Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracija: mokyklų savastis ar imitacija?
Šį rudenį Seime vykusioje konferencijoje „Specialių poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“ buvo diskutuojama apie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau – SUP), įtrauktį į bendrojo ugdymo mokyklas. Renginys buvo skirtas išsakyti visų nevyriausybinių organizacijų poreikius ir problemas, aptarti esamą SUP turinčių mokinių socializacijos situaciją.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys sveikinimo kalboje sakė, kad valstybė turi pašalinti visas kliūtis, trukdančias mokiniui, nepriklausomai nuo sutrikimo lygio, ugdytis ugdymo įstaigoje. Anot viceministro, pirmiausia Seimas turėtų pašalinti teisines kliūtis, leidžiančias pavienius mokinius ar jų grupes diskriminuoti, t. y. dėl turimų negalių ar specialiųjų ugdymosi poreikių nepriimti jų į bendrojo ugdymo mokyklas. Pasak viceministro, Seimas ketina keisti Švietimo įstatymo 29 straipsnio 10 dalį, kuri tarsi leidžia mokykloms, negalinčioms užtikrinti poreikių patenkinimo, nepriimti vaikų, turinčių SUP. Viceministras supranta, kad tai reikalauja žmogiškų išteklių ir finansinių resursų. Tai, pasak jo, nemenkas iššūkis visai švietimo sistemai, nes reikia pakeisti nuostatas ir jas įgyvendinti. Situaciją, kad šalies mokyklose vienam psichologui tenka 547 mokiniai, mokytojo padėjėjui – 10 mokinių, socialiniam pedagogui – 424 mokiniai, viceministras vadina problemine, tačiau neįvardija jos kaip kritinės.
Visgi matant šiuos skaičius yra akivaizdu, kad psichologai ir socialiniai darbuotojai gali atlikti tik „gaisrų gesintojo“ darbą. Sunku įsivaizduoti, kaip dirba specialistai turėdami tokias apimtis. Apie tai, kur dingsta 200 kasmet parengtų psichologijos magistrų ir kodėl jie neateina į švietimo sistemą, viceministras nekalbėjo.
Nors mūsų šalyje seniai diegiamas inkliuzijos ar integracijos modelis, tačiau, pasak viceministro A. Plikšnio, mokyklos neturi universalaus dizaino švietime priemonių ir nėra pritaikytos žmonėms su regos negalia, tačiau ministras žada, kad per dvejus metus, pasitelkiant ES paramą, bus pritaikyta daugiau nei 40 procentų bendrojo ugdymo mokyklų patalpų. Pranešėjas kalbėjo, kad jam žinoma ir mokytojų kompetencijos trūkumo problema, todėl ministerija parengė du projektus, skirtus mokytojų, dirbančių su SUP vaikais, kompetencijoms tobulinti.
Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė savo pranešime rėmėsi tėvų, auginančių vaiką su Dauno sindromu, atsiliepimais. Pranešėja pristatė visuomenės apklausos apie tai, kur turėtų būti ugdomi vaikai, turintys Dauno sindromą, rezultatus. Anot N. Šalugienės, 37 proc. apklaustųjų sutinka, kad šie vaikai būtų ugdomi bendrojo ugdymo mokyklose, 36 proc. respondentų teigia, kad vaikai turėtų būti integruoti bendrose klasėse, jei užtikrinama pagalba, 6 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad vaikai, turintys Dauno sindromą, turėtų mokytis specialiosiose klasėse, 7 proc. mano, kad jie turėtų mokytis specialiosiose mokyklose, kiti apklaustieji neturėjo aiškios nuomonės. Asociacijos vadovė kalbėjo, kad šiuo metu vaikai, turintys Dauno sindromą, mokosi visur pagal tėvų pageidavimus. Tačiau, anot N. Šalugienės, būtų labai tikslinga, kad specialistai turėtų galimybę, atsižvelgiant į mokinių gebėjimus, diferencijuoti mokinius, kokios paskirties klasėje jiems mokytis. Pranešėja vardijo problemas, kurios, ko gero, aktualios ne vien Dauno sindromą turinčių vaikų ugdymui ir socializacijai, bet ir visai šalies integracijos sistemai: asmeninio asistento nebuvimas arba jo nebuvimas pamokose, administracijos ir ypač pedagogų kompetencijos trūkumas, administracijos ir pedagogų nenoras bendradarbiauti su tėvais, specialiųjų pedagogų ir logopedų trūkumas visoje Lietuvoje. N. Šalugienė kalbėjo, kad tėvai, kurių vaikai lanko bendrojo lavinimo mokyklų specialiąsias klases, skundžiasi, jog vietoj integracijos gauna izoliaciją, jų vaikai net per pertraukas nėra išleidžiami iš klasių, neįtraukiami į renginius, net jų piešiniai neeksponuojami mokyklos koridoriuose, gabesnieji vaikai nėra įleidžiami į bendras pamokas. Anot pranešėjos, vaikai nėra lavinami, jiems labiau teikiama priežiūros paslauga. Asociacijos vadovės teigimu, labiausiai patenkinti tie tėvai, kurių vaikai lanko specialiąsias mokyklas, tačiau tėvai nerimauja, kad šios mokyklos gali būti uždarytos.
Reikia pripažinti, kad šis pranešimas yra visos šalies integracijos sistemos atspindys, nes daugelis tėvų, auginančių SUP turintį vaiką, ir švietimo įstaigos, besistengiančios suspėti su integracijos banga, išgyvena panašias problemas. Ir, ko gero, tėvai, prieš leisdami SUP turintį vaiką į bendrojo ugdymo įstaigą, pirmiausia turėtų pasidomėti, kokias sąlygas įstaiga gali užtikrinti jų vaikui, o tada spręsti, kur iš tikrųjų jų vaikui bus geriau.
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil savo pranešime kategoriškai tvirtino, kad įtraukiojo ugdymo sistema Lietuvoje neveikia, tad ji pasisako prieš mechanišką integraciją. Specialistė kalbėjo, jog bendrojo ugdymo mokyklose mokytoja viena „pasitinka“ autizmo spektro sutrikimų (toliau – ASS) turintį vaiką ir turi galvoti, kaip tenkinti jo poreikius. Iš tikrųjų integracijos schema turėtų būti daug sudėtingesnė. Anot asociacijos vadovės, mes turėtume šviesti vaiko tėvus, paruošti klasės draugus, jų tėvus ir kitus mokyklos mokytojus.
Ir akivaizdu, jog galima jai pritarti, nes tokios sistemos mūsų šalies mokyklose nėra, tačiau mes, norėdami būti pažangi šalis, mechaniškai „įdedame“ vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas ir vadiname tai integracija.
K. Košel-Patil apžvelgė 2018 m. atliktos mokslinės analizės „Mokinių, turinčių elgesio sutrikimų, integracijos į bendrąjį ugdymą situacija ir galimybės“ metu išryškėjusias problemas: ASS turinčių vaikų ugdymas labai fragmentiškas, neaiški strategija ir tikslai, ugdymo programos nepritaikytos ASS turintiems vaikams, nėra jų vertinimo sistemos, trūksta specializuotų praktinių seminarų, per didelis vaikų skaičius klasėse, nepritaikyta ugdymo aplinka, mokytojams trūksta žinių, brangūs specializuoti mokytojai, nėra bendros pedagogų programos apie darbą su ASS turinčiais vaikais ir kt. Nėra nė vienos autizmui skirtos švietimo programos, tuo tarpu kitos šalys tai turi. Lenkijoje jau nuo 2015 m. specialistas, jeigu jis nėra baigęs podiplominės studijų programos, negali dirbti su ASS turinčiu asmeniu.
Taigi gana lengva pastebėti, jog daugiau nei du trečdaliai problemų yra valstybinio lygio ir jų neišsprendę negalime tikėtis sėkmingos inkliuzijos. Ko gero, būtų labai logiška pirmiausia pradėti galvoti apie mokymo programų ir specialistų rengimą, aplinkos mokyklose pritaikymą, o tik tada apie Švietimo įstatymo 29 straipsnio 10 dalies keitimą, kuris nepaliks mokykloms galimybės nepriimti vaikų, jei jos tam nėra pasirengusios.
Vaikų neurologė, socialinė pediatrė, profesorė Laimutė Mikulėnaitė savo pranešimu norėjo perduoti dvi žinutes. Pasak profesorės, kai kurie mokslininkai sako, kad autizmo epidemija tęsiasi, kiti teigia, kad autizmo epidemijos iš viso nėra. Pasak pranešėjos, 2018 metais labai padaugėjo vaikų, kuriems diagnozuotas autizmas. Gydytoja teigė, kad šis skaičius turi tendenciją augti, o mūsų valstybė nepasiruošusi net tam ASS turinčių žmonių skaičiui, koks yra dabar. Profesorė savo pranešime pateikė atsakymus, kodėl daugėja ASS turinčių žmonių. Pasak jos, medicina turi naujų atrankos ir diagnostikos metodų, be to, mažėja intelekto sutrikimo (70 proc. autistų turi intelekto sutrikimą), nes, tėvų supratimu, „prestižiškiau“ turėti autizmą nei intelekto sutrikimą, todėl jie paprašo tokio įrašo. Ir apskritai žmonės, turintys ASS, panašėja su jo neturinčiais, todėl sunku identifikuoti, kas yra autizmas. Anot profesorės, sunkiausia gyventi vaikams, turintiems Asbergerio sindromą, nes jie yra normalaus arba aukštesnio nei vidutinis intelekto, tik kitaip bendrauja, todėl patyčios garantuotos. Gydytojos teigimu, neužtenka organizuoti konferencijas ir įvardinti problemas. Jau laikas veikti ir pradėti spręsti nors vieną problemą, o ne diskutuoti, kas yra geriau – segreguotos ar integruotos mokyklos. Pranešimo pabaigoje profesorė sakė labai sveikinanti Lietuvą už sprendimus švietimo srityje einant inkliuzijos link, tačiau kvietė įsisąmoninti, kad integracija reikalinga ne ASS turintiems vaikams, o mums visiems, nes mes esam visi lygūs.
Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė pristatė platų mokyklos programų spektrą. Ji kalbėjo apie mokyklos struktūrą, kompetencijų ugdymą, patirtinio ugdymo naudą. Direktorė akcentavo, jog tai, kur ugdysis SUP turintis mokinys, priklauso nuo Švietimo pagalbos tarnybos išvadų ir tėvų noro, tačiau specialiojo ugdymo skyriuje dirba daugiau švietimo pagalbos specialistų, todėl susivieniję tikrai labiau padedame vaikams, kuriems reikia pagalbos. Direktorė sakė, kad valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti mokytojų perkvalifikavimui, nes mokytojai patys turi mokytis už savo lėšas, o mokslas yra tikrai brangus. Direktorė pristatė sveikųjų ir neįgaliųjų vaikų bendrų veiklų rezultatus, kalbėjo apie ugdymo ir popamokines veiklas, projektus, suvienijančius bendruomenę, tokių veiklų įtaką vaikų augimui ir brandai.
Ugdymo rezultatai ir tėvų apklausos parodė, kad mokiniai, turintys intelekto sutrikimą ir dėl vienų ar kitų priežasčių nepritapę bendrojo ugdymo klasėse, sėkmingai tęsia mokymąsi specialiojo ugdymo skyriuje.
Vilniaus PPT vadovė Roma Vida Pivorienė kalbėjo, kad daugelis skirtingų institucijų turi bendrą požiūrį į integraciją, bet turim suvokti, kad reikia laiko tam tikriems dalykams pasiekti. Anot tarnybos vadovės, gal ir buvo kažkas nepadaryta laiku, tačiau reikia žiūrėti ne atgal, o pirmyn. Pasak pranešėjos, jau nueitas tam tikras kelias, ir mes turim šansą turėti tikrą integraciją. Specialistė teigė, kad mokyklos noriau priima SUP turinčius vaikus, nes anksčiau buvo iš viso sunku surasti tokią mokyklą. Pasak specialistės, sustiprėjo pedagoginių psichologinių tarnybų bazė, pakilo specialistų kompetencija. Pašnekovės teigimu, Vilniuje trečdalis SUP turinčių mokinių mokosi įtraukiajame ugdyme, o tai yra kelias į visišką integraciją. Specialistė džiaugiasi, kad yra specialiųjų klasių, nes, jei jų nebūtų, dauguma jose besimokančių vaikų turėtų mokytis namuose, o dabar jie turi galimybę socializuotis. Specialiųjų klasių šalies mokyklose galėtų būti ir daugiau, bet tai yra brangu ir mokyklai, ir savivaldybei. R. V. Pivorienė sakė, jeigu užsibrėžiam tikslą kuo greičiau įgyvendinti integraciją, ji vyksta mechaniškai, vaikas tokiu atveju patiria daugiau žalos nei naudos, nes nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos. Jos teigimu, aplinka turi būti pritaikyta iki įtraukiant vaiką į ugdymą, o ne tada, kai vaikas jau įtrauktas. Pasak tarnybos vadovės, ne visas svajones galima pasiekti greitai ir rytoj, bet turim prošvaistę, kad daug problemų bus sprendžiamos kompleksiškai.
Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vadovė Gražina Šeibokienė sakė, kad įtrauktis turi daug segmentų, ir ji mato proveržio galimybių. Pranešėja kalbėjo apie esamą pagalbą mokiniams, tėvams, mokytojams, kurią teikia tam tikri specialistai tam tikruose lygmenyse. Anot G. Šeibokienės, reikia ypač stiprinti klasės lygmenį. Ji žada, kad keičiant švietimo įstatymą bus įteisinti mokinio asistentai, kurie galėtų didinti mokymosi veiksmingumą ir kokybę bei mažinti įtampą. Specialistė sako, kad įsteigtus 36 mokinio asistento etatus ministerija dvejus metus finansuos iš ES lėšų, po to perduos šį įpareigojimą savivaldybėms.
Išklausius įvairių asociacijų pranešimų, akivaizdu, kad integracijos problemos visur yra panašios. Esame kelyje į integraciją, bet finišo dar tikrai nesimato. Turint galvoje, kad Lietuvoje yra 340 vaikų, kuriems skiriamas namų mokymas, galima teigti, jog šiuo keliu einame labai lėtai, o gal ir šiek tiek esame iš jo išklydę. Turime suvokti ir tai, kad greičiausiai visiškos integracijos niekada nepasieksime ir kažin ar verta jos siekti, nes visada bus vaikų, kuriems reikės atskiros mažos ir ramios patalpos, o gal net gulimo režimo. Gaila, kad nėra bendro ministerijos, mokyklų ir tėvų, auginančių SUP mokinius, supratimo, kuriame integracijos taške mes esame, kurios problemos šiandien yra svarbiausios ir jų sprendimas negali būti atidėliojamas. Ko gero, jau reikėtų nustoti „permetinėti“ tas problemas kaip karštą bulvę ir pagaliau identifikuoti vietą, kur esame įstrigę, ir susivienijus kompleksiškai jas spręsti.
