home Aktualijos Pasitinkame 2020-uosius. Su kokiu 2019-ųjų paveldu žengiame į juos?

Pasitinkame 2020-uosius. Su kokiu 2019-ųjų paveldu žengiame į juos?

Laikrodžiai jau skaičiuoja paskutines 2019-ųjų valandas. Iki metų sandūros neliko ir 100 valandų, per kurias labai norėtųsi dar pasidžiaugti tuo, kas naudinga, ir tikėtis, kad tai, kas mums nemalonu, prabėgtų kaip viena sekundė.

Iš tikrųjų, nors puikiai suprantame, jog daugelį metų kurtas, keistas ir vis kitą dieną kaip metų atkarpos pradžią nustatantis kalendorius neturi nieko bendro su kokia nors mistika ar gamtos pamatiniais principais paremta tvarka, tačiau mums šitas laikas tampa magišku. Tašku tarp „sena“ ir „nauja“. Ne tiltu, ne persikeitimu, bet tikrų tikriausiu naujos knygos nauju puslapiu.

Puikiai suprantame, jog 12 valandos laikrodžio dūžiai nepakeičia mūsų gyvenimo, neatnaujina ar nesugriauna namų, nepradangina skolų ir nepadidina turtų, tačiau kiekvienas dūžis per mūsų širdis nuraibuliuoja kaip į krantą besiplakanti jūros banga. Praėjus vos vienai akimirkai po paskutinio dūžio pramerkiame akis ir suprantame, jog viskas liko kaip buvę, tačiau širdyje kažkas vis dėlto pasikeitė. Mes įžengėme į kažkokį mistinį naują etapą. Etapą, kuriame galėsime nuveikti daug daugiau, negu nuveikėme iki šiol. Tiesa, šis jausmas nunyksta vos per keliasdešimt valandų, pastebėjus, jog pasaulis nesustojo ir nepasikeitė. Jis vis dar keliauja sena vaga, suteikdamas lygiai tas pačias galimybes ir aplinkybes, kaip ir iki to dvyliktojo laikrodžio dūžio.

Žinoma, negalime sakyti, jog šie dūžiai nieko nereiškia. Jie suteikia mums tvirtą psichologinį pagrindą judėti į priekį. Jie priverčia mus į viską, kas mums trukdo ir ko trūksta, pažvelgti kitomis akimis. Prisiversti, pakeisti tai, ką jau seniai reikėjo keisti, nes negalima keisti to, kas sena, dar nepasibaigus seniesiems metams. O pradėjus naujus – galima. Atrodo kvaila, bet žmogaus stiprybė gimsta iš mūsų pačių, ir gerų norų vedami mes galime užsibrėžti konkrečius tikslus, remdamiesi nors ir milijoną kartų taisytu, bet tikro atsakymo, kada gi ta tikroji metų pradžia, neturinčiu kalendoriumi.

Bet kuriuo atveju žmogaus gyvenimas, nors ir mažai, neskaitant ekonominių aplinkybių, veikiamas kalendoriaus, privalo turėti atskaitos tašką – negrįžimo tašką (angl. the point of no return). Tokį tašką, kuriame galėtume įvertinti tai, kas buvo, kas yra ir ką galime padaryti ateityje. Dvylika laikrodžio dūžių ir žymi šį tašką. Ne, laikrodžio dūžiai neatidaro nei kokių nors durų į paralelinę visatą, nei magiškų naujo laiko vartų, jie mums primena, jog tai, kas praėjo, jau yra praeitis. O tai, ką girdime ir matome, yra dabartis. Taigi nuskambėjus laikrodžio dvyliktam dūžiui prasidės ateitis. Ką galime padaryti, kad praeitis, dabartis ir ateitis būtų nuosekli, turėtų vientisumą ir, svarbiausia, teigiamą naudingumo tendenciją?

Norėdami pažinti ateitį, turime žinoti praeitį ir ją įvertinti iš dabarties perspektyvos.

2019 metai, kaip ir prieš tai buvusieji, turėjo savo praeitį, dabartį, perspektyvą ir tendenciją. Visada galime spėlioti, kas bus ateityje, tačiau tik perėję tam tikrą etapą galime įvertinti, ar tai išsipildė, ar tam lemta išsipildyti. Niekada nereikia pamiršti, jog pasaulis, kaip ir mūsų gyvenimas, yra dinamiškas, nuolat kinta, todėl nuolat atsiranda aplinkybės, kurios vienaip ar kitaip gali paveikti mūsų kelią.

Besibaigiančius 2019 metus mes pasitinkame su augančiu chaosu, kuris vis labiau išjudina pasaulį iš gana nuobodaus stabilumo. Stabilumas yra nuobodus, nes jis neleidžia augti. Neapibrėžtumas skatina ieškoti sprendinių, tuo tarpu stabilumas mus užmigdo dirbtino gėrio letargo miegu. Kodėl dirbtino gėrio? Nes pasaulis dinamiškas. Jis keičiasi, todėl sakyti, jog milijardai žmonių gyvena gerai, nors taip gyvena ne daugiau kaip 10 procentų, yra neišmintinga.

2019 metai į pasaulį atnešė daug. Tačiau, tas „daug“ yra ne pokyčiai, o ateities aiškumas – ateities tendencija. Keista sakyti, jog augantis neapibrėžtumas atneša aiškumą, tačiau būtent aktyvumas judėjimas, leidžia pamatyti tai, ko nematome stovėdami vienoje vietoje.

Klimatas

2019 metai įeis į pasaulio istoriją kaip metai, galutinai išjudinę kovos dėl klimato kaitos revoliuciją. Per pasaulio žiniasklaidą bei socialinius tinklus (iš esmės, alternatyvius gyviems pasikalbėjimams tarp žmonių) vilnijantis 16-metės švedės Gretos kultas atskleidė, jog žmonėms jų gyvenamoji aplinka tampa labai svarbiu aspektu. Svarbesnė už badą ir karus. Tai ir keisčiausia, kad pasaulio politikus ir žmones jaudina mergaitės griežti žodžiai, o ne tikri fizikiniai mūsų planetos pokyčiai. Kokios reikšmės tai turi mūsų pastangoms sustabdyti klimato pokyčius? Nepykite – jokios.

Šiai metais teko dalyvauti ne viename posėdyje ir konferencijoje, kurioje aktualizuojama klimato kaitos problema. Džiugu girdėti, jog tai visiems parūpo, jog ieškoma būdų, kaip įstatymais sustabdyti gamtos teršimą. Visgi reikia žvelgti giliau.

Esame vienas pasaulis, viena planeta ir dėl jos turime kovoti absoliučiai visi iki vieno, todėl nesunku suprasti, jog Europos Sąjungoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose priimami ir veikiantys įstatymai neveikia kitose šalyse, o tai šią pasaulinės kovos su tarša hipotezę sumala į miltus. Išsivysčiusių šalių įstatymai neveikia trečiosiose šalyse ir dėl gana paprasto principo – jos yra skurdesnės. Pavyzdžiui, jeigu mums nurodoma rūšiuoti atliekas, mes įsigyjame kelias šiukšliadėžes ir jas rūšiuojame, tačiau to nedaro žmogus, kuris neturi galimybių net įsigyti maisto. Kaip pavyzdį imant nuolat nepriteklių kenčiantį Afrikos žemyną bei karų, žiaurių valdovų ir tų pačių gamtos katastrofų nustekentą Pietryčių Aziją, nesunku suprasti, kad mažiausiai 2–3 milijardams žmonių mūsų kova su klimato kaita tėra turtingiesiems skirta pramoga.

Nepaisant to, kad nuolat kuriami įstatymai, kaip reikėtų naikinti atliekas, tačiau nėra kontroliuojama atliekų gamyba. Pavyzdžiui, daugelis prekybos centrų pompastiškai džiaugiasi, jog atsisakė prekybos plastikiniais vienkartiniais indais. Sveikintina. Tačiau ką mes matome pažvelgę į savo šiukšliadėžes? Vienkartinius puodelius ir šiaudelius kokteiliams? Ne. Mes ten matome kalnus maisto produktų pakuočių su maisto likučiais. Šios atliekos nėra perdirbamos, jos keliaus į sąvartynus ir po tam tikro laiko galbūt bus sudegintos šiukšlių deginimo jėgainėse (jeigu joms bus numatytas valstybinis finansavimas ir jos nebankrutuos iki to laiko, kai prisikas iki tų pakuočių). Negana to, mes kasdien visas prekes (net ir vieną bananą) dedame į permatomus plastikinius (plastiko ir celiuliozės mišinio) neperdirbamus maišelius, kurie vėlgi keliauja į sąvartynus ir vandenynus. Kaip galime apsaugoti planetą nuo šiukšlių, jeigu mes jas kasdien gaminame?

Klausimo į šį atsakymą gauti nepavyksta. Kodėl? Nes pramonė yra valstybės pajamų šaltinis ir nukirsti pramonei rankas būtų tas pats, kas nukirsti pajamas švietimo, gydymo ir kitoms socialinėms reikmėms. Esame užburtame rate, kuris mūsų kovą su atliekomis paverčia Don Kichoto kova su malūnais.

Deja, patys klimato kaitos pokyčius tyrinėjantys mokslininkai pripažįsta, jog kritinė riba ne tik jau pasiekta, bet jau peržengta. Kritinių gamtinių procesų sustabdyti nebeįmanoma. Šioje vietoje galima save tik guosti, jog tereikia atsiversti istorijos vadovėlius ir pamatyti, kad klimatas pasaulyje keitėsi ir anksčiau. Antarktida ne veltui vadinama dar vienu žemynu. Atrandama, jog prieš daugelį metų ji iš tikrųjų buvo ne baltai žymima ledo kepurė vandenynų santakoje, o tikras, netgi labai šiltas žemynas. Tai, kad mūsų planetos evoliucijai ir gamtai nė motais tokie teršėjai kaip mes, primena ir Lietuvos istorija su savo tūkstančius metų trukusiais ledynmečiais.

Besikeičiantis mūsų planetos polius ir jo šiaurinis taškas dabar esantis... Sibire, aiškiai parodo, jog klimatas keisis, norime mes to ar nenorime, o vienintelis kas nuo mūsų priklauso – ar gyvensime plastiko ir radioaktyviųjų atliekų pasaulyje, ar vis gi sugebėsime suvaldyti pačių išrastą pramonę.

Išsivysčiusi pramonė suteikia daug džiaugsmo ir technologinių stebuklų. Nors ir džiaugiamės populiarėjančiais elektromobiliais, deja, pro ausis praleidžiame elementarius faktus, jog sunkiausiai perdirbamos yra elektroninės atliekos, kurių gausu būtent elektromobiliuose. Skatindami jų naudojimą, skatiname ir jiems skirtų akumuliatorių gamybą, kurie yra išimtinai pavojingi gamtai. Negana to, nors šie automobiliai skleidžia mažiau teršalų, tačiau jų gamybos kaštai (tas pats elektros mikroschemoms naudojamas gamtinis smėlis) eikvoja planetos išteklius, o jų atliekos sukelia daugiau pavojų, nei iki šiol naudojami plieniniai „grabai“.

Negana to, augantis elektromobilių poreikis didina energijos sąnaudas.

Energija

2019-ieji istorijoje svarbūs ir kaip energetinės rokiruotės tendencijų aiškėjimo periodas.

Nors pasaulyje auga elektros energiją tausojančių elektros komponentų naudojimas, visgi reikia pripažinti, jog pagal žmonių sampratą „mažiau“ reiškia „daugiau už tą pačią kainą“. Jeigu 100 vatų lemputė pakeičiama kad ir tokiu pat šviesumu šviečiančia 25 vatų lempute, mes mielai vietoj vienos lemputės įsisuksime keturias, kad būtų šviesiau... už tą pačią kainą. Taigi, jeigu pasaulio politikai turėjo minčių apie energijos taupymą, jos labai greitai suskilo į šipulius, nes apšviesdami daugiau sueikvojame tiek pat energijos. Suprantama, tuo atveju, jeigu mūsų tikslas yra sunaudoti mažiau elektros energijos. Tačiau žmonių pagrindinis tikslas – gyventi šviesiai ir linksmai, todėl energijos sąnaudos, netgi su energiją tausojančiomis priemonėmis, yra didesnės.

Augantis elektromobilių populiarumas šį elektros suvartojimą dar labiau didina. O pasaulio energetikos modelio paaiškinimas slypi Lietuvoje. Keista, bet būtent tai pabrėžė Astravo atominės elektrinės (AE) Lietuvos pašonėje statybos.

Astravo AE yra puikus pavyzdys, kad, nors pasaulis siekia atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo plėtros, „žalieji“ šaltiniai yra nepajėgūs atlaikyti dabartinio energijos poreikio. Todėl alternatyvomis jiems pasirenkami tie patys, jau puikiai savo „saugumu“ ir ekologija pasižymintys atominiai šaltiniai. Žmonija, patyrusi dešimtis atominių avarijų Ukrainoje, Japonijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei radikaliose, besivystančiose, šalyse ir toliau lipa ant to paties grėblio. Nereikia pamiršti, jog elektros lemputės šviesa mėgaujamės vieną vakarą ar vieną valandą, o nuo jai skirtos elektros energijos pagaminimo atlikusios radioaktyvios atliekos galutinai suskyla tik per 10 tūkst. metų. Šios atliekos ne tik skleidžia radiaciją ir yra privalomos saugoti nuo žmonių bei gamtos, bet turi būti saugomos ir vėsinamose saugyklose. Nesunku suvokti, jog tą žmonės ir turės daryti 10 tūkst. metų, nors nei vienas žmogaus gaminys ar saugykla neturi 10 tūkst. metų garantijos ir apsiriboja tik keliomis dešimtimis metų.

Lietuva, bandydama boikotuoti šia nesaugią energetiką, ruošiasi nepirkti joje pagamintos energijos, tačiau, paradoksas - to nesutinka daryti kitos valstybės. Lietuva, neturėdama kitų, ją pilnai aprūpinančių šaltinių, bus, vistiek, priversta naudotis iš Astravo, nors ir aplinkiniais keliais, atkeliaujančia energija. To pavyzdys yra mūsų energetinės nepriklausomybės simboliu tapęs, milijardinės vertės suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje. Nors, jis buvo skirtas dujų iš viso pasaulio priėmimui ignoruojant Rusijos dujas - šiuo terminalu nuolat atkeliauja Lietuvai skirtos dujos iš Rusijos uostų.

Koks yra Europos požiūris į energetiką - nesunku spręsti. Europos Sąjungos parlamentarai garsiai ir išraiškingai kalbėdami apie energetines nepriklausomybes ir „žaliąją“ energetiką vis dažniau susiduria su Vokietijos paradoksu. Vokietija, taipogi aktyviai kovojanti dėl „žaliosios“ energetikos, net ir neturėdama Europos parlamento (EP) pritarimo, sutiko priimti Rusijos iškastines (išgaunamas iš jos teritorijoje slypinčių milžiniškų klodų) dujas, priimdama jas Baltijos jūros dugnu nutiestu dujotiekiu „Nord Stream“. Apie tai, jog EP nariai tik garsiai kalba ir nesiima veiksmų parodo ir bebaigiamas tiesti antrasis dujotiekis-dvynys „Nors Stream II“. Nors, visi energetikos specialistai kalba, apie didelę žalą gamtai, jo nereikalingumą, o Rusijos žmogaus teisių gynėjai ir apie fatališką, aukų pareikalaujantį, kalinių darbą šio dujotiekio tiesime, deja, akivaizdu, jog pasaulio ir Europos politika yra nukreipta ne į energijos poreikį, o į naudą iš energijos gamybos. Dauguma specialistų pripažįsta, jog antro dujotiekio tiesimas turi ir labai stiprų politinį atspalvį - juo Rytų Europa bus atskirta nuo Rusijos energetikos.

Politika

Rytų Europos energetinis atskyrimas nuo Rusijos šaltinių sukurs dvejopą efektą. Pats pagrindinis to efektas pasireikš triuškinančia Vokietijos galybe. Vokietija, su niekam neprilygstančiais dujų resursais, taps didžiausia dujų energetikos operatore visoje Europoje, ko pasekoje, galės įtakoti kitų šaltinių kainas, taip sukurdama dujų energetikos monopolį. Ne paslaptis, jog pagrindinis pasaulio ginklas - ne tankai ir ne raketos, o milijardinis energijos abonementų skaičius, iš kurio galima ne tik gauti pajamas, bet ir jį įtakoti politiškai.

Paradoksas, Vokietija, tapusi galinga valstybę ir sukėlusi Pirmąjį pasaulinį karą, po jo pralaimėjimo, iškilo dar didingiau ir išnaikino apie 80 milijonų pasaulio žmonių. Dabar matome, kaip ji, sutriuškinta ir Antrojo pasaulinio karo metu, vėl kaip feniksas atgimė kaip stipriausia šiandieninė Europos valstybė.

Besiplečiantis Vokietijos, Prancūzijos, o dabar ir Turkijos, baletas su Rusija tampa vis įdomesnis.

JAV prezidentu tapus Donaldui Trampui pasaulyje prasidėjo politinis neapibrėžtumas. Tapo sunku suprasti, su kuo kokia šalis susivienijusi, o kas taps atpirkimo ožiu. Visgi, tapo aišku viena, „taikos“ sąjungos nebeturi realios prasmės ir pagrindo, palyginus su „naudos“ sąjungomis.

Prasidėjo „pažinčių vakarėlis“ - „šoksime su tuo, kas pavaišins gėrimu“. O gėrimas kvepia dujomis, investicijomis, muitais bei turizmu. Tiesa, pastarajam dar galioja papildomi „simpatijos“ reikalavimai.

Galima nesunkiai pastebėti, jog nors Europos Sąjungos valdžia deklaruoja apie narių vienybę, vienybė vis dažniau siejama ekonominiais, o ne draugiškais saitais. Europos Sąjunga grįžta į savo ištakas - ekonomiškai naudingą sąjungą. Visi kiti aspektai tampa tik blausiu šešėliu. Tai parodo ir įžymusis Didžiosios Britanijos „Brexit“. Prasidėjęs dėl tautinių ir socialinių nesutarimų, jis patapo tik ekonomine mozaika.

Per šią prizmę lengva pažvelgti ir į Lietuvą, kurią krečia toks pats politinis neapibrėžtumas. Žmonėms atsibodo stabilumas be nieko, nieko, kas bent šiek tiek praskleistų užuolaidas į ateities perspektyvas. Atsivželgiant į tai, žmogaus pasąmonėje įsijungia kraštutinumų žaidimas „viskas arba nieko“. Lietuvių pasąmonėje šis požiūris į viską yra labai dažnas, todėl ir politikos padangėje populiariausi būna arba tie patys, kurie seniai žinomi su savo didesniais arba mažesniais trūkumais, arba tie, kurie išvis nežinomi. Toks pasirinkimas, kaip „protingas ir nesusitepęs“ reikalauja per daug analizės ir yra per sudėtingas, todėl dažnai yra atmetamas, pasirenkant lengvesnį kelią. Taip atsiranda sindromas vadinamas „išsigimėlių šou“ (angl. „freak show“). Žmonės renkasi bet ką, kas pavergia jų širdis ne protu, o pramogomis.

Lietuvoje dabar taip ir gyvename - nesuvokdami kas vyksta ir kas bus, nes klounai visada saugo savo paslaptis, jog galėtų mus nustebinti siurprizu - nepriklausomai nuo to, ar tai graži gėlių puokštė, ar į mus iš gėlės žiedo purškiamas vanduo. Tiesą pasakius, ir pasaulyje, ir Lietuvoje gyvename tuo pačiu ritmu, laukdami, ką pamatysime naujo ir drąstiško.

Deja, tenka nusivilti, nes naujo, kas įvedama drąstiškai, matome daug, tačiau visa tai ir sugriūna taip pat drąstiškai. Šių dienų politiką būtu galima pavadinti laboratorijos eksperimentų lauku, o eilinius civilius žmones - laboratorinėmis žiūrkėmis.

Faktas, jog artimiausius metus, pasaulyje ir Lietuvoje pagrindiniu politikų darbu išliks ne žmonių gyvenimo sąlygų gerinimas, o naudingų sąjungininkų paieškos. Nesunku suprasti, jog grožio ir naudos bus daug, bet tai bus sunkiai pamatuojama, nes bus beprasmiška.

Prienai

Sunku būtų nepaliesti ir šio, mielo širdžiai krašto. Nuolat tenka pabrėžti, jog Prienai - tikras Nemuno kilpų kraštas, per kurį ir vingiuoja Lietuvos upių tėvas teikiantis džiaugsmą ne tik akiai bei pro šalį keliaujantiems turistams, bet ir vietiniams gyventojams bei jo vilnyse besimaudančiais vaikais.

Dažnai tenka pabrėžti, jog šis kraštas - pats nuostabiausias ir jį tikrai verta mylėti dėl jo gamtos ir kurortinės ramybės (kažkodėl daugeliui tenka priminti, jog Birštono kurorto krantus skalauja tas pats Nemunas, kuris skalauja ir Prienų krantus, todėl Prienai - ne mažesnis kurortas už Birštoną). Tiesa, nors meilę šio krašto grožiui ir gyvenimui sunku apsakyti žodžiais, tenka pripažinti, jog tik tiek šis kraštas ir teturi.

Jeigu nuolat vertiname Prienus pagal grožį, reikia pripažinti, jog ekonominiu požiūriu Prienų kraštas yra gili duobė. Kodėl? Todėl, kad vos keletas Prienų rajone veikiančių stambių įmonių su šiuo kraštu turi bendrų tik porą elementų - įmonės teritoriją ir dalį darbuotojų. Šios įmonės orientuojasi į kitas Lietuvos arba Pasaulio rinkas. Reikia pripažinti, jog Prienai nors ir gražus kraštas, visgi, yra nepatrauklus verslui dėl savo ribotos rinkos, na ir, žinoma, valdžios. Nors valdžia nuolat deklaruoja, gelbėjanti verslui, visgi, ne kartą teko išklausyti verslininkų pasakojimus, kaip jų verslo atėjimas į Prienų kraštą baigėsi biurokratiniuose ir naudos siekiančiuose koridoriuose. Ir iš tikrųjų, keista matyti, kaip verslas klesti aplinkiniuose rajonuose, o Prienuose - Baltarusijos ir Lenkijos (Rytų ir Vakarų Europos) sankryžoje - vegetuoja.

Nors galime džiaugtis kuriamomis grožio oazėmis Prienų mieste bei aplink, reikia pripažinti, jog žmonių galvose yra didesnį darbo atlygį atnešančio darbo paieškos. Galima pripažinti, jog visiškai iš vietos nejudanti ir valdžios ilgus metus dėl kompetencijos, o gal dėl „gėrio stabilumo“ ignoruota Prienų urbanizacija pasiekė kritinį tašką. Birštonas, suderinęs naująjį strateginį planą, jau numatė tankiai apgyvendinamų teritorijų plėtrą, tuo tarpu Prienuose, ta linkme juda pirmasis ir vienintelis toks, mažo kalibro projektas buvusios Prienų specialiosios mokyklos teritorijoje. Atsižvelgiant į anksčiau buvusį ir mažėjantį, su Birštono sanatorijų plėtra glaudžiai susijusį, didelį gyvenamųjų teritorijų poreikį, galima nesunkiai teigti, jog Prienai ir vėl pavėlavo. Naujakuriai atsikels, bet ne į Prienus.

Labai smagu matyti jaunosios kartos aktyvumą besistengiant įžvelgti Prienų krašto gėrį pilkoje spalvoje. Visgi, mylėti ir socialiai puoselėti savo kraštą, tai dar nereiškia, jog savo kraštą vystysime ekonomiškai. Pabandykite parėję namo, savo vaikams papasakoti apie skaniai atrodančią keptą vištą ir paklausti ar jie pasidarė nuo to sotesni.

2020 metus pradėsime gana įspūdingai. Su didėjančiais mokesčiais ir dėl pasaulinio ekonominio neapibrėžtumo augančia recesija, panašia į 2008 metų juodają dėmę. Suprantama, tai paveiks smulkųjį verslą. Mažėjantis ES finansavimo, auganti jam privalomoji mokestinė našta vėl pastatys Lietuvą ant „nulinės“ ribos krašto. Turbūt, galima lengvai nuspėti, jog išsilaikys tie, kurie turi sukaupę ekonominius resursus. Prienų krašto didžiosioms įmonėms, šis laikotarpis bus mažesnių pajamų laikotarpis, tačiau Prienų krašto smulkiajam verslui, pajamos gali sumažėti iki kritinės ribos. Neskatinant verslo atėjimo, investicijų ir gyventojų skaičiaus augimo, šie procesai bus fatališki.

Vis dar keista, kuomet Prienų rajono savivaldybėje vis dar kuriama turizmo strategija bei institucija. Ta institucija, kuri jau irgi pavėlavo su laikmečiu ir galimomis investicijomis. Kuomet dauguma savivaldybių jau nuraškė turizmo vaisius, Prienų rajono savivaldybė, vis dar nesugeba sukonkretinti savo vizijos, tikslų ir veiksmų.

Keisčiausia, jog jau daug metų tūkstančius sporto turistų iš viso pasaulio kasmet pritraukianti sportinė Prienų krašto perspektyva Prienų rajono savivaldybei matosi tik per oranžinio kamuolio prizmę. Panašu, jog 5-6 vietas Lietuvos turnyruose Prienų rajono savivaldybė linkusi vertinti labiau nei aukso medalius pasaulio turnyruose.

Keista, jog turinti visas galimybes plėtoti visų trijų sporto erdvių oras-žemės-vanduo bazę, valdžia užsidaro save į užburtą stabilaus nieko ratą. Keista, jog pasaulio valstybės ir didieji miestai drąskosi dėl galimybės organizuoti Olimpines žaidynes bei tarptautinius čempionatus, o Prienų valdžiai užtenka vegetacijos „iš reikalo“.

Turbūt nereikia minėti, jog olimpiniai miestai statomi tam, jog ne tik garsintų šalį ir miestą, bet ir atneštų finansinę naudą. Net ir pporto varžybos organizuojamos tam, jog atneštų pelną jų organizatoriams. Deja, Prienų rajono savivaldybės valdžia mieliau skiria savo resursus (finansuojamus iš mokesčių mokėtojų - Prienų krašto gyventojų) privačių organizacijų organizuojamiems, pakankamai dideles pajamas atnešantiems (žinoma, ne savivaldybei), žygiams.

Apie tai, kaip jaučiasi žmonės Prienų krašte, galima pastebėti labai lengvai. Žmonės pripratę savo vidinę savijautą reflektuoti į aplinką. Nuoaltiniai nusiskundimai, bloga nuotaika ir dėmesys neigiamai informacijai lengvai atskleidžia, jog žmogaus viduje auga pasitenkinimo kontroversija.

Nors visada dauguma žmonių neigia savo polinkį į negatyvias naujienas, naujos technologijos žinikakslaidai leidžia nesunkiai įvertinti ar šį jų teigiama nuostata - reali. Deja, ne. Statistika aiškiai parodo, jog žmones vis dar masina neigiamos žinios, smurtas ir mirtys. Žmonės, tarsi, pasiilgę žinių - kaip viskas blogai buvo padaryta. Ne kas, ne ką, ne kodėl, bet kaip? Žmones domina smurto aprašymai.

Tai parodė, netgi paskutinėmis šių metų dienomis įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo žmogus. Paskelbus žinią apie tai, iškilo didelis nepasitenkinimas, kodėl taip mažai informacijos. Norėtųsi atsakyti į šį klausimą gana lakoniškai - jeigu domina mirtys, apie jas galite sužinoti daugiau kapinėse. Jeigu norite įsigilinti į jas - galima savo žinias pagilinti studijuojant mediciną. O norint suprasti mūsų požiūrį - ar būtūmėte tarp tų žmonių, norinčių apie savo artimojo netektį detaliai papasakoti visam pasauliui ir paskui tai skaityti, ir skaityti... Žmogaus negatyvizmas kyla iš nepatenkinamos gyvenamosios aplinkos, todėl ir esame tam, jog atmerktume akis ateities paieškoms, o ne praeities nagrinėjimui.

Iš tikrųjų, 2019 metai Prienų kraštui atnešė ir daug netekčių. Į amžinybę iškeliavo daug mūsų krašto šviesuolių, kurių visada trūks ir, kurie visada išliks Prienų krašto istorijos puslapiuose. Juos užims kiti, tačiau išeinant tokiems žmonėms, atsiranda dar vienas vertinimo taškas - jų įvertinimo taškas. Tuomet, supranti, jog tam, kad sukurtum gera, jog būtum visuomet laukiamas ir mylimas žmogus - nebūtina nuversti kalnus. Kartais užtenka ir nudžiuginti kitus.

Besibaigiant metams, gavome žinią, jog antrąją šv. Kalėdų dieną į amžinybę iškeliavo ir dar viena iš stropiausių mūsų skaitytojų, su kuria ne kartą tekdavo pasikalbėti ne tik redakcijoje, bet ir tarpdury, ant laiptų vedančių į redakciją bei gatvėje. Malonus pašnekesys praskaidrindavo ir sunkiausią dieną. Ją pažinojusieji už jos darbus ją vadinosi, tiesiog, mama. Tokiais momentais ir suvoki, jog brangiausio žmogaus vardo nusipelni ne tada, kai saugai save „gėrio stabilume“, o kai stengiesi dėl kitų, net ir banguojant audringai jūrai.

To ir linkime, Jums mieli skaitytojai, ateinančiais metais. Rasti džiaugsmą, ramybę ir saugumą. Ateityje. Nes praeitis ir dabartis tėra įvertinimo taškas, kuomet nusprendžiame, kokią norime matyti savo ateitį.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close