home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Tuo tarpu žmogus, kuris mums turėtų ir galėtų suteikti dėmesio, mus pamiršta, nes daiktai niekada neapkabina, neatneša arbatos ar kavos.

Redaktoriaus savaitė. Tuo tarpu žmogus, kuris mums turėtų ir galėtų suteikti dėmesio, mus pamiršta, nes daiktai niekada neapkabina, neatneša arbatos ar kavos.

Pamažu pro visus tarpelius sienose, duryse ir languose bei plyšiuose tarp rūbų klosčių pradeda skverbtis didesnė vėsuma. Nors ši vėsuma dar tik juokas, palyginti su tikra, gūdžia žiema, tačiau žingsniuojant ilgesnius atstumus pėsčiomis jau tenka pagalvoti ne tik apie paltą, bet ir apie storesnius rūbus po juo.

Kas ką tik buvusi drėgna purvynė pamažėle tampa atšiauria dykyne. Medžiai ir krūmai jau baigia numesti paskutinius lapus ir darosi panašūs į nuobodžias rykštes. Tiesa, ne visi medžiai.

Kuo arčiau Kalėdos, tuo labiau eglės tampa tikromis žvaigždėmis bei podiumu vaikščiojančiais modeliais. Žvilgteli pro langą ir iš karto bandai įsivaizduoti, kaip toji skarota gražuolė tiktų svetainės kampe. Tiesa, šiek tiek apkapota, apipjaustyta, savo retesniąja puse nusukta į sieną. Nors iki švenčių dar liko mėnuo laiko, tačiau eglučių poreikis auga su kiekviena diena.

Tiesa, šis poreikis ir apskritai eglučių manija dažnai prilygsta posakiui „Aukštai kilęs, žemai krisi“. Kiek mūsų skarotųjų, visžalių ir vienų iš labiausiai orą valančių medžių – eglučių pakyla aukštyn į mūsų namus laiptais, tiek sausio mėnesį, tarsi prasidėjus Perl Harboro bombardavimui, skrieja per langus ir duris žemyn. Šventės ne tokios ilgos, kad eglutės namuose būtų laikomos ilgiau. Be to, anot satyrinio eilėraščio „Eglutė skarota, eglutė žalia <...> aplink jos lavoną šoks mokiniai“, nupjauta eglutė „labai gyva“ namuose ilgai neišsilaiko.

Tiesa, galima pasidžiaugti, kad masinėje miestų puošimo beprotybėje gyvas eglutes dažnai pakeičia jų inscenizacijos. Galima pasidžiaugti, kad vis dažniau ir patys žmonės žiemos šventėms įsigyja brangesnes, vazonuose pasodintas eglutes, kurias po švenčių, pavasarį, galima persodinti gamtoje. Galima pasidžiaugti, kad dažnas pasitenkina ir viena, vešlesne, eglės šaka. Galima pasidžiaugti, kad žmonės yra sąmoningesni nei kai kurie valdžios, verslo atstovai ir lobistai.

Artėjantis advento laikotarpis parodys, kaip mes suprantame kitus ir patys save.

Nuo pirmos maldaknygės žinome, kad adventas yra susilaikymo, ramybės ir laukimo laikotarpis, tačiau XX amžiaus pabaigoje persiorientavome, jog tai – prieššventinės beprotybės ir visuotinio pirkimo maratono laikotarpis. Jeigu apskritus metus mes perkame tai, kas reikalinga, tai šiuo laikotarpiu perkame viską, ką įmanoma nupirkti. Netgi savo artimo žmogaus dėmesį ir meilę.

Tikrai taip. Būtent kalėdinis laikotarpis puikiausiai simbolizuoja, koks yra mūsų tikslas pasitinkant Kalėdas. Ogi simpatijų, dėmesio, džiaugsmo įsigijimas už brangius arba prašmatnius niekučius, kuriuos dedame po ta pačia eglute, kurią įsigijome vos prieš keletą dienų ar savaičių.

Reikia prisipažinti, jog tas momentas, kai mūsų artimasis išvynioja jam įteiktą dovaną prilygsta brandos egzamino rezultatų paskelbimui. Tai baime, siaubu, nerimu, viltimi ir nekantrumu persmelktas jausmas. Tas jausmas neturi nieko bendro su šventine ramybe. Galime drąsiai prisipažinti, jog tuo momentu, kai artimasis išpakuoja jam įteiktą dovaną, visas mūsų dėmesys būna sutelktas ne į tai, kaip jam sekasi tą dovaną išvynioti, bet į jo veidą, jo akis – laukiame džiaugsmo ir nustebimo kupino veido arba nusivylimu dvelkiančios dirbtinės šypsenos.

Rodos, smagus dovanų teikimas tampa dar vienu dideliu stresu, o kartais ir fatališku santykių su artimais žmonėmis pokyčiu. Kodėl? Nes išmokome ne kurti santykius, o juos pirkti įvairiais niekučiais.

Kiek kartų stengėmės nupirkti artimam žmogui kuo brangesnę ir prašmatnesnę dovaną, kad jis mus mylėtų „labiau“? Kiek kartų stengėmės įtikti, pasirodydami vaišingi ir dosnūs? Kiek kartų stengėmės įtikti, pastatydami patį gražiausią iš visų eglutės „lavoną“ savo kambaryje?

Kuriame santykius ir dėmesio ieškome pasitelkdami ne savo didžiausią turtą – galimybę bendrauti, o visokius nuperkamus niekučius, galvodami, jog tie niekučiai sukuria tvaresnę sąjungą ir santarvę. Bet ar tikrai?

Ar niekada nesusimąstėme, kad žmogaus viduje nėra nei blizgučių, nei dovanų pakuočių, nei kvepalų, nei televizorių? Jame – tik jo funkcionavimui reikalingi organai ir širdis. Širdis, į kurią daiktų nesudėsi. Tačiau į ją galima sudėti jausmus.

Ar tikrai, nerasdami laiko savo artimam žmogui ir vietoj bendravimo su juo pasirinkę ilgesnes darbo valandas už didesnį užmokestį, galėsime išsipirkti brangiomis dovanomis? Ar tikrai būsime labiau mylimi ir gausime iš jo daugiau dėmesio, jeigu, užuot bendravę su juo, apstatysime daiktų siena? Taip, jis džiaugsis daiktais, tačiau jo širdyje nėra sandėliuko tiems daiktams. Ten gali tilpti tik jausmai, kuriuos mes nuolat paliekame savo darbovietės stalčiuose, parduotuvių lentynose, televizoriuose ir įvairiuose „savęs realizavimo“ labirintuose.

Tuo tarpu žmogus, kuris mums turėtų ir galėtų suteikti dėmesio, mus pamiršta, nes daiktai niekada neapkabina, neatneša arbatos ar kavos. Jie niekada nenuramina, niekada nepaguodžia ir niekada nepaklausia, kaip mums sekasi. Jie tėra niekučiai, kurie dūlėja ir suyra lygiai taip pat, kaip ir nepuoselėjami jausmai bei santykiai.

Santarvė, kuri turėtų mus lydėti pasitinkant šventes, kuriama ne daiktais, ne dovanomis ir ne siurprizais, o bendryste. Bendravimu su žmonėmis, pasidalinimu džiaugsmais bei skausmais ir, negana to – artimojo džiaugsmų bei vargų išklausymu. Kaip automobilis negali važiuoti be ratų, taip ir ratai negali riedėti be automobilio. Santarvė yra dviejų ir daugiau žmonių kompromisas, o ne viena kryptimi išdėstyti reikalavimai.

Jeigu nukertame eglę ir nepasodiname naujos, vieną dieną paaiškės, jog eglių nebėra. Ir joks piešinys ar iš eglinių lentų sukaltas eglės siluetas jos nesugrąžins. Santykių palaikymas daiktais tėra bandymas pateisinti savo klaidas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close