduočių keliais riedančias transporto kolonas dažniausiai lydėdavo kovos sraigtasparniai, kurie stebėdavo situaciją iš viršaus. Netikėtumų pasitaikydavo įvairiausių: ant kelio atsiradęs akmuo, kurio vakar čia dar nebuvo; ginklų griebdavosi ir netikėtai užklupti vietinės kariuomenės ar policijos posto sargybiniai, misijos dalyvius iš pradžių palaikę gretimo klano kovotojais; bazes apšaudydavo raketomis; važiuojant per, atrodo, draugišką kaimą karius apmėtydavo daržovėmis ir nedideliais akmenimis...

„Gera gyventi be tokių prisiminimų!“

„Kartą važiuojant per kaimą pamačiau darže besikapstantį vyrą. Kai važiavome pro jo namą, staiga išvydau jį ant stogo su ginklu rankose. Nukreipiau kulkosvaidį ir pasiruošiau. Kas dabar bus? Vyras paleido iš savo „kalašnikovo“ keletą šūvių į viršų. Laukiau, kada šautuvo vamzdis nusileis į horizontalią padėtį mūsų kryptimi. Vis dėl to jis to nepadarė. Taip ir liko neaišku, ką jis tuo norėjo parodyti“, – prisimena E. Kuckailis.

Jis pasakojo, kad vėliau pagalvojo, jog taikydamasis į žmogų nejautė jokių emocijų, buvo pasirengęs paleisti kulkosvaidį į darbą, tarsi būtų ne kare, bet pratybose, kai šaudydavo imitaciniais šoviniais. „Kai tuos dalykus pratybose esi kartojęs daugybę kartų, tai net nesusimąstai, kad čia kitokios sąlygos. Gal tik po visko suvoktum, kas realiai įvyko, bet tuo momentu negalvoji nei apie pasekmes, nei apie tai, kad tavo ginkle šoviniai tikri“, – sakė karys.

Jis džiaugiasi, kad gera gyventi neturint galvoje įrašytų vaizdų, kaip nuo šūvio krenta afganas – talibų kovotojas ar kas nors kitas. Geriau gyventi be tokių prisiminimų!

Afganų buitis skurdi, bet įdomi

E. Kuckailiui teko lankytis afganų namuose ir nemažai bendrauti. Jis prisimena, kad afganų buitis yra gana skurdi, bet kartu įdomi. Savotiška aplinka – beveik nėra baldų, kambaryje patiestas tik kilimas, kuris atstoja ir kėdes, ir stalą. Bet apskritai tai yra visai patogus būdas bendrauti.

Vietiniai žmonės skirtingi: kai kurie išsilavinę, vieni bendrauja gana laisvai ir draugiškai, kiti mandagūs tik iš pareigos. Buvo atvejų, kai net nepriėmė į kaimą, o tai jau atviras priešiškumas.

Klaidos skatina tobulėti

Eskadronas „Erelis 02“ buvo pirmieji Lietuvos kariai, dalyvavę misijoje Afganistane. O pirmieji, kaip sakė E. Kuckailis, padaro ir klaidų: „Visi padaro klaidų, bet svarbiausia, kad iš klaidų būtų mokomasi. Aš esu įsitikinęs, kad daugelį dalykų mes išanalizavome ir išmokome. Daugelį dalykų mokėmės jau būdami ten. Visko išmokti ir pasirengti bet kam neįmanoma, nes kiekvienas karas yra kitoks.“

O didžiausia klaida, anot E. Kuckailio, yra nepripažinti klaidų ir jas slėpti. Klaidos, net skaudžios, verčia mus keistis ir tobulėti, išvengti rimtų pasekmių ateityje.

Baimė, prietarai ir amuletai

Paklaustas, ar tikrai jėgeriai yra bebaimiai, viskam pasirengę, E. Kuckailis sakė, kad jų eskadrone nebuvo bebaimių: „Tarnavau su kariais, kurie gali suvaldyti savo baimes ir eiti pirmyn. Jie buvo to mokomi, sunkiose pratybose ir atrankose ugdomas charakteris. Baimė yra savisauga. Jei jos nėra, gali sukelti pavojų ne tik sau, bet ir komandos draugams.“

Kariai turi ir savų prietarų. E. Kuckailis irgi turėjo – Afganistane niekada nebuvo užsikabinęs kario identifikavimo žetonų, nes tikėjo, kad jei juos nešios, tai jie gali būti panaudoti pagal paskirtį. Juos užsikabino tik prieš išskrendant namo.

Jėgeriai turėjo prietarą nesifotografuoti prieš operaciją arba šuolį parašiutu. Tai kartą ir pasitvirtino. E. Kuckailį prieš pakylant lėktuvui nufotografavo danas instruktorius. Tas 69-asis jo šuolis galėjo baigtis tragiškai, nes neišsiskleidė parašiutas. Ačiū Dievui,viskas baigėsi itin laimingai ir karys liko gyvas, nes užsikabino už medžio.

Turbūt kiekvienas karys turi ir kažkokį amuletą. E. Kuckailis turėjo mažą trispalvę vėliavėlę, kurią gavo iš tėvų abu su broliu vykdami į pirmąją misiją Kosove. Ją saugojo Ernesto brolis, o prieš išvykstant į Afganistaną įteikė jam, kad lydėtų ir įgytų naują prasmę – pabuvotų dar vienoje misijoje. Ji karį lydėjo ir Irake, taigi tapo savotiška relikvija, kurios nevalia prarasti.

Misijos tęsiasi

Misijos Afganistane vyksta iki šiol. Pasak E. Kuckailio, jis negali komentuoti dabar vykstančios misijos. O jiems išvykus po kelerių metų pasikeitė misija – JAV vadovaujamos koalicijos misiją „Enduring Freedom“ („Tvari laisvė“) pakeitė NATO ISAF (International Security Assistance Force – Tarptautinių saugumo užtikrinimo pajėgų) operacija.

E. Kuckailio teigimu, iš esmės didelės puolamosios operacijos, kurių tikslas apriboti ar nutraukti talibų veiklą, baigėsi. Bet atsirado naujų pavojų – talibai atsinešė iš užsienio naujos patirties ir įgūdžių, pradėjo naudoti improvizuotus užtaisus, kaip Irake. Mūsų kariai tai patyrė savo kailiu, tiek ISAF operacijoje Goro provincijoje, kuri iš esmės viena ramiausių Afganistane, tiek pietuose, kur veikė SOP kariai. Ten talibai buvo ir tebėra ypač aktyvūs.

„Manau, kad misija Afganistane išmokė svarbiausio dalyko – mokytis ir treniruotis visu rimtumu, nesistengiant palengvinti sau sąlygų. Įgytas patirtis naudojame rengdami karius ir nustojome žiūrėti į klaidas pro pirštus, nes aiškiai suvokėme – jei jie išvyks ten, kur „karšta“, tos mokymo spragos brangiai kainuos“, – sakė Lietuvos kariuomenės karys, viršila E. Kuckailis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close