Šimtametės turtas – gausi ir mylinti šeima
Rugsėjo 28 d. 100 metų jubiliejų šventė prieniškė Marija Morkūnaitė-Karčiauskienė. Ta proga ją pasveikino didelis būrys artimųjų ir garbūs svečiai – LR Seimo narys ir žemės ūkio ministras Andrius Palionis bei Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas.
Dievo ir likimo gražiu metų kraičiu apdovanota ilgaamžė gimė Mačiūnuose, Kazimiero Morkūno ir Gertrūdos Bagušytės-Morkūnienės penkių vaikų šeimoje. Marija buvo vyriausia, augo kartu su keturiomis seserimis Ona, Magdelena, Anele ir Kotryna.
Nuo vaikystės padėjo tėvams ūkio darbuose, ganė karves. Nors labai norėjo mokytis, bet leisti į gimnaziją tėvai neišgalėjo. Keturiolikmetei nupirko siuvimo mašiną ir išleido mokytis siūti pas patyrusią siuvėją. Metus pasimokiusi, pradėjo siūti savarankiškai. Vėliau Marija keletą metų dirbo garsios Prienų siuvėjos padėjėja, o dar vėliau – dešimtmetį siuvimo fabrike. Šis amatas labai pravertė gyvenime – padėjo išgyventi sunkiais laikais.
Įžengusi į dvidešimt pirmuosius Marija sutiko trejais metais vyresnį Antaną Karčiauską iš gretimo kaimo. Netrukus ir ištekėjo, persikėlė į Prienus – apsigyveno „smaliarnėje“, kur dirbo vyras.
Kai jau augo dukra Onutė ir sūnus Vytautas, o dukra Aldona dar buvo po širdimi, Marijos vyrą Antaną nuteisė dešimčiai metų ir išvežė kalėti į Sibirą. Jį nuteisė už tai, kad kažkas įskundė, jog važiuodamas per mišką matė partizanus, bet nepranešė „kur reikia“. Sunku buvo vienai Marijai be vyro paramos – teko grįžti į tėviškę. Bet darbšti ir atkakli moteris nenuleido rankų ir, pasitelkusi gimines bei pažįstamus, per kelerius metus pasistatė namą Kauno gatvėje, kur gyvena iki šiol.
Vyras iš tolimosios Šiaurės grįžo po penkerių metų. Nors sveikatą buvo „palikęs“ Sibire, dirbo statybinėje organizacijoje.
Karčiauskai, kaip atpildo už iškentėtus metus, susilaukė dar trijų vaikų – sūnaus Antano bei dvynių Eugenijos ir Zinos. Kai mažosioms buvo vos penkeri, kai gyvenimas jau buvo pradėjęs nusistovėti, mirė Antanas. 41-erių Marija vėl liko viena kovoti už vaikus ir būvį…
Tuomet ir pravertė siuvėjos įgūdžiai. Dukros prisimena, kad mama, grįžusi iš „valdiško“ darbo ligoninės Priėmimo skyriuje, kur dirbo net 26 metus, ir apėjusi ūkį (laikė gyvulių, augino daržą) bei pasirūpinusi vaikais, dar sėsdavo prie siuvimo mašinos: „Mes atsiguldavome – ją palikdavome dar siuvančią, atsikeldavome – rasdavome jau siuvančią“. O prie namų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydėdavo (ir tebežydi!) daugybė gėlių.
Nepaisant didelio vargo, nemigo naktų, visi vaikai buvo išauginti dorais žmonėmis, visi išleisti į mokslus. Visi seniai jau sukūrė savo šeimas, džiaugiasi savo vaikais ir anūkais. Tik Marijos sūnus Vytautas, į Anapilį išėjęs prieš devynerius metus, nesulaukė gražaus mamos jubiliejaus, tačiau jam „atstovauja“ net keturi jo vaikai su šeimomis.
Tikinčioje šeimoje užaugusią Mariją visą gyvenimą lydėjo malda. Atsidūrusi sunkiose situacijose vis sako: „Kaip Dievulio duota, taip ir bus“.
Kur jos ilgaamžiškumo paslaptis? Artimieji mano, kad ji, nors visą gyvenimą svarbiausi jai buvo vaikai, ir visiems aplinkiniams buvo be galo gera ir tolerantiška, mokėjo užjausti ir paguosti, nieko nesmerkė, visuomet pozityviai žiūrėjo į gyvenimą.
Dabar, kai sveikata jau senokai nebeleidžia gyventi vienai, ji – nuolat apsupta artimųjų. Nepaisant, kad klausa jau silpna, kad kojos nelabai klauso, Marija domisi jų gyvenimais, negaili patarimų.
Gražų jubiliejų savo mylimai mamai, močiutei, promočiutei ir propromočiutei artimieji surengė jos gimtajame Mačiūnų kaime, sodyboje, kuri prieš ją įsigyjant dabartiniams šeimininkams, priklausė artimiems Marijos giminaičiams. O nuoširdžius dėkingumo ir meilės žodžius už perduotą patirtį ir vertybes, už pasiaukojimą jai tarė penki vaikai, devyni anūkai, keturiolika proanūkių ir viena proproanūkė.
