home Laisvalaikis Penki žiogai. Himno giedotojus suvienijantis Pačiudiškių piliakalnis

Penki žiogai. Himno giedotojus suvienijantis Pačiudiškių piliakalnis

Nors oras jau tikrai bjaurokas ir į lauką norisi iškišti nosį tik pajutus nenumaldomą norą pabėgti iš namų, mes tęsiame keliones per piliakalnius.

Ruduo yra gana geras laikas lankyti piliakalnius. Gal ne dėl įspūdžio, bet dėl to, jog kaitintis paplūdimiuose ir maudytis ežeruose ar jūroje jau nepavyks, o piliakalniai yra tie paminklai, kuriuos lankyti galima visada. Klausimas – ar verta?

Keliaudami rudeniškais takeliais, tai ir bandome išsiaiškinti!

Šįkart vėl pasukome į arčiau Prienų esantį Pačiudiškių piliakalnį. Nors anksčiau jo savo akimis nebuvome matę, tačiau ne kartą regėjome nuotraukose. Pačiudiškių piliakalnis dažnai sukviečia aplinkinių vietovių bendruomenę į įvairias patriotines akcijas bei Lietuvos himno giedojimą liepos 6 dieną.

Tikėdamiesi, kad rasti piliakalnį nebus labai sunku, užkylame ant Nuotakų kalno Prienuose ir, pavažiavę vos 100 metrų Kauno link, pasukame į kairę Čiudiškių kaimo kryptimi ir skriejame numanomus kelis kilometrus. Turėdami patirties, jog ne viskas, kas parašyta juodu ant balto, yra tikslu, pro langus dairomės į apylinkes. Vizualinėmis paieškomis tenka nusivilti, nes kalvotame krašte Everesto dydžio piliakalnio neįžiūrime, tačiau prie pagrindinio kelio randame visiškai aiškią nuorodą link piliakalnio – vėl į kairę. Pradedame važiuoti vingiuotu, krūmais apaugusiu, žemės ūkio technikos apsuptu keliuku ir vos už poros šimtų metrų, išvažiavę į laukymę, randame dar vieną rudąją lentą. Akivaizdžiai matome ir piliakalnį. Tiesa, iš nuotraukų mes jį įsivaizdavome kitokį, todėl pamatę, nors ir kitokius, bet aiškesnius piliakalnio kontūrus, per pievą brendame bandydami išsiaiškinti, kurgi tie mūsų protėviai vakarieniaudavo, miegodavo ir kitokius reikalus atlikdavo.

Užlipame ant kalvos, apaugusios išsiraičiusiomis pušimis, ir džiūgaujame, jog piliakalnis išsilaikęs gana neblogai. Apsuptas arimų ir karvių, jis vis tiek išliko gana neblogu žvalgybos tašku. Nuo jo galima apžvelgti maždaug kilometro spinduliu dirvonuojančias ganyklas, keletą karvių, porą sodybų bei nuo bulviakasio likusias porą traktoriaus priekabų. Deja, tik tiek. Piliakalnio aukštis iš esmės visiškai pralaimi Prienų sodams, esantiems ant kalnų bei įkalnėse. Netoliese augantis miškas apžvalgos žiogą dar labiau sudegina.

Paguoda tik tai, kad kopti į piliakalnį beveik nereikia. Paprastos lauko kalvos nuolaidumas jį padaro lengvai įveikiamą net transporto priemone (pavyzdžiui, dviračiu).

Istoriškai piliakalnis žvalgytas 1971 metais, tačiau jame nerasta nei Vytauto Didžiojo, nei Karaliaus Mindaugo gertuvės. Šalia piliakalnio prieš tūkstantį metų buvusi ir gyvenvietė.

Ką gi, kažką įdomesnio įžvelgti nepavyko, paaikčioti dėl istorijos irgi nesisekė, todėl bandome apsižvalgyti, ką galėtų čia nuveikti turistas ar pro šalį keliaujantis ir išalkęs vairuotojas. Deja, labai greitai pastebime, jog, be karvių melžimo, čia nelabai ir yra ką veikti. Kadangi karvių, o ypač jų kanopų, bijome ir nematome didelio reikalo šienauti pievos ar dar bandyti išsikast bulvių, žvalgomės, kur prisėsti su savo vaišėmis... Ir, deja, nerandame absoliučiai nieko, kas priverstų mus neskubėti iš čia kuo greičiau važiuoti toliau. Norą važiuoti paspartina ne tik tai, jog nėra nei suoliuko, nei stalo, bet ir faktas, kad automobilį turėjome palikti siauro lauko kelio kelkraštyje augančiose žolėse. Pasitelkus lakią vaizduotę ir bandant įsivaizduoti tuo keliuku važiuojančią žemės ūkio techniką, automobilio pasidarė labiau gaila nei kojų.

Ką gi, rezultatai! Piliakalnį radome iš tiesų lengvai ir be jokių svarstymų skiriame žalią žiogą. Įkopti į piliakalnį neprisireikė nei virvių, nei kopėčių, nei jokios alpinizmo įrangos, todėl vėl ramiai dedame žalią žiogą. Be laukų ir karvių (atleiskite, nors miestiečiai, bet karvių stebuklu tikrai nelaikome), nepamatėme nieko įspūdingo, o vertinimo nesustiprino ir piliakalnio dydis šiose apylinkėse, todėl ramiai dedame raudoną žiogą, kaip ir šykščiai piliakalnio istorijai. Tiesa, vertinimą turbūt galima būtų pakelti už dabartinę vietinės bendruomenės aktyvią veiklą, tačiau ši istorija dar tik kuriama. Ką gi, beliko įvertinti turistinę refleksiją. Deja, čia irgi neteko ilgai svarstyti. Neradome nė vieno elemento, už kurio užsikabinę galėtume bent jau pabandyti šį piliakalnį priskirti prie tų, kuriuose galima užtrukti ilgiau. Raudonas žiogas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close