home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Mūsų gyvenimas – tai perspektyva. Ne vienas gražus namas, o visa gatvė namų, automobilių, žmonių, gatvės žibintų ir dar… debesų, saulės bei pačios dangaus žydrynės.

Redaktoriaus savaitė. Mūsų gyvenimas – tai perspektyva. Ne vienas gražus namas, o visa gatvė namų, automobilių, žmonių, gatvės žibintų ir dar… debesų, saulės bei pačios dangaus žydrynės.

Apniukęs ruduo mojuoja plikomis ir plonomis medžių rykštėmis, tarsi giltinės pirštais, ir skleidžia ne ką malonesnę drėgną vėsą. Toks visada būna paskutinis kalendorinis rudens mėnuo.

Iš tikrųjų turbūt nedaug suklysime sakydami, kad lapkritis ir yra pats nykiausias metų laikas. Spalio mėnesį baigiasi šiluma, nelieka ir gamtos žalumo, o nuo gruodžio pirmosios – jau gyvename šv. Kalėdų nuotaikomis. Taigi lapkritis tampa tarsi nereikalinga, bet vis tiek egzistuojančia tarpine.

Galėtume dar apkaltinti vasarį, kad jis irgi neįdomus – šaltas, baltai pilkas ir neatneša jokių didelių švenčių (juk Vasario 16-oji daugeliui jau tapo ne mūsų visų valstybės švente, bet Sąjūdžio relikto konvulsijomis, o Užgavėnės – amerikietiškuoju helovynu, atmieštu saldainių ir pinigų elgetavimu), bet artėjantis pavasaris bei šv. Velykų iškilmės suteikia daugiau vilčių negu ruduo, taigi liūdnas sąstingis dažnai tampa įvairių naujų idėjų įgyvendinimo pradžia.

Taip, ir iš tikrųjų mokame gyventi nuo pramogos iki pramogos, nuo darbo iki darbo, nuo algos iki algos ir nuo pensijos iki pensijos. Esame konkretūs žmonės, turintys konkrečius tikslus ir norus. Gal todėl ir esame nelaimingiausi, nes neįvertiname, kad pasaulis sukasi aplink savo ašį, o ne aplink mūsų norus. Gal todėl, norėdami, kad visi mūsų norai būtų išpildyti, labai dažnai pasitelkiame įvairius situacijos kontrolės metodus, vėlgi neįvertindami, kad visi esame pasaulio dalis ir savo norų pasekmėmis reikės dalintis su visais aplinkiniais.

Pavyzdžiui, jeigu norime važinėti raudonu automobiliu, nors tam ir prieštarauja mūsų šeima, mes vis tiek jį įsigyjame – tuomet mūsų noras tampa kitiems kančia.

Gal būtent dėl to mes nuolat esame skatinami kalbėtis, ieškoti kompromisų, nusileisti bei apskritai skleisti gėrį ir santarvę. Negana to, esame skatinami neprisirišti prie daiktų ir puikybės, nes žmogiškumas yra ilgaamžiškesnis už daiktus.

Imkime tą patį raudoną automobilį (atvirai šnekant, tokios spalvos automobiliai tikrai būna labai simpatiški). Jeigu įsigysime raudoną automobilį, suprantama, jis per kelis ar porą trejetą dešimčių metų suges, supus, gal pateks į eismo įvykį ar tiesiog bus perleistas kitam savininkui ir jo neliks nė ženklo, o dėl jo įsigijimo žmonėms sukeltas nepasitenkinimas įstrigs jų atmintyje ilgam, gal net visam gyvenimui. Taigi automobilis vieną dieną yra, kitą – jo nebus, o žmogaus nepasitenkinimas išliks ilgam ir susiliejęs su kitais nepasitenkinimais per ilgus metus gali tapti didele destrukcine bomba.

Štai čia ir slypi posakio „su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi“ paslaptis. Mes visi turime savo norų ir svajonių, visi norime, jog tai, kas yra mums miela, mūsų mintyse taptų realybe, nes esame įsitikinę, kad tai mums atneš laimę. Tačiau kodėl dažnai jaučiamės nelaimingi, jeigu kasdien siekiame savo norų ir svajonių? Gal iš tikrųjų nežinome, kas padaro žmogų laimingą?

O nežinome dėl labai paprastos priežasties, nes to nėra parašyta nė viename vadovėlyje. Mes skaitome skirtingas laimės istorijas ir jas priimame kaip puikų pavyzdį mūsų laimei pasiekti. Tačiau pamirštame pažvelgti į vieną iš svarbiausių elementų tose istorijose – perspektyvą. Šį žodį gerai pamename iš dailės pamokų, tačiau gyvenime bei kituose dalykuose jo nenagrinėjome. Kodėl? Puikiai žinome, kad norėdami nupiešti gatvės perspektyvą turime nusibraižyti kelias sucentruotas į vieną tašką linijas ir pagal jas piešti, braižyti, tapyti pastatus, pačią gatvę ir žibintus. Keliaujame į priekį, kol užbaigiame visą gatvę, ir tuomet nešame parodyti mokytojai, ar sugebėjome išlaikyti pastatų sienas lygiagrečias, gatvę tolygiai tolstančią – taip , mūsų jau nebe baltame lape atsiranda gatvės perspektyva, o ne kalnais kalnuota, neproporcinga abstrakcija.

Ir štai tada kyla klausimas, ką pasakytų mokytoja, jeigu, užuot nupiešę gatvės perspektyvą, lapo apačioje nupieštume tik vieną gražų namą? Elementaru, kad tokiame piešinyje perspektyvos nebūtų.

Mūsų gyvenimas – tai perspektyva. Ne vienas gražus namas, o visa gatvė namų, automobilių, žmonių, gatvės žibintų ir dar... debesų, saulės bei pačios dangaus žydrynės. Mūsų gyvenimas eina tolyn gatve, jis nestovi prie to vieno namo. Kaip galime džiaugtis tuo namu, jeigu likusio kelio į priekį –nėra?

Godžiai skaitome įvairias laimės istorijas ir pamirštame pasidomėti, ar gyvenimo perspektyvoje – po metų, penkerių, dešimties, dvidešimties – jos baigėsi lygiai taip pat kaip prasidėjo. Turime tiek daug šimtmečius dirbusių įmonių ir gamyklų, bet ateina diena, kai jos bankrutuoja. Turime tiek daug žurnaluose aprašytų gražių šeimų, tačiau vieną dieną jos išyra. Dažnai bandome gyventi pagal mūsų perskaitytas istorijas, neįvertindami, kad jos baigėsi nesėkmingai.

Gyvenime pagal pavyzdį, kuris pasmerktas žlugti.

Jaunimas bei vyresnio amžiaus žmonės dažnai mėgaujasi kriminalinėmis istorijomis, kuriose gausu pavyzdžių, kai žmogaus norai konkrečiais kontrolės metodais buvo išpildyti su kaupu ir tuo metu suteikė jam džiaugsmo bei laimės. Ne vienas pagalvoja, kad ir jis norėtų taip įgyvendinti savo svajones. Tačiau beveik visose šiose istorijose žmonių laimė, dar net neišvydus užaugusių savo vaikų, buvo užklota granito plokštėmis. Ne vienas, skaitydamas svetimą istoriją, taip ją suasmenina, kad yra įsitikinęs, jog pats būtų pasielgęs kitaip ir būtų išvengęs tos plokštės. Deja, jeigu šios istorijos herojus būtų viską žinojęs, jis irgi būtų išvengęs. Tačiau perspektyvą pradedame piešti nuo pradžios, niekada nežinodami, kiek tai laiko užims, kiek namų tilps ir ar pavyks viską iš pirmojo – vienintelio – karto nupiešti teisingai.

Dažnai domimės ir prieš kelis metus ar dešimtmečius parašytomis verslo istorijomis, kurių perspektyvoje buvo ne tik pelnas ir verslininkų laimė, bet ir bankrotai, milijoninės skolos, išardytos šeimos, o labai dažnai – ir pasitraukimas iš šio, „neteisybės kupino“ pasaulio.

Kaip retai suprantame, jog galime kontroliuoti savo elgesį, bet negalime kontroliuoti visos savo gyvenimo perspektyvos. Negalime nupiešti pabaigos, nepradėję piešti pradžios. Nuolat bandome nupiešti savo gyvenimo gatvę, net nenusibraižę projekcinių linijų! Kodėl? Nes tiesiog norim. Čia ir dabar!

Norime tapti valdžios atstovu, kad galėtume kontroliuoti visą valstybę, kad viskas taptų mūsų svajonių produktu – ir pradedame piešti gatvės žibintus gatvėje, kuri neegzistuoja. Norime, kad mūsų gatvės namuose būtų šilta, todėl pradedame piešti iš kaminų virstančius dūmus, nors dar nėra pačių namų. Žadame suteikti žmonėms šilumą, nors patys jos neturime. Tuščiai laidome pažadus tam, kad galėtume kontroliuoti savo norų išpildymą, o ne tam, kad atrastume laimę. Nes laimė –nemateriali ir neapčiuopiama. Ji nematoma, neužuodžiama ir neparagaujama.

Laimė – žmogaus savijauta. Tai ramybės, kantrybės, supratingumo, atjautos, bendrystės bei dar daugelio veiksnių kratinys. Ir kas keisčiausia – visa tai suteikia ne daiktai, ne svajonių ir norų išsipildymas, bet žmogaus širdis, kuri kiekvieną dieną gali norėti vis ko nors kito.

Vieną dieną mes galime norėti rauginto agurko, kitą dieną – ledų. Norai skirsis. Vieną dieną mes galime svajoti apie gražų namą, kitą dieną – apie poilsį prie Juodosios jūros. Svajonės skirsis. Vieną dieną mūsų širdis gali džiaugtis ir agurkais, ir ledais, o kitą dieną lygiai taip pat džiaugtis tais pačiais variantais. Štai čia ir atsiskleidžia mūsų esybės pagrindai, kad visi geri ar blogi jausmai gimsta ne iš daiktų ir materialių, perspektyvos stokojančių svajonių, bet iš mūsų vidinės santarvės su pačiu savimi. O santarvė su savimi atsiranda per visų jau minėtų veiksnių ir savijautų patirtį, kurią galima gauti,suprantama, ne prekybos centre, o tik bendraujant su kitu žmogumi.

Ne veltui girdime daug istorijų, kaip žmonės, atsisakę žemiškųjų rūpesčių, atrado savo laimę bendrystėje su kitu žmogumi, ir vienintelė perspektyva, kurią jiems sekasi tapyti, yra perspektyva su nedideliais, tolygiais namais, o ne karinio vaizdo abstrakcija, tai pergalingai laiminti, tai sunaikinta.

Deja, retai suprantame, kad tie mūsų norai, kuriuos trūks plyš turime įgyvendinti nebūtinai yra mums naudingi, juolab visada reikia įvertinti, ar mūsų norai bus naudingi kartu su mumis, mūsų perspektyvoje esantiems žmonėms, ar jie netaps neatsargiu, kreivu potėpiu mūsų gyvenimo kelyje.

Užuot gerai apgalvoję, ką norime nupiešti savo perspektyvoje, dažnai nusprendžiame piešti pagal šabloną arba tiesiog kopijuoti, nors puikiai žinome, jog identiška kopija nepavyks, o piešimas pagal šabloną greičiausiai bus prastesnis už originalą.

Ir galiausiai, norėdami savo perspektyvą nupiešti idealiai, sukčiaujame ir šiam darbui atlikti pasikviečiame dailininką. Jam stengiamės sumokėti kiek įmanoma mažiau pinigų ir reikalaujame nupiešti tai, kas netgi mūsų galvoje tėra tik nekonkreti abstrakcija. Taip mes bandome kontroliuoti situaciją, pasitelkę pagalbą, kuri suinteresuota kurti savo mintimis, o ne svetimomis, todėl anksčiau ar vėliau ši sąjunga subyrės, iš perspektyvos palikdama tik kelių dailininkų tarsi suplyšusius džinsus sulopytą nekonkretų tapybos darbą.

Deja, retai suprantame, kad laimę atneša ne materialūs norai ir svajonės, jų siekimo kontrolė, o mes patys – sąjungoje su tais, kuriems teikiame džiaugsmą ir kurie atsilygina tuo pačiu.

qrf

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close