home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Kas yra blogiau? Leisti išeiti ar išgelbėti gyvybę, nors tai užtrauks kažkam gėdą, o mūsų atžvilgiu – pyktį?

Redaktoriaus savaitė. Kas yra blogiau? Leisti išeiti ar išgelbėti gyvybę, nors tai užtrauks kažkam gėdą, o mūsų atžvilgiu – pyktį?

Ruduo, panašu, kėsinasi ne tik mus nuliūdinti savo pilkuma, bet ir nuplauti lietumi. Deja, toks jau tas ruduo, atsijojantis grūdus nuo pelų ir parodantis tikrąjį mūsų pasaulio veidą – neuždengtą nei lapais, nei sniegu.

Žvelgiant pro langą į vietoj visą vasarą žaliavusių medžių styrančias pilkas rykštes, galima pastebėti smulkias, vis dar išlikusias detales. Pavienius lapus. Nors dauguma medžių jau nusimetė vasaros rūbą, tačiau keli ištvermingiausi lapeliai vis dar liko. Kai kurie jų išliks ir per visą žiemą. Vieni, šąlantys ir laukiantys... atvirai šnekant, nieko, tik savo egzistencijos pabaigos.

Žiūrint į tuos lapus tenka susimąstyti apie žmogiškumą. Kodėl? Pasaulyje irgi yra daug žmonių, kurie jaučiasi niekam nereikalingi ir laukia tos paskutinės savo egzistencijos dienos.

Atrodytų, elementaru ir aišku, tačiau ar lengva mums suvokti, kas darosi šių žmonių galvose? Apie ką jie mąsto? Daugelis pasakytume dviems žodžiais „jiems sunku“. Tačiau, ar tikrai tai tėra „sunku“? Šiuo vienu trumpu žodžiu, kurį ištariame per kelias sekundes, mes sugebame apibūdinti žmogaus gyvenimo valandas, dienas, mėnesius, metus. Tai yra mūsų akimirkos sunkumas, kurį jie išgyvena net kelerius metus. Tiesiog visą amžinybę...

Atėjo ruduo. Linksmybės, nuotykiai ir darbai laukuose baigti. Visi spaudžiamės į šiltus ir jaukius namus, leidžiame laiką ten, kur šilta. Trumpai tariant, pradedame gyventi kamerinėje aplinkoje – uždaroje nuo visuomenės. Nors einame apsipirkti, į įvairius renginius, tačiau jau patiriame mažiau viešumo ir tas viešumas, kuris mums lieka, tampa intymesnis. Jeigu vasarą galime kapstytis savo darže ir su gretimame sklype dirbančiu kaimynu susirėkauti per didesnį atstumą, tai rudenį su kaimynu einame į vieną trobą, sėdame prie stalo ir kalbamės jau vos metro ar keliasdešimties centimetrų atstumu. Bendraujame intymiau. Tačiau su glaudesne publika. Jeigu būdami lauke, mes matome daug praeinančių žmonių, o jie mato mus, tai būnant viduje, mus mato tik vienas konkretus asmuo. Arba niekas.

Ir štai tada mes patiriame vienišumą. Pasibaigus vasarai, tampame sąlyginiais atsiskyrėliais, nuo šalčio besislepiančiais nedidelėse „kišenėse“.

Per tokį vienišumą mes galime suprasti, kas tai yra bendruomeniškumas ir bendrystė. Kiek mes esame bendruomeniški?

Antai, jeigu vasarą lakstome po įvairius renginius, dažnai būname gamtoje, o žiemą užsidarome kambarėlyje, ar galima sakyti, kad esame bendruomeniški? Ne itin bendruomeniški.

Tačiau kokia yra bendruomeniškumo svarba? Bendruomeniškumas yra žmogiškumas. Žmogus turi bendravimo bei kalbos dovaną tam, jog bendrautų su kitais žmonėmis. Užsidarydami į mažus, rudeniškus kambarėlius, paslepiame save nuo žmonių, ne tik patys nebendraudami, bet ir atimdami šią galimybę iš kitų. Nebendraudami mes skriaudžiame ne tik save, bet ir tuos, kuriems reikia mūsų bendravimo.

Pamindami bendruomeniškumą, paminame ir žmogiškumą.

Pavyzdžiui, namuose turime televizorių, telefoną, kompiuterį, maisto ir minkštą sofą. Juk puiku – gyvename turėdami tiek daug visko ir dar ryšį su išoriniu pasauliu! Tačiau ar daiktai yra žmogiškumas? Ar žodžiai, kuriuos išgirstame iš televizoriaus yra žmogiškas bendravimas? Ar žodžiai, kuriuos parašome telefonu arba kompiuteriu, yra žmogiškas bendravimas? Suprantama, ne. Nes mes nejuntame emocijų ir gauname tik mažytę dalį grįžtamojo ryšio.

Pabandykite atsistoti ir kalbėtis su siena. Arba jūs arba jūsų namiškiai pagalvos, kad jums labai negerai su galva. Pabandykite kalbėtis su televizoriumi. Ar sklandus buvo pokalbis? Ar televizorius pagyrė jus už tai, ką jūs jam pasakojot? Ne. Bendravimas yra dviejų žmonių pokalbis, o ne vieno monologas arba pokalbis su šaltais daiktais, nerodančiais emocijų.

Ar tą akimirką, kai jums buvo blogai, televizorius jus apkabino ir paguodė?

Ar tą akimirką, supratote, kad apkabinti gali tik kitas žmogus, o daiktai tėra daiktai? Tačiau tai, kas svarbiausia, glūdi giliau.

Mes patys užsirakiname nuo bendravimo jau tą akimirką, kai įsigiję daiktus pasakome, jog dabar bus lengviau bendrauti. Mes savo artimą žmogų ir apskritai bet kokį žmogų paverčiame daiktu. Kam mums susitikti su žmogumi, jei galiu pakalbėti su juo telefonu. Mes patys jį uždarome ir užrakiname į kambariuką. Beje, lygiai taip pat ir save.

Džiaugiamės gerėjančiomis gyvenimo sąlygomis, įvairia technika, mūsų teises ginančiais įstatymais ir visai nejuntame, jog žmogus tapo daiktu. Statistiniu daiktu.

Mes išmokome išraiškingai skaityti statistikas:

– „Afrikoj nuo šlaito nuriedėjo autobusas, žuvo 30 žmonių.“

– Oho, tu matai, kokia nelaimė, einam vakarienės valgyti.

– Eime, bet, žinok, sugedo mūsų televizorius.

– Ką? Kaip? Tai kaip dabar be televizoriaus, nesąmonė kažkokia, kažin koks meistras dirba vakarais, reikia būtinai sutaisyti, nes šokių projektą šį vakarą turi rodyti! (šioje vietoje neretai būna ir kitokios leksikos).

Mums žmogus pasidarė nebesvarbus. Jis – statistinis vienetas. Pagal dabartinius įstatymus, žmogus gali būti kuo nori, kaip nori, ir apskritai – mes savo valstybėje skaičiuojame ne žmones, o gyventojus ir mokesčių mokėtojus. Todėl žmogaus sąvoka mūsų gyvenime vartojama tik tuomet, kai yra minimos aukos, mirusieji, žuvusieji. Gyvų žmonių nebėra.

Išmokome vertinti daiktus, maisto produktus, mokesčius, o žmones paliekam likimo valiai, nes jie svarbūs tiek, kiek sudaro kokį nors skaičių.

Jei įvyksta žmogžudystė, mes mielai „dedame į šuns dienas“ žudiką ir siūlome savus metodus, kaip su juo susidoroti. Teismas, žinoma, įvertina viską pagal įstatymus ir išsiunčia žmogų „ugdytis“ tarp tokių pačių asmenų. Istorija baigta. Ar bent kas nors susimąstome, kokį siaubą mirties akimirką patyrė nužudytasis? Ne. Nes jis statistinis nužudytųjų vienetas. Jo nebėra, istorija baigta, nėra ką apie tai kalbėti, nes tai per žiauru mums žinoti. Apsimeskime, kad nieko neįvyko. Svarbiausias lieka kaltininko klausimas... kaip su juo susidoroti.

O kodėl žmonės, kurie išgyveno karą, jo siaubus ir matė laukuose besimėtančius išdarkytus lavonus, niekada nekalba apie jokias mirtis ir karo bijo labiausiai? Kodėl tie, kurie nematė karo, taip nori naikinti kitus žmones? Gal dėl to, kad nematydami padarinių susikuriame dirbtinėmis gėlėmis puoštas iliuzijas. Gal todėl ir tampame žudikais, nes net neįsivaizduojame, kokia baisi ir žiauri yra mirtis?

Dažnai galvojame, kad kitas žmogus yra tik statistinis daiktas, ir visiškai nesukame dėl jo galvos. Sakote ne? Taip nėra? Tada iškyla klausimas, ar dažnai pasirūpiname svetimu, nepažįstamu žmogumi? Skubame padėti, jeigu matome, kad žmogus parkrito ir nėra aplinkui nieko kito, kas galėtų padėti? Jeigu yra kas kitas, numojame ranka: pagalba yra, susitvarkys. O gal nesusitvarkys? Gal kaip tik tų dviejų mūsų rankų ir pritrūks jo gyvybei išgelbėti?

Visada manome, kad tokie blogi dalykai kaip sunki liga ir mirtis nutinka tik kitiems. Suprantama, visiems artimiesiems beveik nuolat guodžiamės, kad tuoj mirsime, net ir neturėdami jokio realaus to įrodymo, tačiau žmonėmis laikome tik tuos, kurie sėdi prie mūsų stalo per Kūčių vakarienę. Nes kiti turi savo šeimas ir savo artimuosius, kuriais turi pasirūpinti jų šeimos. Tačiau ar tikrai žinome, kad tos šeimos gali jais pasirūpinti ir apskritai žino apie esančią arba artėjančią nelaimę?

Žmonės, kurie nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, mums taip pat yra daiktai, statistiniai vienetai.

Tik juos dar skirstome į „blogiečius“ ir „geriečius“. Geriečiai yra tie, kurie visada šypsojosi, gyveno gana viešą gyvenimą, kartais televizoriuje pasirodydavo, o blogiečiai – tie, kurie visada buvo paniurę, daug gerdavo alkoholio ir „aiškiai matėsi“, jog savo gyvenime nieko nepasiekė ir nepasieks. Tik klausimas, ar žiūrėdami į televizorių arba į bare geriantį žmogų mes galime atsakyti, kas yra jo viduje?

Kaip mes, sudaiktinę žmones pagal jų išvaizdą ir priklausomybę konkrečiai žmonių grupei (mano šeima, mano giminė, mano kaimas ir visa kita, kas ne mano), galime atsakyti, kuo gyvena žmogus, kokios emocijos jį užplūdę ir kas yra jo viduje? Į tai be bendravimo atsakyti negalima. Bet teisti ir skirstyti esame pirmi.

Žinome, jog nuolat pirmaujame savižudybių skaičiumi, bet savižudybių prevenciją priskiriame tik įstaigoms. Bet palaukit! Visi šie žmonės turėjo šeimas ir draugus! Kaip įstaiga gali išspręsti problemą, jeigu jos nesprendžia jam artimiausi žmonės?

O gal ta šeima tiesiog nieko nežino?

Ar įmanoma nuslėpti savo jausmus nuo šeimos? Į šį klausimą turbūt lengviausiai atsakytų tie, kurie savo šeimose buvo neištikimi, ir dar labai ilgą laiką. Tačiau ir be šių žmonių pagalbos galima atsakyti, kad žmonės moka apsimetinėti ir sėdėti prie Kūčių stalo su dirbtinomis kaukėmis. Beveik tokiomis kaip Užgavėnių. Tu matai šalia savęs sėdintį žmogų, bet net nenumanai, kas yra po kauke.

Tada reikia kelti labai paprastą klausimą – iš kur institucijos gali sužinoti apie gresiančią bėdą, jeigu to nežino šeima? Atsakymas tik vienas – iš pašalinių žmonių, kurie tai mato. Tačiau, jeigu žmones laikome statistiniais vienetais ir kitų šeimų problemomis, ar norėsime jiems padėti?

Turbūt atsirastų daug tokių, kurie pasakytų – taip, ir tai būtų labai džiugu. Tačiau savižudybė mūsų šalyje yra... ne, ne tabu, o didžiausia gėda. Gėda ir žmogui, kuris apie tai iš tikrųjų galvoja, gėda ir jo šeimai. Jautrius savo emocijoms ir gyvenimo veiksniams žmones vis dar vadiname psichikos ligoniais, net nesusimąstydami, kad visi turime psichologinių problemų, kad jos gali bet kurią dieną paaštrėti, ir patys tokiais tapsime. Todėl, vengdami užsitraukti artimųjų bei pačio žmogaus pyktį, bijome jam pasiūlyti kokią nors pagalbą. Bent jau pabūti su juo ir pasikalbėti, palinksminti, kad tai bent šiek tiek užgožtų jo tamsias mintis. Ir padarome pačią didžiausią klaidą, nes matydami artėjančią bėdą, apie ją žinodami ir nieko nedarydami vieną dieną sulaukiame tos istorijos epilogo – mirties.

Šioje vietoje galima prieštarauti, galima pulti kryžiumi, kad tai netiesa, bet patys tampame žmogžudžiais. Žmogžudžiais, kurie žinodami, kad žmogus mirs, jam nepadėjome ir ramia galva leidome numirti. Leidome išeiti žmogui, kuris, atsikratęs tos minties, galbūt vieną dieną būtų atradęs vaistą nuo vėžio, savo gamtosauginiu sprendimu išgelbėjęs pasaulį nuo taršos arba išgelbėjęs mūsų vaiko gyvybę.

Ir tada tenka susimąstyti. Kas yra blogiau? Leisti išeiti ar išgelbėti gyvybę, nors tai užtrauks kažkam gėdą, o mūsų atžvilgiu – pyktį?

Bet kuris žmogus ir bet kurio žmogaus gyvybė yra neįkainojama. Nes žmogus nėra statistinis vienetas. Visi esame unikalūs, ir kiekvienas iš mūsų turi galimybę pakeisti pasaulį. Bet kuria linkme. Tačiau dažniausiai sudieviname asmenis, kurie mums yra palankūs savo ideologija ir mus pagiria už mūsų pagalbą ir darbus, pamindami kitus žmones. Taip tampame bejausmiai ir visus žmones paverčiame daiktais, nes svarbiausias mums lieka tik mūsų siauras šeimos ratas – „tie, kurie verti būti žmonėmis“.

Pamiršome žmogiškumą ir nekreipiame dėmesio į kitus žmones netgi tada, kai jiems reikalinga bet kokia pagalba. Pamiršome žmogiškumą ir kitų mums skiriamą dėmesį priimame kaip kišimąsi į mūsų uždarą šeimos ratą, ne tik atsisakome pagalbos, bet ir paniekiname tuos, kurie pabandė mums padėti.

Užsidarome rudeniškame rate – vienoje trobelėje, kurioje gali būti tik vienas, mūsų pageidaujamas asmuo, o visi kiti už durų yra tik pliki medžiai, neturintys nieko vertingo ir neturintys teisės įeiti į mūsų trobą netgi tam, kad perspėtų apie artėjantį pražūtingą gaisrą.

Tik nuo mūsų priklauso, ar galime padėti šiems žmonėms. Tik nuo mūsų priklauso, ar žinodami paslaptį ją slėpsime ir leisime įvykti blogiausiam, ar žengsime bet kokį žingsnį, kad ši problema taptų žinoma ir sprendžiama.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close