Čingischanas
Ką mes žinome apie Čingischaną? Beveik nieko, išskyrus tai, kad šis mongolų genčių karvedys kadaise nukariavo didžiulę Azijos dalį ir kėlė rimtą grėsmę visai Europai.
Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas (apie 1155–1227) dažniausiai vaizduojamas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė, kurioje karaliauja tamsa, chaosas ir bedievystė. Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje. Vakarų kultūros žmonės ilgus šimtmečius bet kokį barbarišką elgesį vertino kaip „mongolišką“, o pačius mongolidus – kaip rasę, kurioje dominuoja negailestingi naikinimo instinktai. Bet ar šie dar XX a. pradžioje populiarūs vertinimai buvo pagrįsti? Šiuolaikiniai mokslininkai kategoriškai nesutinka su tokiais apibendrinimais. Vienas jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas.
Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis daugybe išlikusių šaltinių jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas. Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė. Čingischano ir jo įpėdinių imperija nebuvo jokia tamsybių tamsybė, bet savo laikmetį visiškai atitikusi ir kai kur net aplenkusi viduramžių valstybė. Bet svarbiausia yra tai, kad Čingischano didybė nebuvo likimo dovana. Ją jis susikūrė pats, iš niekam nežinomo stepių vaduko tapęs daugelio kraštų nukariautoju.
Kodėl skaitytoją turėtų sudominti ši knyga? Ne tik todėl, kad J. Weatherfordo „Čingischanas“ Vakarų pasaulyje tapo bestseleriu ir sulaukė daugybės palankių vertinimų, o pats karvedys istorikų pripažintas viena reikšmingiausių asmenybių per visą žmonijos istoriją. Ši knyga padeda suprasti Europos ir Azijos istorijos vingius bei jų įtaką, atspindį šiandienos pasaulyje.