home Sveikata S. Stavickis-Stano: Susirgus onkologine liga tenka nerimauti ir dėl darbo vietos

S. Stavickis-Stano: Susirgus onkologine liga tenka nerimauti ir dėl darbo vietos

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, žmonių, turinčių negalią, Lietuvoje yra apie 10 proc., o dirbančių iš jų – vos 3 proc. Neįgalumas ar liga, anot muzikos atlikėjo ir kompozitoriaus Stanislavo Stavickio-Stano, šiandien tiek visuomenėje, tiek darbo rinkoje vis dar yra tabu. Tuo tarpu dirbančių neįgaliųjų atstovai pastebi, kad situacija darbo rinkoje iš esmės keistųsi, jei į negalią turinčio, bet dirbti norinčio ir galinčio žmogaus kasdienybę ir problemas būtų žvelgiama atidžiau ir lanksčiau.

„Darbdavių baimė priimti į darbą onkologinės ligos diagnozę turintį žmogų, man nuoširdžiai atrodo nepagrįsta. Iš tiesų, tikimybė, kad onkologine liga sergantis darbuotojas rytoj numirs yra labai menka ir, kad ir kaip nejaukiai tai skambėtų, jau greičiau patį darbdavį ištiks infarktas. Onkologinės ligos šiandien tikrai yra išgydomos, kontroliuojamos ir nėra kliūtis gyvenimo kokybei. Esu tikras ir visada tą atvirai sakau, kad sergant tiek onkologinėmis, tiek kitomis ligomis galima kurti šeimą bei siekti karjeros“, – sako garsus šalies muzikos atlikėjas, atvirai prabilęs apie jam diagnozuotą limfomą.

Tuo tarpu Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovė Simona Kunigonytė pastebi, kad didelė dalis onkologinėmis ligomis sergančių žmonių, kuriems paprastai nustatomas ribotas darbingumas, vadinamoji III grupė, savo ligą nuo darbdavių turi arba slėpti, arba susitaikyti su tuo, kad gali būti atleisti šiam faktui paaiškėjus.

„Faktas, kad šiandien Lietuvoje darbdaviai neturi teisės įdarbinimo proceso metu kandidato klausinėti asmeninių klausimų apie šeimą, jo pažiūras, taip pat ir sveikatos būklę. Juo labiau, kad III grupės nedarbingumą turinčių žmonių atvejų toli gražu ne visada galima pastebėti, kad žmogus kovoja su liga. Tačiau tikrai žinau, kad problemos prasideda, kai jau dirbančiam žmogui prireikia dažniau lankytis pas specialistus, atlikti tyrimus, procedūras arba dėl ligos eigos jis kurį laiką tiesiog negali eiti į darbą. Tuomet neretai situacija tampa sudėtinga, pilna nutylėjimų“, – pasako ja S. Kunigonytė.

Pasak jos, šią problemą dar labiau paaštrinti gali ir siūlymas socialinėms įmonėms teikiamas valstybės subsidijas mažiausią nedarbingumą turintiems žmonėms teikti terminuotai – vos 6 mėnesius.

„Man sunku suvokti, kuo pagrįstas toks siūlymas. Turbūt tikėjimu, kad pusės metų užtenka žmogui pasveikti, o negalia iš esmės laikoma liga, kuri praeina. Tačiau realybė yra visai kitokia. Žmonės per šešis mėnesius ne pasveiksta, o žinia, kad jie gali dar ir darbo netekti darbo jiems gali būti itin skausminga. Tiesiog norisi tiesiai ir atvirai pasakyti, jog šiems žmonėms reikalinga valstybės pagalba ir darbdavių supratingumas“, – teigia DNA atstovė.

Apie tai, kad sergantiems ir darbo rinkoje siekiantiems išsilaikyti žmonėms kyla papildomų problemų žino ir Stano.

„Pamenu, kai man buvo taikoma chemoterapija, gydytojas manęs klausdavo dėl nedarbingumo pažymos, vadinamojo biuletenio. Tuomet man tai nebuvo aktualu, nes esu pats sau darbdavys, tačiau mačiau, kas darėsi aplinkui. Žmogaus, baigusio chemoterapijos kursą, kai vaistų poveikis yra stipriausias, savijauta paprastai būna itin sudėtinga, organizmas yra ypatingai išsekęs. Tačiau, kad gautum nedarbingumo pažymėjimą, turi nueiti ilgą kelią: prašyti gydytojo, vaikščioti į polikliniką, kad jį prasitęstum. Ir jeigu gydytojas nuspręstų, kad žmogui nėra jokių simptomų, nors jis ir jaučiasi blogai, deja, bet jis turėtų eiti darbą“, – pasakoja S. Stavickis-Stano.

Onkologine liga sergančiojo ir darbdavių santykiai, anot vyro, yra tik viena iš gausybės problemų.

„Su onkologinėmis ligomis susidūrę žmonės taip pat gali pamiršti ir apie bankų paskolas bei apie draudimus. Visiškai nesvarbu, kad jau nuo gydymosi laikotarpio yra praėję nemažai laiko, turint onkologinės ligos diagnozę, gauti darbą, paskolą ar apsidrausti Lietuvoje labai sunku“, – pasakoja vyras.

Jam antrina ir S. Kunigonytė, pasak kurios galimybės įsitvirtinti darbo rinkoje diagnozę išgirdusiam žmogui yra ribotos.

„Apklausos rodo, kad beveik trys ketvirtadaliai žmonių savo ligą ar negalią, jeigu ji yra nematoma, yra linkę nuslėpti – vieni ją slepia tik nuo darbdavių, kiti ir nuo šeimos narių. Gyventi tokioje įtampoje, neturėti užtikrintumo dėl rytojaus ir dar kovoti su ligos keliamais iššūkiais – didžiulis krūvis bet kuriam žmogui. Todėl galimybės jiems būti tikriems, kad darbo jie nepraras praėjus pusmečiui, ypač svarbios“, – aiškina S. Kunigonytė.

Tuo tarpu Stano sako, kad bandymas slėpti ligą – tai labai didelė saviapgaulė.

„Pats geriausias būdas surasti dialogą su kitais, kai turi diagnozę, yra kalbėtis apie savo problemas. Pavyzdžiui, televizijos projekte „Chorų karai“ dirbau su žmonėmis, turinčiais regos negalią. Iš pirmo žvilgsnio, su žmogumi, kuris turi regos negalią turėtų būti labai sunku dirbti, kyla daug baimių, kad jis nežinos kur eiti. Tačiau pradėjus bendrauti, supratau, kad neįgalieji puikiai gaudosi aplinkoje, be problemų suranda repeticijų salę, skaito natas, pasiruošia repeticijoms dar geriau negu sveikieji. Svarbiausia, nebijoti apie savo diagnozę kalbėtis, o visuomenei – stengtis suprasti, rasti dialogą“, – sako S. Stavickis-Stano.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo FB

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close