home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Bus ašarų prie vienišo stalo, bus ašarų ir nuėjus tolėliau nuo valgiais nukrauto stalo.

Redaktoriaus savaitė. Bus ašarų prie vienišo stalo, bus ašarų ir nuėjus tolėliau nuo valgiais nukrauto stalo.

Saulei bandant nusišypsoti pro debesis negali galvoti vien tik apie gražią dieną. Būtinai, tarsi nenumaldomas imigrantų antplūdis, užplūsta ir prisiminimai iš vaikystės. Iš to laiko, kai Kalėdų metas atrodė ypatingas, stebuklingas, kiekvienais metais skirtingas ir nepakartojamas.

Ne veltui kyla tokios mintys... Juk iki pačios svarbiausios metų vakarienės liko tik keletas dienų. Keletas dienų iki tos akimirkos, kada vėl skaičiuosime savo per metus padarytus gerus darbus, įvertinsime naujas pažintis ir, žvelgdami į užstalėje sėdinčius žmones, bandysime įvertinti, kaip mums šiemet sekėsi bendrauti su artimiausiais žmonėmis.

Nereikia nė sakyti, kad prie Kūčių stalo bus daug šypsenų, daug juoko ir džiaugsmo. Bet bus ir ašarų. Bus ašarų prie vienišo stalo, bus ašarų ir nuėjus tolėliau nuo valgiais nukrauto stalo. Bus ašarų ten, kur užstalėje sėdės nors ir brangiausi, bet ne tie žmonės, kurie buvo arba yra širdyje.

Mūsų širdis gyva tik meile. Ta meile, kurią net mūsų religija, katalikybė iškelia kaip patį svarbiausią mūsų gyvenimo tikslą, nes Dievas yra meilė.

Iš tikrųjų, kuo daugiau mylime ir gauname meilės, tuo lengviau širdyje. Kuo meilės mūsų gyvenime mažiau, tuo labiau viskas atrodo beprasmiška. Beprasmiška tampa net Kūčių vakarienė. Kokia prasmės iš meilės pokylio, jeigu nejaučiame meilės?

Nors dažnai meilę vertiname kaip jausmą, kuris užgimsta ir numiršta, reikia pripažinti, jog tikra meilė yra tarsi uola. Nors ir daužoma vėtrų, bet neįveikiama. Nebent su dideliu, žmogaus išrastu grąžtu ar kūju. Tą meilės uolą gali sudaužyti tik žmogus, pasitelkęs visus savo turimus įrankius. Perplėšti mūsų širdį ir palikti ją kraujuojančią, nes perskeltos uolos – nebesuklijuosi.

Daugelis žinome, kaip būna skaudu, kai mus nuvilia žmonės, kuriuos mylėjome ir kurie sakėsi mylintys mus. Štai čia ir turėtume atkreipti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų yra meilė. Ar tai, ką pajutome, laikome meile, ir yra ta niekad nesugriaunama uola? O gal tai tėra akmenukas, kurį dar reikia užauginti iki uolos, kad net per menkiausią audrą vėjas jo neneštų kažkur kitur?

Būtent prie Kūčių stalo galime ne tik įvertinti savo metus, bet ir prisiimti pažadus kitiems metams. Tai laikas, kai baigiasi sunkusis švenčių rūpesčių maratonas ir, prisiėmę įsipareigojimus, galime pradėti naujus metus turėdami vienintelį tikslą – kitąmet pasiekti daugiau. Sukurti dar daugiau meilės, kurią galėtume padėti ant savo Kūčių stalo ir pavaišinti dar didesnį svečių būrį , kad ta meilės šiluma šildytų ne tik mus ir mūsų pačius artimiausius žmones, bet ir draugus. Tuos draugus, kurių Kūčių stalas yra ne meilės, o skausmo veidrodis.

Dalijimasis savo šiluma, savo tikėjimu, savo pavyzdžiu visada atranda adresatą, kuriam ši šiluma suteikia tarsi reklamuojamo energetinio gėrimo sparnus. Sparnus, kurie padeda atverti langą į pasaulį ir įkvėpti oro.

Žengdami per paskutines šių metų dienas dažnai susimąstome, kokie jie buvo? Jie buvo geri. Kodėl? Nes pasiekėme jų pabaigą, o nuo sausio pirmosios galėsime siekti kitų metų galo. Išsikelti naujas užduotis ir stengtis jas įvykdyti. To niekada nebūtume galėję padaryti, jeigu nebūtume pasiekę šiandienos. Esame nuostabūs ir laimingi vien dėl to, kad pasiekėme šiandieną. Esame nuostabūs ir laimingi, nes netgi tada, kai mūsų gyvenime pilna juodų dėmių, mes vis dar turime laiko ir galimybių jas ištaisyti. Gyvybė, kuria alsuojame, mums šią dovaną įteikia kiekvieną dieną ir mes privalome ja pasinaudoti. Nes kas kitas, jei ne mes, sprendžia, koks bus mūsų Kūčių stalas?

Labai dažnai galvojame, jog to, ką padarėme, šiandien užtenka. Bet ar tikrai? Kodėl dažnai galvojame, kad gerus darbus reikia skubėti padaryti šiandien, nes svarbiausia tik šiandiena? Kodėl nesusimąstome, kad šilumą reikia skleisti kasdien. Kasdien ir turint vieną tikslą – kad ateityje aplink mus būtų dar daugiau šilumos.

Mes privalome turėti perspektyvą ir į ją žvelgti. Kam daryti tai, kas neduos rezultato? Kam daryti tai, kas neturi ateities? Kam įsipareigoti, jei tie įsipareigojimai yra laikini ir beprasmiški? Mes kuriame ateitį ir norime, kad ji būtų puiki, tačiau, užuot nuosekliai ją kūrę, mes kažką padarome greitai ir patys tuo netikėdami. Mes nepaliekame sau teisės siekti tęstinumo.

Meilė, viltis ir ateitis yra tęstinumas. Tai yra tikslas. Tikslas, kuris visada veda į priekį. Netgi tada, kai visi keliai užsnigti ir užgriuvę medžiais. Tikslas niekada nedingsta, dingsta tik mūsų pačių noras jo siekti.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close