Dokumentinis filmas apie Lietuvą ir Japoniją sujungusius žmones
Sausio 8 dienos vakarą nemažas būrelis birštoniečių susidomėjo Birštono viešojoje bibliotekoje demonstruojamu dokumentiniu filmu „Sugihara ir Japonijos ženklai“ ir susitikimu su vienu iš filmo kūrėjų, japonologu, VDU dėstytoju Linu Didvaliu.
Renginio pradžioje svečias trumpai pristatė šio dokumentinio filmo sukūrimo aplinkybes. Pasak L. Didvalio, tai buvo tarsi avantiūra, pareikalavusi nemažai pastangų sukurti tokį filmą, kuris būtų artimas ir suprantamas tiek Japonijos, tiek Lietuvos žmonėms, kad jie atrastų ir suprastų abiem šalims svarbią jungtį.
Filmo scenaristai – VDU darbuotojai L. Didvalis ir Aurelijus Zykas. Jiems teko ieškoti archyvuose autentiškos medžiagos, ją sisteminti, taip pat Japonijoje atrasti žmones ir juos pakalbinti. Filmavo ir režisavo operatorius Kristijonas Jakubsonas.
„Kurdami šį dokumentinį filmą labai norėjome dalintis surinkta informacija, o kad ji būtų labiau prieinama žmonėms – paversti ją filmu. Juk parašytus straipsnius mažiau kas turi galimybę skaityti“, – sakė L. Didvalis.
Kaip sakė filmo autoriai, šiame dokumentiniame filme Kauno ryšių su Japonija istorija pasakojama per keturias asmenybes, kurios dar prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo tiltu tarp dviejų tolimų šalių – Lietuvos ir Japonijos.
Pirmasis japonas, atradęs Lietuvą ir Kauną 1862 metais, buvo Jukičis Fukudzava, kuris su 36 japonų misija keliavo per Lietuvą, buvo sustojęs Kaune, išlipęs pasivaikščioti, o vėliau apie tai rašė savo dienoraštyje.
Antroji svarbi ir spalvinga asmenybė – knygelių apie Japoniją autorius Steponas Kairys (1878–1964). Jis yra kilęs iš Šiaulių apskrities, Kurklių kaimo. Baigęs kaimo pradinę mokyklą, mokslus tęsė Šiaulių gimnazijoje, tiksliuosius mokslus studijavo Sant Peterburge. Jis buvo susižavėjęs nedidele tolima valstybe, kuri sugebėjo nugalėti dešimteriopai didesnę Rusiją ir kuri įkvėpė lietuvių ryžtą siekti savo nepriklausomybės. Nė karto nebuvęs Japonijoje, S. Kairys taip ją aprašo, lyg būtų ten ir gyvenęs.
Trečia garsi asmenybė – iš Prienų rajono kilęs keliautojas, žurnalistas Matas Šalčius, kuris savo kelionę motociklu pradėjo 1929 metais kartu su Antanu Poška. Deja, vėliau jų keliai išsiskyrė. M. Šalčius kelionėje praleido ketverius metus, grįžo 1934 m., o jau kitais metais išleido knygą „Svečiuose pas 40 šalių“. A. Poška užsienio šalyse praleido ilgesnį laiką ir parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Šie žmonės neblogai pažinojo Japoniją, jos žmones, jų gyvenimo būdą ir vertybes.
Šie metai LR Seimo paskelbti pasaulio teisuolio Čiunės Sugiharos metais, tad ir šiame dokumentiniame filme jam skirta svarbi vieta. Čiunė Sugihara – ketvirtoji garbinga ir svarbi asmenybė.
Japonijos diplomatas Čiunė Sugihara Kaune dirbo 1940 m. ir atliko tikrą žygdarbį gelbėdamas nuo Holokausto žydus. Manoma, kad vizas tranzitu vykti į Japoniją jis išdavė daugiau kaip 2000 žydų, o kadangi vizoje buvo įrašoma visa šeima, tad iš Lietuvos jam padedant išvyko apie 6000 žydų.
Dokumentiniame filme rodomas Čiunės Sugiharos gimtasis miestelis Jaocu, apie jį kalba tiek Lietuvos, tiek Japonijos visuomenės veikėjai,
Po filmo pristatymo L. Didvalis sulaukė nemažai klausimų apie filmo herojus, jų tolesnį likimą, be to, visiems labai buvo įdomu, ar sunku išmokti japonų kalbą.
