home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Pasiekti ne praeitį, bet išgyvenant naujus gerus įvykius – kurti naujus gerus atsiminimus.

Redaktoriaus savaitė. Pasiekti ne praeitį, bet išgyvenant naujus gerus įvykius – kurti naujus gerus atsiminimus.

Žvelgdami į dangumi plaukiančius debesis, dažnai susimąstome, jog keliaudami savo gyvenimo vingiais esame panašūs į debesis. Tai rūstesni, tai švelnesni, tai su lietumi ir perkūnija, o kartais savo purumu gelbstintys gamtą nuo karštų saulės spindulių.

Argi nesmagu karštą ir saulėtą vasaros dieną atsidurti mažyčio debesies šešėlyje ir bent akimirką pasimėgauti pavėsiu?

Esame kaip debesys, plaukiantys tuo pačiu dangumi kartais į kairę, kartais į dešinę, kartais pirmyn, o kartais atgal. Kartais padedame, o kartais išgąsdiname ir pridarome bėdos. Tiesa, mūsų supratimu, esame patys šviesiausi debesys, nors kažkodėl žmonės tuo šviesumu džiaugiasi ne visada. Kartais, nors ir labai stengiamės apsimesti gerais debesimis, mūsų rūstybė būna matoma jau iš tolo, ir visi susigūžę laukia tik vieno – netikėtos audros.

Neretai nusprendžiame, jog esame per daug blogi debesys. Jeigu žmonės mūsų taip bijo, tai nuplauksime į kitą dangaus pusę ir daugiau nesimaišysime jiems po kojomis. Tačiau mūsų gyvenimas – tai dangus su besikeičiančiais vėjais. Kad ir kiek besistengtume skrieti į priešingą pusę, gyvenimo vėjai vis tiek grąžina mus į tą tašką, kuriame žadėjome daugiau nebūti. Kartais iš karto grąžina, o kartais nuneša ilgesniam laikui tolyn, bet vėliau – vis tiek parneša.

Mes kaip tie debesys – vis bandome plaukti ten, kur atnešime daugiau naudos, kur bus mažiau kitų debesų... Deja, ne mūsų valioje mus nešantys vėjai, ne mūsų valioje ir dangaus skliautas – vientisas ir nedalomas. Kad ir kaip besistengtume, mūsų pasaulis kol kas prasideda ir baigiasi viename apvaliame rutulyje – mūsų planetoje. Kad ir kiek bekeliautume link horizonto, iki žemės krašto, vis tiek sugrįšime į išeities tašką.

Lygiai taip pat yra su mūsų prisiminimais. Nors ir kaip stengiamės juos pamiršti, jie vis tiek išlieka mūsų atmintyje. Juo labiau stengsimės juos pamiršti, tuo tirštesnėmis spalvomis mūsų atmintyje jie ryškės. Dažniausiai į atmintį įsirėžia blogi prisiminimai, tačiau labai dažnai mūsų ne itin didelėse, bet talpiose galvose išlieka ir geri prisiminimai, kurie visada sušildo širdį, priverčia nusišypsoti ir įkvėpti tuokart kažkodėl... gaivesnio oro, nors ir tiesų jis toks pat, kaip visada.

Sena ir gera išmintis sako, kad mūsų nuotaika – mūsų gydytojas. Kuo daugiau mūsų širdyje gerumo, o galvoje gerų atsiminimų, tuo ir ligos menkesnės, lengviau įveikiamos, ir gyvenimas mielesnis. Kuo ištikimiau stengsimės ne „pamiršti“, o „galvoti apie tai, kas gera“, tuo sėkmingiau save gydysime. Juk susirgę geriame vaistų, o ne nuodų!

Jeigu peršalome gerklę, argi valgome ledų, kad ji atšiltų ir nebeskaudėtų? Ne, čiulpiame ar geriame įvairių vaistų, tikėdami, kad vieną rytą atsikėlus jau nekamuos gerklės skausmas. Ir kantriai laukiame.

Tiesa, gyvenime elgiamės kitaip. Pamatę, kad kažkas negerai, ištariame „man – šakės“, tada pabandome pasižiūrėti, ar galėtume kaip nors pakeisti tą savo būseną, ir pamatę, jog tą akimirką niekas nepasikeitė arba nesame tikri, jog pasikeis, pasakome „man – visiškos šakės“ ir ramia galva, pasiėmę tas „šakes“, einame kapstytis po viską, kas atsiduoda ne itin maloniu kvapu. Tačiau vartodami vaistus turime kitokių vilčių. Nors nežinome, ar tikrai tie vaistai padės, mes juos vartojame ir kantriai laukiame, kol sulaukiame gydymosi rezultatų.

Keistas paradokas. Jeigu peršalę vartodami vaistus mes esame pasiryžę kantriai laukti, tai gyvenime, net ir žinodami gyvenimo tiesas, mes metame savo viltis, tikėjimą, kantrybę per tvorą ir knaisiojamės jau sudžiūvusiuose bulvienojuose, tikėdamiesi rasti bent mažą bulvytę.

Netgi tuomet, kai prie mūsų prieina Petras ir sako, jog vos už 10 metrų nuo mūsų bulvienojų stovi pilnas bulvių sandėlis, mes liūdnai palinksime galvą, nebyliai pritariame ir, palydėję žvilgsniu Petrą, toliau kapstomės ten pat, nes norime būtinai rasti tą vieną bulvytę! Kodėl?

Dažnai domimės įvairiomis paslaptimis ir visur jų matome. Matome neatpažintus dangumi skriejančius kūnus, keistus įvairių dvasių ar šiaip fizikinių reiškinių sukeliamus judėjimus ir pokyčius namuose, kas mėnesį bėgame pas būrėjas „pasitikslinti diagnozės“, tačiau patys esame pati didžiausia šio pasaulio paslaptis. Didžiausia ir, ko gero, kvailiausia.

Kodėl kvailiausia? Nes labai dažnai, vedami gerų prisiminimų, mes ne siekiame tai atgaivinti, vėl padaryti tikrą ir gyvą, bet viskam uždedame laiko antspaudą „dabar viskas kitaip“. Ar esame laiko ir ateities valdytojai? Ne. Tai kodėl apie savo geruosius prisiminimus mes sakome: „Tai buvo seniai ir tai nepasikartos“. Viską įmanoma įprasminti naujame laike ir naujoje erdvėje. Viską įmanoma pasiekti kantrybe ir pastangomis. Pasiekti ne praeitį, bet išgyvenant naujus gerus įvykius – kurti naujus gerus atsiminimus. Kam viską slėpti, jeigu galima kurti?

Niekada nežinome, ar greitai pasieksime, ar pasieksime būtent tais metodais, kuriais siekiame, tačiau netgi siekimas atveria labai daug naujų kelių, kurių niekada nepasiektume, jeigu jais netikėtume taip, kaip tikime vaistais nuo gerklės perštėjimo.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close