Amžinasis miestas – Roma (ir Vatikanas)

Nesuklysiu sakydama, kad beveik kiekvieno žmogaus svajonė yra aplankyti amžinąjį miestą Romą. Juk visi keliai veda į Romą... Romoje ir Vatikane teko lankytis gruodžio 14–17 dienomis, kai Amžinasis miestas jau ruošėsi didžiosioms šventėms, kai miestą puošė begalė švieselių, balionų, tviskančių eglių.

Atskridome į Romą vakare. Sulaukę maršrutinio autobuso važiavome apie pusę valandos, o vėliau teko persėsti į metro ir apytuščiame vagone dardėti dar apie 45 minutes. Tada nuo metro stotelės reikėjo paeiti apie 10 minučių – ir mes jau savo laikinuose namuose, privačiuose apartamentuose. Mums pasisekė – apsigyvenome visai netoli Vatikano, iki jo pėstute reikėjo eiti tik apie 15 minučių.

Dar norisi kelis pastebėjimus pasakyti apie Romos transporto judėjimą. Išlipus iš lėktuvo, oro uoste keleivių laukia keli greitieji autobusai, kurie už 6 eurus nuveš į miestą. Gerai, jeigu nereikia persėsti. Jeigu reikia važiuoti autobusu ir metro, tada geriau nusipirkti 100 minučių bilietą ir su tuo pačiu bilietu nuvažiuoti ten, kur reikia, – ir autobusu, ir metro. Pigiau ir patogiau, bet reikia žinoti.

Šiek tiek istorijos

Dar prieš kelionę teko atlikti namų darbus ir daugiau sužinoti apie Italiją, apie Romą ir Vatikaną. Pasak legendos, pirmąkart užrašytos Livijaus, Romą 753 metais prieš mūsų erą balandžio 21 dieną įkūrė Romulas. Nužudęs savo dvynį brolį Remą, Romulas tapo pirmuoju Romos karaliumi. Nuo šios datos romėnai skaičiavo metus. Po Romulo buvo dar šeši karaliai. Vėliau, 510–30 m. prieš Kristų, Roma buvo valdoma Konsulų Respublikos, po to dar 30 metų valdė imperatoriai.

Po Romos imperijos žlugimo Romos miestas buvo Bažnyčios dvasiškumo valdose. 1870 m. Roma tapo suvienytos Italijos sostine. Vatikanas, kurio teritorija užima 0,440 kv. km plotą (Šv. Petro bazilika, aikštė ir Vatikano rūmais), nuo 1929 metų yra popiežiaus valdos. Skaičiuojama, kad dabar Romoje gyvena 3 milijonai gyventojų. Romoje didelė dalis gyventojų yra Romos katalikai. Tam įtakos turi ir tai, kad Romoje įsikūręs Šventasis Sostas, taip pat mieste yra apie 900 bažnyčių, daug kitų šventų vietų. Taigi, Roma yra vienas iš labiausiai lankomų vietų Europoje ir pasaulyje. O pasižiūrėti čia tikrai yra į ką.

Šv. Petro bazilika ir jos kupolas

Buvome suplanavę aplankyti kelis svarbiausius objektus: Šv. Petro baziliką, pasikelti į kupolą, pamatyti Šv. Tėvą ir sulaukti jo palaiminimo, aplankyti Vatikano muziejų ir būtinai Siksto koplyčią, Panteoną, pamatyti Koliziejų. Tačiau, einant nuo vieno objekto prie kito, pakeliui teko užsukti, aplankyti ir pamatyti dar daug kitų įdomių dalykų. Drąsiai galima sakyti, kad Roma – muziejus po atviru dangumi. Mieste labai daug bažnyčių, koplyčių, muziejų, pilių, begalė skulptūrų ir vandens fontanų. Atrodo, eini prie žemėlapyje pasižymėto objekto, bet tau pakeliui atsiranda dar kažkas įdomaus ir nori būtinai pamatyti iš arčiau.

Pirmos dienos rytą papusryčiavę patraukėme į Vatikaną. Aikštėje jau būriavosi minios žmonių, bet pavyko gana greitai įeiti į bazilikos vidų, nes atėjome gana anksti.

Vatikane yra svarbiausia katalikų šventovė – Šv. Petro bazilika bei popiežiaus rezidencija. Sunku apsakyti Šv. Petro bazilikos didingumą. Didingas architektūros meno kūrinys yra pati bazilika ir kupolas, tačiau viduje lieki be žado, o nuo įspūdžių, atrodo, stoja širdis ir liejasi ašaros. Tai, ką sukūrė genialusis Mikelandželas, sunkiai protu suvokiama, tai tikrai neapsiėjo be Dievo pagalbos. Labai gera pasimelsti šioje šventykloje, tiesiog jautiesi pakylėtas dvasia.

Pasakojama, kad Mikelandželas kupolo statybą pradėjo 1546 metais. Po jo mirties 1564 metais buvo baigtas tik kupolo žiedas, vėliau jo darbą tęsė ir 1589 metais baigė Džiakomo della Porta ir Domeniko Fontana.

Po kupolu yra didysis altorius, pastatytas ant šv. Petro kapo, kuris buvo identifikuotas po 1950 metų archeologinių kasinėjimų. Ten dieną naktį dega 99 lemputės.

Kylame aukštyn, pasižiūrime į didįjį altorių iš aukšto, matome popiežiaus altorių po Berninio baldakimu. Netoli jau ir įėjimas į kupolą. Bilietas į kupolą kainuoja 8 ar 10 eurų, daugiau moka norintys keltis liftu. Tačiau nereikia apsigauti, nes tiek, kiek kelia liftas, labai lengva ir nueiti. Nuo centrinės navos terasos kylame siaurais spiraliniais laipteliais. Tai pats sunkiausias etapas, kurį turi įveikti kiekvienas, kas pasiryžta pakilti į kupolo viršų. Galima pasakyti, kad tai gana sunku, o stambesniam žmogui net ir nepatartina, nes gali ir netilpti...

O viršuje vaizdas tikrai nepakartojamas. Puikiai matosi Berninio architektūros kompleksas, Tibro upės vingiai, Vatikano aikštė su monumentais ir didžiulės minios žmonių, turistų iš daugelio pasaulio šalių.

Išeidamas iš Šv. Petro bazilikos dažnas įsigyja religinių atributų, škaplierių, rožančių, paveikslėlių ir kt. Beje, jeigu tai turite, popiežius palaimina ir jus, ir jūsų įsigytas dovanas.

Kadangi nusileidžiame iš kupolo ir, pasimeldę Bazilikoje, dar turime laiko iki 12 val., kada Popiežius iš savo rezidencijos lango laimins susirinkusiuosius, vaikštome po aikštę, apžiūrime papuoštą šventinę eglę ir prie jos įrengtą prakartėlę.

Netoliese, po pat popiežiaus rezidencijos langais, vaikų choras dainuoja įvairias dainas, o prieš pat 12 val. pradeda skanduoti: „Papa Franceško, papa Franceško“. Šventasis Tėvas pasveikino visus su artėjančiomis šventėmis, palinkėjo gerų švenčių ir metų, taip pat palaimino žmones, atvykusius iš įvairiausių pasaulio vietų. Didžiausią įspūdį paliko žmonių gausa, noras išgirsti Šventojo Tėvo palaiminimą ir pamatyti jį patį. Tiesa, iš gana nemažo atstumo...

Šventojo Angelo pilis

Artėjant link tilto, gatvelė pilna gatvės prekiautojų ir muzikantų. Kai kurie tikrai verčia sustoti, pasiklausyti ir į instrumento dėklą įmesti vieną kitą eurą. Perėję tiltą pasukame prie Šv. Angelo pilies ar tvirtovės. Manoma, kad didžiulė Šv. Angelo tvirtovė buvo pastatyta 139 m. kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejus, vėliau buvo naudota kaip citadelė, kalėjimas, o neramumų metais čia buvo įsikūrusi popiežių buveinė. Tą dieną, kai mes lankėmės, pilis buvo uždaryta. Tačiau gidas pasakojo, kad čia galima apžiūrėti prabangius Renesanso laikų popiežių apartamentus, kalėjimo kameras bei lobių kambarį, nuo pilies sienų pasižvalgyti virš Romos stogų. Kadangi mes neseniai žvalgėmės iš Šv. Petro bazilikos bokšto, tai tokio noro nebūtų kilę. Bet pastatas tikrai labai gražus ir didingas.

Panteonas – visų dievų šventykla

Sakoma, kad Panteonas – tai Romos pasididžiavimas, vienintelis antikinis senovinis monumentas, kuris išliko nepakitęs. Jis išliko tik transformavus jį į bažnyčią. 1929 metais ši bažnyčia pagal Laterano paktus tapo Palatino bazilika, nacionaline italų bažnyčia, pavadinta Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių vardu.

Anot istorijos, buvusi romėnų „visų dievų šventykla“ Pizzadella Rotonda aikštėje buvo pastatyta maždaug II amžiuje, o VII a. paversta bažnyčia. Masyvios kolonos, esančios prie įėjimo į šventyklą, atgabentos net iš Egipto. Panteonas iki XX a. buvo vienas didžiausių vienaangių kupolų, pelnytai laikomas žymiausiu išlikusiu romėnų statybos ir architektūros šedevru. Pastatas, kurį matome šiandien, buvo trečiasis Panteonas šioje vietoje. Jį suprojektavo imperatorius Adrianas (117–138 po Kr.). Dėl jo paskirties tenka pasukti galvas istorikams ir archeologams, stengiantis įminti mįslę. Vieni mano, kad statinys pavadintas panteonu, nes jame buvo visų dievų statulos, o gal dėl to, kad skliautinės lubos priminė dangų. Taip ir lieka neaišku, kas tai – visų dievų šventykla ar dinastinis Augusto paminklas, imperatoriaus priėmimų salė ar kosmoso simbolis, „matomas visatos paveikslas“. Tačiau mįslinga vidaus erdvė po didžiuliu, iš centro apšviestu kupolu, skatina kiekvieną apsilankiusįjį šioje vietoje ieškoti mistinės, iki galo neišsprendžiamos ir esminės šio žymiausio Romos pastato paslapties.

Panteonas visada pilnas lankytojų. Susižavėjusių turistų, kurie ne tik džiaugiasi tuo, ką pamatė, bet ir stengiasi užfiksuoti fotoaparatais. Jei būsite Romoje, tikrai rekomenduočiau užsukti nors trumpai valandėlei į šią vietą.

Įspūdingasis Koliziejus

Koliziejų lankome antrąją viešnagės Romoje dieną. Nueiname pėsčiomis per 15–20 minučių. Istorijoje rašoma, kad Romos simboliu tapęs statinys buvo pastatytas 72 m. imperatoriaus Vespasiano. Tai vienas didingiausių romėnų civilizacijos pastatų. Maždaug 55 tūkstančius žiūrovų talpinusiame Koliziejuje vykdavo gladiatorių, laukinių žvėrių kovos – dažniausiai tai būdavo nemokami renginiai, organizuojami imperatorių ar kitų Romos aristokratų.

Šiuo metu Koliziejus yra renovuojamas, tvarkomas vidus. Iki kiek bus atkuriama didingas statinys, sunku pasakyti. Tik matosi, kad Koliziejui skiriama gana daug dėmesio– jis ne tik renovuojamas, bet ir sutvirtinamas. Aišku tik viena, kaip pasakojo gidas, kad statinio vidų dengiantis marmuras vargu ar bus vėl paklotas.

Pats Koliziejus yra elipsės formos, ilgiausia vieta – 187 metrai, o trumpiausia – 155 metrai. Aukščiausia išorinio žiedo vieta – apie 50 metrų nuo žemės. Koliziejuje, pagal paskaičiavimus, tilptų apie 60 000 žiūrovų. Šį pastatą juosia trys eilės arkų, sudarytų iš dorėninio, jonėninio ir korintinio orderio kolonų. Trečias aukštas išpuoštas korintinio orderio piliastrais, o išorinę elipsę sudaro 80 arkų. Keturios arkos atitinka keturis įėjimus. Yra išlikęs tik garbės įėjimas, skirtas imperatoriui.

Prie Koliziejaus gausu turistų, kurie lanko ne tik šį didingą statinį, bet daugiau vaikšto ir apžiūri ne mažiau įdomius ir kitus objektus, esančius netoliese. Bilietas į Koliziejaus vidų kainuoja 20 eurų. Tiesą pasakius, nelabai verta mokėti tokius pinigus, nes nieko ypatingo ten nepamatysi, negu žvelgiant nuo gatvės ar tilto.

Toliau ėjome į Palatino kalvą, kuri ilgą laiką buvo Romos centras, čia gyveno patricijų šeimos. Aplankėme Šv. Pauliaus ir Sielų baziliką, Kvirinalo rūmus, Šventuosius laiptus bei paminklą karaliui Viktorui Emanueliui II bei čia esantį muziejų.

Nuostabūs Romos fontanai

Vaikštant po Romą sunku suskaičiuoti, kiek tenka pamatyti nuostabiausių fontanų. Nors dabar žiema, šaltasis metų laikas, bet žmonių, sėdinčių prie fontanų, netrūksta. Žymiausias Romos fontanas – Trevio fontanas, įrengtas 18 a.. Jis vaizduoja tritonus ir Neptūną, stovintį kriauklės formos vežime. Vanduo į fontaną patenka I amžiuje prieš Kr. Agripos pastatytu akveduku. Anot legendos, visi, kurie atsigeria vandens iš šio fontano ar įmeta į vandenį monetą, būtinai sugrįš į Romą. Tiesa, norint tai padaryti teks prasibrauti pro kitus turistus, besibūriuojančius aplink Trevi fontaną. Daugelis stengiasi patekti kuo arčiau ir tikrai mėto į vandenį pinigėlių, o drąsesni stengiasi pasisemti ir vandens. Prie šio fontano visada gausu lankytojų, tad kol prasibrovėme arčiau, teko palūkėti apie pusvalandį.

Kitas įspūdingas fontanas yra Piazza Navona aikštėje, Tai XVII amžiuje Bernini sukurtas Keturių upių fontanas, papuoštas keturių dievų statulomis, vaizduojančiomis keturias didžiausias pasaulio upes: Nilą, Gangą, Platą ir Dunojų. Gėrėjomis Tritono ir Najadžių fontanais. Tiesa, Romoje suskaičiavau gal 10 fontanų (didesnių), o kiek dar matėme mažesnių, ne tokio įspūdingo dydžio ir architektūros fontanų ir fontanėlių! Pastebėjau, jog italai labai mėgsta fontanus, jie patys, kaip ir dauguma turistų, laiką leidžia prie fontanų, sėdi netoli esančiose kavinukėse.

Nepaliekanti abejingų Siksto koplyčia

Vykdama į Romą labai norėjau aplankyti Vatikano muziejus, garsėjančius savo meno lobynais, ir pamatyti Siksto koplyčią. Vatikanas yra mažiausia valstybė pasaulyje, įsikūrusi Romos mieste. Jo pavadinimas kildinamas nuo Vatikano kalvos. Vatikano muziejuose saugoma neįkainojama kultūros ir meno kūrinių kolekcija, kurią sudaro meno kūriniai iš įvairių epochų: Egipto kolekcija, antikiniai graikų ir romėnų meno kūriniai, etruskų kolekcija, krikščioniškojo meno kūriniai (viduramžių, Renesanso laikotarpių).

Nors atvykome prie Vatikano muziejaus dar prieš jo atidarymą, prie durų stovėjo didžiulė minia žmonių. Visgi galima ir nestovėti bendroje eilėje. Išeitis – brangesnis bilietas. Jį įsigyti pasiūlo firmos darbuotojas, pamatęs eilės gale stovinčius žmones. Paprastai bilietas į Vatikano muziejų kainuoja 18 eurų, tačiau sumokėjęs 36 eurus į muziejų gali patekti be eilės. Žinoma, nes visi susigundo daugiau mokėti. Bet jeigu nėra daug laiko, o labai norisi – susimoki, ir eini be vargo.

Kadangi į Vatikano muziejų ėjau viena, įdomesniuose objektuose teko jungtis prie rusakalbių grupių ir pasinaudoti jų gido pasakojimais.

Vatikano rūmai bei juose surinkta meno šedevrų kolekcija užima daugybę pastatų, salių, galerijų, bibliotekų, koridorių, kiemelių. Gidas pasakojo, kad norint pereiti visas muziejaus patalpas tenka sukarti per 7 kilometrus.

Pirmiausia įeiname ir apžiūrime Kiaramonti muziejaus ekspoziciją. Čia daug biustų, sarkofagų, po to apžiūrime nuostabaus grožio Pijaus Klementino muziejaus eksponatus, bibliotekas, Rafaelio kambarius ir begalę kitų muziejų bei ekspozicijų salių, žavinčių savo grožiu, subtilumu ir didybe. Galų gale atsiduriame pačioje gražiausioje ir įspūdingiausioje (bent man!) Vatikano muziejaus vietoje – Siksto koplyčioje.

Siksto koplyčioje galima pamatyti bene žymiausią Mikelandželo darbą – „Pasaulio sukūrimą“, nutapytą ant koplyčios lubų. Siksto koplyčia – garsiausia Apaštalų rūmų koplyčia. Tai oficiali popiežiaus rezidencija Vatikane.

Sakoma, kad Siksto koplyčia žymi dėl savo architektūros ir puošybos. Koplyčia išpuošta Renesanso laikotarpiu nutapytomis Mikelandželo, Sandro Botičelio, Pietro Perudžino, Pinturikjo ir kitų freskomis. 1508–1512 m. popiežiaus Julijaus II pritarimu Mikelandželas nutapė 1 100 m² lubų freskų. Lubos ir „Paskutiniojo teismo“ freska, nutapyta 1535–1541 metais, laikomos genialiausiais Mikelandželo tapybos kūriniais.

Gali sėdėti toje koplyčioje kiek nori, bet niekaip negali atsigėrėti jos didingumu, trijų dimensijų vaizdu, paveikslų bei architektūrinių elementų tobulumu. Sunku patikėti, kad tokius darbus, tokius stebuklus galėjo atlikti žmogus, menininkas, kūrėjas.

Rusakalbis gidas pasakojo, kad ši koplyčia, turtinga ypatingų meno lobių, visada gausiai lankoma, tačiau būna uždaryta konklavos metu. Mirus popiežiui, šioje koplyčioje kardinolai renka naują popiežių.

Daug įdomių ir net protu sunkai suprantamų dalykų galima pamatyti šiame muziejuje, tačiau žodžiais apsakyti sunku, reikia pačiam pamatyti.

Daug ką aplankėme ir pamatėme, nes visa Roma, kaip jau minėjau – muziejus po atviru dangumi, čia visur daug įdomių fontanų, muziejų, bažnyčių ir šventyklų.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close