home Veidai Dalijamės mintimis… (Prisimenant žymų Birštono ir Prienų krašto žmogų Juozą Palionį)

Dalijamės mintimis… (Prisimenant žymų Birštono ir Prienų krašto žmogų Juozą Palionį)

Verčiame kalendoriaus lapą, žymintį žiemos pradžią. Atrodytų, kad jis turėtų būti sniego baltumo ar tiesiog baltas popieriaus lapas. Kaip gyvenimo pradžia – nuo pirmos raidės, pirmo žodžio. Balti puslapiai pamažėle užsipildo, jų kasdien daugėja ir jie tampa knyga. Kasdien ir kasmet auga metų laikų ir žmonių istorijos knygos. Vienos pasilieka tiesiog atmintyje, kitas įamžiname rašto ženklais ir guldome į istorijos atmintį. Žengiant pirmuosius žingsnius žiemos prisilietimu kvepiančiais takais, mintys paliečia daugelį dalykų. Ir pirmiausia, žinoma, žmones. Kai laikas prigesina netektis ir išėjimus, labai dažnai norisi pasidžiaugti tuo, kas ne vien tik buvo, bet ir tuo, kas pasiliko, kas padėjo suprasti, patirti, išgyventi, pajausti begales svarbių patirčių, galimybių, savęs supratimo, mokėjimo džiaugtis paprastais dalykais, kukliais, bet labai svarbiais pasiekimais. Tuomet su ilgais ir nykiais žiemos vakarais sugrįžta tos gražios mintys, prisilietimai prie gyvenimo tiesų ar tiesiog prie kasdienybės akibrokštų ir gausybės pamąstymų. Gruodžio 1-oji žymi prisilietimą prie žmogaus, kuris neišėjo (tiesiog pakeitė savo egzistencijos būvį), ir jo atėjimo į gyvenimą datą. Mūsų kraštiečio, kūrėjo, žymaus visuomenės veikėjo, politiko, Birštono garbės piliečio Juozo Palionio asmenybės šviesa tebešviečia kraštiečių atmintyje ir gausiame palikime ne vien tik knygų puslapiuose. Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas vykdo švietėjišką veiklą, tęsia sporto ir kultūrines tradicijas, prisideda prie visuomeninių organizacijų, švietimo įstaigų projektų įgyvendinimo. Parama ir darbai padeda svajonėms tapti realybe, neša džiaugsmą į mažų ir didelių žmonių širdis, ir tai suteikia vilties, kad „dalijantis viskuo, kuo galime, ką turime – duona, pastoge, įspūdžiais, mintimis“ (J.Palionis) yra teisingas ėjimas pasirinktuoju keliu. Ne veltui yra sakoma: duoti lengviau negu imti. Juolab kad suteiktas džiaugsmas visuomet sugrįžta su dar didesniu džiaugsmu. Todėl kartais atsigręžti, prisiminti ar tiesiog pasidalinti mintimis verta vien dėl to, kad žinotume, ar toli nukeliavom, kiek esame verti savęs, kitų, atminties, prisiminimų ir laiko. Žmogaus kelionė, brandintos ir augintos mintys, tarsi šaltinio versmės, išsilieja, susilieja, įgauna tėkmės pagreitį ir virsta kūrybos, o kartais ir gyvenimo upėmis. Nelygu, kaip jas priimame, suprantame ir kiek jos įsilieja į mūsų gyvenimus, mintis ir atmintį... Tegul srovena, liejasi, šniokščia, nerimsta... 

Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas

Mintys

Genovaitė Mačiūtė, bibliotekininkė

Kai galvoju apie savo tėvų kartą, negaliu atsistebėti, kiek daug jie žinojo, mokėjo ir be interneto, ir be to „visažinio“ Google. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad suvoktum, jog ne su tavimi pasaulis prasidėjo ir kad toli nenueisi, nevertindamas kitų, gyvenusių prieš tave, savo meile, savo žiniomis ir savo tikėjimu tave auginusių.
Matyt, tą tiesą buvo gerai supratęs ir šviesaus atminimo Juozas Palionis, savo krašto žmonių gyvenimus skubėjęs sudėti į knygas, rėmęs jų leidybą. Dėkui knygai ir knygą dalijančioms rankoms – ir išėję, ir išėjusiųjų nepamiršę, dar tebeskaitantys – visi sugrįžtame prie knygos. Ji daug ko moko. Moko ir padėkoti.

2016 m.

....noriu padaryti vieną nedidelę digresiją į daug mums artimesnius laikus. Ir Jūsų kraštas visai neseniai turėjo tokį vyrą – amžiną atilsį Lietuvos Respublikos Seimo narį Juozą Palionį, šiandien, kaip ir šio susitikimo kaltininkas – Stanislovas Moravskis – besiilsintį Nemajūnų kapinaitėse. Labai ryškiai prisimenu Juozo Palionio skambutį 2008-aisiais, t. y. lygiai prieš dešimt metų. Man asmeniškai nepažįstamas politikas išreiškė norą padovanoti man savo poezijos knygas. Šiandien saugau jas specialioje lentynoje, kurią esu pavadinusi „jausmų lentyna“, nes turiu ir daugiau tokių iš pirmo žvilgsnio keistų, bet tikriausiai pačių tikriausių dovanų…

Hum. m. dr. Redos Griškaitės mintys iš paskaitos renginyje, skirtame St. Moravskiui, 2018 m. Birštono kurhauze

Anarsija Adamonienė

Meditacijos

Žinojo Tėvas, kai sodinot

Tą maumedį kitų kraštų,

Kad jis aukščiausias, sakingiausias

Augs vienas vidury laukų.

Žaibai ir vėtros talžys medį,

Ir saulė kartais pagailės,

Bet augs jis čia gal šimtą metų – 

Stiprybės mums visiems linkės.

Ir Tu su maumedžiu užaugai

Dvasia galingas ir stiprus,

Nes papročius tautos išsaugot

Tau buvo būtina, svarbu.

Ak, kad dabar tėvai sodintų

Su kiekvienu vaiku medžius

Ir padorumų užaugintų,

Ir džiaugsmas lietųsi taurus!

Nereikėtų mums kažkuo svaigintis,

Kai tik sueinam į svečius...

Blaivėkim, medžių apkabinti, –

Skaistesnis bus Tautos dangus.

2017 m.

Stefa Juršienė

„Nemunas – man...“

Nemunas – man. Ir ne tik. Ir ne sau.

Jo tėkmė amžinoji – visų,

ieškančių aukšto svajonių dangaus

mirgesy gilumos debesų.

Ateini čia širdies nuraminti,

galgi savo menkumą pajaust...

Prisiglaudus prie mėlyno vingio,

sielos juodumas kantriai nuplaut.

Paprašyti minties įkvėpimo,

Išsipildymų ir atrasčių, –

ką dar lemta patirt prigimimui...

Ko galbūt ligi šiol nepažinom,

nesupratom būties paslapčių,

netgi didžio žmogaus pašaukimo!

2014 m.

Juozas Palionis

Mokslas

Daryk tai, ką geriausiai moki, jei nemoki – mokykis. Kai išmoksi, tada praktikuokis. Nepamirški, kad praktika kartais nemažai skiriasi nuo teorijos.

Kai laisvai sugebėsi užsidirbti ne tik duonai, tada pasijusi laisvas. Tik nebandyk vien laisvai gyventi. Bankrutuosi. Kaip laužą, taip gyvenimo veiklą būtina kurstyti ir saugoti nuo darganų bei visokių negandų.

Kai jau gerai žinai, ką reikia daryti – nebandyk tinginiauti. Ne veltui sakoma – darbas viską sukuria, o tinginiavimas – pražudo.

Nukeliavęs tam tikrą kelio dalį, patark ir kitiems – pradedantiems nelengvą, o kartu ir labai įdomų žygį, vadinamą gyvenimu.

2011 m.

Laikrodis

Tik laikrodžių tiksėjimas,

Kaip širdies plakimas,

Mums primena, kad ribotą laiką

turime vaikščioti šioje žemėje.

Gal ir gerai, kad tik retkarčiais apie tai susimąstome,

O einame ir einame...

Kol laikrodis sustoja.

2002 m.

Antanina Aleknavičienė

Sako, jokia pasaulio upė neišvingiuoja tokių įspūdingų kilpų, kaip mūsų Nemunas ties Birštonu, Prienais ir Punia. Tarp tų dainuojančių vingių – kalvomis banguojanti žemė, apaugusi kaip rūta žaliuojančiais, anot Maironio, maldingais miškais, menančiais žilą senovę, kunigaikštį Vytautą, kuris čia stumbrus medžiodavęs. Džiaugiamės unikalia mūsų krašto gamta, didžiuojamės artimiausia literatūrinei kalbai mūsų tarme, bet labiausiai gėrimės savo krašto darbščiais, talentingais žmonėmis. Vieni jų jau iškeliavę Amžinybėn, kiti šiandien aktyviai tebedirba, ieško, kuria mūsų laisvos Tėvynės dabartį. Juozas Palionis yra pasakęs, kad „pramindami takus, mes tiesiame iš vienos širdies į kitą dvasinius kelius, stipriname žmogiškąjį ryšį ir bendravimą“. Pratęsdama kraštiečio mintį: žmonių išmintis, valia, gražūs darbai tampa šviesa, telkiančia visuomenę, skatinančia augti, tobulėti, siekti kilniausių idealų.

2007 metai

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close