Ginčų sprendimo alternatyva šeimos ginčuose

Mediacija – tai alternatyvi ginčų sprendimo procedūra, aktyviai taikoma visame pasaulyje. Lietuvoje nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymas, kuriuo siekiama skatinti mediacijos taikymą civiliniuose ginčuose, įtvirtinti vieningą mediacijos sistemą. Nuo 2020 m. sausio 1 d. taip pat įsigalioja Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomą mediaciją šeimos ginčuose. Paprastai mediacija apibūdinama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis padeda ginčo šalims rasti jiems geriausią sprendimą. Taigi, mediacijos išskirtinis bruožas yra tas, kad nors trečioji šalis – mediatorius – ir dalyvauja tarp šalių kilusio ginčo sprendime, tačiau skirtingai negu teisme nepriima sprendimo, privalomo vykdyti ginčo šalims. Tokiu atveju sprendimą priima pačios šalys laisva valia. Ginčo šalys gali pasinaudoti šiuo ginčo sprendimo būdu tiek tuo atveju, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas teisme, tiek ir tuo atveju, kai bylą jau nagrinėja teismas.

  Mediacijos paslaugos plačiai taikomos ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Vienose šalyse besiginčijančios šalys mediatorius renkasi savanoriškai, kitur mediacija yra privaloma tam tikrų kategorijų bylose.

  Atsižvelgiant į tai, kad nemažai civilinių ginčų žmonės galėtų išspręsti net nesikreipdami į teismą, o naudodamiesi mediatorių paslaugomis, tokiu atveju ginčų sprendimas taikiai žmonėms leistų atkurti socialinę taiką tarp šalių, sumažintų bylinėjimosi išlaidas, sumažintų teismų darbo krūvį.

  Mediacijos procesui būdingi šie bendri principai:

1. Šalių savanoriškumas. Šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai, todėl bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti mediacijos procese. Sėkmingos mediacijos metu pačių šalių priimtas sprendimas būtų priimtinas visoms šalims.

2. Šalių lygiateisiškumas ir bendradarbiavimas. Mediacijos procese svarbu užtikrinti, kad šalys jaustųsi lygiavertės, sudarant tas pačias galimybes pasisakyti ir būti išklausytoms.

3. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Dalyvaujančios šalys turi būti suinteresuotos greitu ginčo sprendimu ir priimti susitarimai būtų pripažįstami bei įvykdomi. Tai ekonomiškai efektyvesnis ir procesine prasme greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.

4. Mediatorių nešališkumas ir kvalifikacija. Mediatorius – nėra teisėjas, jis neutralus asmuo ir jis nesprendžia, koks sprendimas priimtiniausias šalims. Jis tik padeda mediacijos proceso dalyviams įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses bei suvokti nesusitarimo taikiai pasekmes. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai pasirengę, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi mediatorių veiklos standartų.

5. Konfidencialumas. Tiek šalims, tiek mediatoriams privalu laikytis konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims (išskyrus tam tikras išimtis, pavyzdžiui, šalių sutikimu gali būti perduodama informacija). Konfidencialumo principas skatina šalių pasitikėjimą ir atvirumą.

  Mediacija gali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kurie yra ar gali būti nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka. Tai gali būti turtiniai ginčai, vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir dėl kitų klausimų. Taikaus ginčo sprendimo būdai ypač svarbūs šeimos bylose. Privalomosios mediacijos institutu siekiama kuo daugiau ginčų užbaigti taikos sutartimi ir palengvinti teismų darbą, bei krūvį, tačiau, bet kokiu atveju, praktika atskleis kaip pavyks įgyvendinti privalomosios mediacijos procesus. Visgi, reikėtų pažymėti, kad privalomosios mediacijos atvejais šeimos ginčuose, nesutikus kitai ginčo šaliai medijuotis arba mediacijos procese pasitraukus ginčo šalims, tai neužkirs kelio kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo teisminiu būdu.

  Ginčo šalys turės teisę iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių, nesikreipiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo, kuris vykdys privalomąją mediaciją. Tokiu atveju, mediacijos paslaugos turės būti apmokamos ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina bus nustatoma ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu.

  Jeigu ginčo šalys pageidaus valstybės lėšomis apmokamų mediacijos paslaugų, bus galimybė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo ir paskyrimo. Privalomąją mediaciją inicijuotų ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Kai privalomoji mediacija bus inicijuojama ginčo šalių bendru sutarimu ir mediacija bus vykdoma valstybės lėšomis, ginčo šalys Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turės pateikti bendrą prašymą dėl mediatoriaus skyrimo. Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių ir mediaciją pageidaus vykdyti valstybės lėšomis, ši ginčo šalis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turės pateikti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo.

  Privalomąją mediaciją, apmokamą iš valstybės biudžeto lėšų, galės vykdyti tik tie mediatoriai, kurie įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir bus sudarę su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba privalomosios mediacijos teikimo paslaugų sutartį.

  Pažymėtina, kad patalpas privalomai mediacijai vykdyti turės užtikrinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, tačiau ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu privalomoji mediacija galės būti vykdoma ir kitose patalpose.

  Valstybės lėšomis apmokama valstybės privalomoji mediacija galės būti vykdoma iki keturių valandų. Iš valstybės biudžeto lėšų taip pat apmokama už mediatoriaus pasirengimą privalomajai mediacijai, kuris galės trukti iki vienos valandos, ir mediacijos rezultatų įforminimą, kuris galės trukti iki vienos valandos. Jeigu pasibaigus šiam laikui galutinis susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo dar bus nepasiektas, ginčo šalys galės toliau savanoriškai tęsti privalomąją mediaciją savo lėšomis.

  Numatomos naujovės mediacijos paslaugų srityje turėtų atverti naujas galimybes pačioms ginčo šalims laisvanoriškai, savarankiškai priimti sprendimus, susitarti ir tam tikrais atvejais, susitaikyti, apsaugoti vaikų interesus nuo neigiamų emocijų. Tikimasi, kad tokiu būdu priimtų susitarimų bus laikomasi efektyviau nei sprendimų, kuriuos priimtų teismas.