home Aktualijos Apie ką kalba žmonės

Apie ką kalba žmonės

Žmonės apie daug ką kalba, tik niekas jų nesiklauso. Atrodo, paprasti mūsų mylimos šalies piliečiai, o supranta daug daugiau negu tie, kurie mums atstovauja Seime, už mus galvoja, mąsto ir baigia numauti paskutines kelnes. Ir ne tik. Mes netenkame ir savo tapatybės, neturime teisės vadintis vardu ir pavarde, nors asmens duomenis turime saugoti po devyniais užraktais. Kam ir dėl ko?

„Žinote, drąsiai naudotis savo vardu ir pavarde bei užrašyti gimimo metus galima tik kapinėse ant paminklo“, – liūdnai pajuokavo viena pašnekovė Kauno klinikose. O buvo labai paprastas nutikimas – Kauno klinikose prie gydytojo durų laukė nemaža eilutė žmonių. Ant durų kabojo (gal ir dabar kabo užrašas, kuriame informuojama, kad ligoniai į kabinetą kviečiami vardu (suprask, konspiracija). Sesutė (dabar slaugytoja) atidariusi duris kviečia užeiti pacientę: „Prašom, moteris su Guči marškinėliais“. Na, vardu nepakvietė, nes buvo gal dvi pacientės tokiais pačiais vardais... Tikriausiai tuoj gausime kaip kaliniai tik numerius, kuriais ir vadinsimės, nes mes jau nelabai žmonės...

Neseniai teko lankytis Kauno klinikų Akių ligų klinikoje. Ten tai tikrai baisu – patalpos remonto nemačiusios gal nuo sovietinių laikų. Grindys sutriušusios, sienos – suskilusios. Lankomas ligonis liūdnai pajuokavo – mūsų akys nesveikos, mažai matome, tai ir gerai. Juk gydytis atvykome, negalime reikalauti dar ir estetiškos aplinkos.

Plačiu mostu Sveikatos ministerija užsimojo nušluoti rajonines ligonines. Labiausiai dėl to jaudinasi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems sudėtinga nuvykti į respublikines gydymo įstaigas. Bet ir tose klinikose ne pyragai. Jeigu jau patekai ir tenka ten gydytis, tai apsišarvuok kantrybe ir kentėk. Štai garbaus amžiaus, 75 metų, Eugenija guli jau dvi savaites ir labiausiai bijo poilsio dienų, kai visame aukšte (chirurginiame skyriuje) lieka viena slaugytoja. „Pastato lašinę ir nueina prie kitų ligonių, kuriems reikia ir vaistus suleisti, ir lašines pastatyti. Man pastatyta lašinė pasibaigia, tai šaukiu šaukiu ir neprisišaukiu. O po lašinės labai norisi į tualetą, tai tenka su visu stovu keliauti“, – pasakoja moteris.

Atmintin įstrigo ir dar vienas dalykas – šiame skyriuje ligoniai guli po operacijų, deja, nėra jokio, bent minimalaus, komforto. Net kai pirmomis dienomis po operacijos reikia atsikelti, tai be stipresnių (sveikesnių) kaimynių pagalbos neišsiversi. O tualetas – koridoriuje, klozetas ne tik be dangčio, bet ir be paaukštinimo, be jokių atramų ar laikiklių...

Dėl maisto kokybės žmonės nesiskundžia – juk ne gerai maitintis čia atvyko. Ką duoda, tas ir gerai, svarbu – šiltas maistas. Tik vėl galima pajuokauti – kaliniai, kurie sėdi ne už geriausius darbus, turi laiko išsireikalauti geras sąlygas, nori kaip sanatorijoj ar poilsio namuose gyventi.

Taigi, galima daryti išvadas, kad būtų gerai kai kuriuos ligonius po operacijų tolesniam gydymui ir priežiūrai pervežti į savo rajono ar savivaldybės ligonines. Čia mažiau ligonių ir priežiūra būtų geresnė, ir namai arčiau, galėtų aplankyti artimieji ir kaimynai.

Žmonės kalba, kad mūsų išrinktieji mumis nesirūpina. Štai tomis dienomis, kai Alytuje pleškėjo gaisras, per radiją ir televiziją buvo džiaugiamasi nupirktais milijonus kainuojančiais tankais, o šiomis dienomis džiaugsmu trykštame, kad vyriausybė perka 6 sraigtasparnius po 50 milijonų. Turtingi esame. Mokytojai, ugniagesiai ir gydytojai – palauks, gal kada ateis ir jų eilė.

Ir vėl ką žmonės sako? „Įdomu, ką tie tankai ir sraigtasparniai gins? Dalį senų žmonių ištrūčys, o jaunimas, kas galės, išsilakstys į užsienius. Juk mes valdžiai nerūpime. Svarbūs balsai tik prieš rinkimus. Jie ten tarpusavyje niaujasi, kairė nežino, ką daro dešinė, meluoja per akis. Dar tokios valdžios nebuvo ir, neduok Dieve, kad dar pasitaikytų“ , – dėsto sutiktas alytiškis, pakalbintas apie esamą situaciją. Žmogus nerimauja, kad gyvulius ir paukščius išpjaus, utilizuos, o ką vietos gyventojams reikės daryti? Gal sveikatą tikrins, gal kokių vaistų išrašys? Graudu ir netgi juokinga, kad Baltarusijoje Astravo atominė elektrinė dar neatidaryta, o jodu jau apsirūpinome (apsirūpino).

Dar žmonės kalba apie eiles pas šeimos gydytojus ir specialistus. Jauni žmonės ne taip dažnai lankosi pas gydytojus, o vyresniems sunkiai suprantama, kad susirgus pas gydytoją pakliūsi ne anksčiau kaip po dviejų savaičių (geriausiu atveju), o pas aukštesnio lygmens gydytoją kaip pasiseks – po 2–3 mėnesių, jeigu (kritiniu atveju) nenuveš greitoji.

O neseniai internete jau paviešinta duomenų, kad Lietuvoje mūsų net 2 milijonų nėra. Bauginanti žinia, bet gal dar tik gandai. Tačiau bėga jauni žmonės kad ir į nežinią, bet toliau nuo tokios valdžios. Vyresni žmonės sako, kad tokie engiami nebuvo net sovietmečiu. Skaudu, kad dabar laisvoje šalyje tenka kentėti nuo savų.

Taigi, žmonės šneka. Ir kas, kad šneka? Ne visų balsas į dangų nueina.

Per televiziją organizuojamos įvairios gerumo akcijos, kurių metu renkami pinigai vėžiu sergantiems vaikas, varganai gyvenančioms šeimoms ir kitiems atvejams. Prieš keletą dienų vėl buvo prašoma pagalbos neregių šeimoje gimusio kūdikio gydymui užsienyje. Aukoja kas kiek gali, nes nori padėti nelaimės akivaizdoje atsidūrusiems žmonėms. Valstybei jie nelabai rūpi. Ne visada vadinamosios ligonių kasos duoda leidimą žmogui gyventi. Nors sakoma, kad žmogaus gyvybė neįkainojama, bet tai reiškia, kad ji nieko ir nekainuoja. Neseniai per vieną TV laidą buvo pasakojama, kai negavus brangių, tačiau nekompensuojamų vaistų mirė gerbiamas profesorius. Pasakojo, kaip šeimos nariai ėjo į Sveikatos ministeriją, prašė, maldavo, bet leidimo gyventi negavo.

Taigi, žmonės kalba, kad mes valdžiai nerūpime. Jeigu dirbi, būk malonus, atseikėk mokesčių, kiek priklauso, nebandyk nuslėpti. O kai tau bėda, valstybė į pagalbą neskuba. Prašyk, rašyk raštus ir dar nebūsi tikras, jog kažką gausi. Jeigu geradariai paaukoja, žiūrėk, mokesčių inspekcija jau šeimininkauja tavo sąskaitoje. O ką mes galime padaryti? Kažkas, kam mes rūpime, turi priimti žmogiškus įstatymus, kad iš vargstančio ir sergančio žmogaus nebūtų išskaitomi mokesčiai, kaip sakoma, kad iš elgetos lazdos neatimtų. Va, savo asmeninius duomenis ir banko sąskaitas turime saugoti nuo tų, kurie net neįspėję jas apšvarina.

Daugelį piktina, kad mūsų valdžia neracionaliai naudoja biudžeto lėšas. Kiek žmonių, tarp jų ir sergantiems vaikams, buvo galima padėti už tuos milijonus, kurie buvo ar bus išmokėti už nugriautus pastatus. Puikus pavyzdys – Vijūnėlės dvaras Druskininkuose, dabar rengiamasi griauti pastatus (kotedžus) Neringoje. Mokės kompensacijas iš biudžeto, iš mūsų visų piniginės, o kaltieji, tie, kas davė leidimus, – išeis sausi. Juk žmonės savavališkai kotedžų nestatė, be to, ne per dieną ar dvi pastatė, kažkas turėjo kontroliuoti. Pasak vieno vyriškio, gal labiau apsimokėjo kažkokius valymo įrenginius padaryti, negu griauti namus ir mokėti kompensacijas.

Daug teko girdėti, ką kalba žmonės. Ir labai teisingai kalba, tik gaila, kad niekas dėmesio nekreipia. Gal vieną kartą reikia ir mitingą ar kokį susibūrimą surengti, kad būtų išgirstas ir žmonių balsas?

Žmonių kalbas girdėjo, išklausė ir užrašė Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close