Nemalonumai patekus į avariją Londone
Kai nusprendžiau emigruoti į Londoną, kurį laiką man labai nesisekė: buvau neužtikrinta, ar dar ilgai galėsiu gyventi nuomojamame bute, vadovas vėlavo sumokėti atlyginimą, ir t.t. Maža to, pačiais pirmaisiais gyvenimo Jungtinėje Karalystėje mėnesiais patekau į eismo įvykį, po kurio laukė ilgas gydymas. Važiavau iš darbo, kuomet į mano transporto priemonę trenkėsi milžinišku greičiu atlekiantis automobilis. Prieš prarasdama sąmonę dar spėjau pagalvoti, kad tik to man ir tetrūko, o vėliau, kai atsibudau ligoninėje, supratau, kaip viskas yra rimta. Avarijos metu patyriau smegenų sutrenkimą, po kurio gana greitai atsigavau, tačiau daugybinius kaulų lūžius teko gydytis gerokai ilgiau. Gulėdama ligoninėje svarsčiau apie tai, kaip teks gyventi toliau: suvokiau, kad vietoj manęs netrukus bus įdarbintas kitas asmuo, o tuomet, jei laiku nesumokėsiu buto nuomos mokesčio, paprasčiausiai galiu atsidurti gatvėje. Atrodė, kad blogiau jau ir negali būti, ir nė neįsivaizdavau, ką galėčiau padaryti, kad bent kažkiek pagerinčiau situaciją. Santaupos jau buvo beveik pasibaigusios, todėl svarsčiau, kaip man pavyks apmokėti reabilitacijos išlaidas.
Jungtinėje Karalystėje dar neturėjau artimų draugų, todėl net nenumaniau, kieno galėčiau prašyti pagalbos. Žinoma, galėjau kreiptis pagalbos į Lietuvoje likusius šeimos narius, tačiau tokiu būdu būčiau pripažinusi, kad man nepavyko susikurti geresnio gyvenimo užsienyje. Kai nusprendžiau emigruoti, mane giminaičiai labai nuo to atkalbinėjo, todėl nusprendžiau iš šios susiklosčiusios situacijos bandyti išsisukti savarankiškai.
Laimei, netrukus sužinojau, kad darbdavys pagaliau pervedė atlyginimą, todėl galėjau sumokėti už nuomą, ir kurį laiką nesijaudinti dėl finansų. Automobilio remontą atidėjau neribotam laikotarpiui, tačiau tai per daug negąsdino – nors ir buvau įpratusi visur keliauti nuosava transporto priemone, tačiau Londone tikrai galima puikiai išsiversti ir be automobilio. Vieną dieną, kurią, žinoma, leidau ligoninėje, mane aplankė kolega iš dabartinės darbovietės. Jis papasakojo, kokia šiuo metu yra situacija darbe, ir pasakė, kad vadovas tikrai lauks, kol galėsiu grįžti iš darbo. Maža to, jis su kitais bendradarbiais paruošė man dovaną – kiekvienas jų į vokelį įdėjo po kelias dešimtis svarų, nes jie manantys, kad pinigai man dabar tikrai pravers. Taip pat jis papasakojo apie galimybę gauti kompensaciją už patirtą eismo įvykį – sakė, kad ne vienam jo draugui yra tekę išsikovoti pinigų automobilio remontui bei gydymo išlaidoms. Nors man tai skambėjo gana neįtikinamai, tačiau nusprendžiau pabandyti – juk tai nieko nekainuoja.
Ilgai nedelsdama susiradau įmonę „Insito Group“, ir iš karto susisiekiau telefonu. Konsultantas papasakojo apie galimybes gauti kompensaciją, ir patikino, kad mano šansai yra tikrai nemaži. Nudžiugino tai, kad man pačiai nereikėjo rūpintis jokiais teisiniais formalumais – tuo už mane pasirūpino savo darbą išmanantys specialistai. Taip pat maloniai nustebino ir tai, kad šios kompanijos darbuotojai kalba lietuviškai, todėl nereikėjo baimintis, kad dėl kalbos barjero galiu ką nors netinkamai suprasti. Nors buvau nusiteikusi, kad gali tekti gerokai palūkėti, kol pavyks gauti kompensaciją, tačiau viskas ėjosi tikrai greitai ir sklandžiai. Jau po kelių mėnesių, kuomet buvau ką tik pabaigusi gydymą, sužinojau, kad gavau man priklausančią kompensaciją, o jos suma tikrai maloniai nustebino: „Insito Group“ pasirūpino, kad būtų padengtos visos gydymo išlaidos, gavau pinigų už visą nedarbingumo laikotarpį, o automobilio remonto išlaidos taip pat buvo padengtos. Gauta pinigų suma padėjo man greičiau atsistoti ant kojų: susiradau kitą būstą, su kurio savininku pasirašiau ilgalaikę sutartį, suremontavau ir pardaviau savo automobilį, o neilgai trukus susiradau kur kas geriau apmokamą darbą. Esu labai dėkinga šioje įmonėje dirbantiems profesionalams, kurie man pagelbėjo itin sunkiu laikotarpiu ir padėjo kur kas greičiau atsitiesti.
