home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Dažnai skubotai ištariame žodžius, kurie mūsų gyvenimo kelyje išliks ilgam ir visada už jų kliūsim.

Redaktoriaus savaitė. Dažnai skubotai ištariame žodžius, kurie mūsų gyvenimo kelyje išliks ilgam ir visada už jų kliūsim.

Šaunu, kad į savo pabaigą skubantys metai mums nuolat padovanoja gražių akimirkų. Tokių akimirkų, kai norisi sustoti, pažvelgti į tai, kas yra aplink mus, ir bent trumpam susimąstyti. Bent vienai akimirkai susimąstyti apie save ir tą rutiną, į kurią nuolat pasineriame.

Auksinis ruduo – viena iš akimirkų, kai stovėdamas prieš medžius gali apmąstyti savo santykį su gamta ir visu pasauliu. Ar galėtų kas nors ginčytis, kad gamta mus nuolat moko gyventi ir išgyventi, tačiau mes, pasidėję grėblį prieš savo kojas, nuolat ant jo lipame ir su grėblio kotu gauname smūgį į kaktą. Žengiam į priekį, žengiam atgal, žengiam į priekį, žengiam atgal. Gamtai – milijardai metų, o mes, žmonės, vadiname save išmintingiausiomis būtybėmis, skaičiuodami vos tūkstančius metų. Ir dar save vadiname aukščiausiomis būtybėmis šioje planetoje, o kartais net visoje visatoje, nors dažnai nesugebame net biologijos ar astronomijos vadovėlio perskaityti.

Protingieji kvailiai.

Stebime, kas aplink mus darosi, kas vyksta, ir laidome savo „protingas“ mintis ir patarimus, apie tai tik menkai nutuokdami.

„Žiema bus šalta“. Remiantis kuo? Nes taip... man atrodo.

„Šitas politikas yra geras ir teisingas“. Remiantis kuo? Nes priima mums patinkančius įstatymus? O ar įsivaizduojame, kokios bus tų įstatymų pasekmės po 10, 20, 30 metų?

„Su šiuo žmogumi geriau nebendrauk, bus geriau“. Remiantis kuo? Mūsų asmeninėmis patirtimis, šio žmogaus praeities istorija? O iš kur mes žinome, kad praeityje konfliktas su šiuo žmogumi kilo buvo būtent dėl jo kaltės? Ar esame įsitikinę, jog blogas, mūsų nuomone, žmogus nėra geras šimtams kitų žmonių?

Ar tikrai tikime, kad šiandien gautas skanus saldainis bus sotesnis už viso likusio gyvenimo duoną? Kaip dažnai imame saldainį ir netenkame duonos!

Nuolat pamirštame plačiau atmerkti akis ir į kiekvieną sudėtingesnę situaciją pažvelgti iš kelių pusių. Konflikto metu mąstome, kaip atsikirsti, nepriklausomai nuo to, kuri iš konflikto pusių yra teisi. Griebiame bet kokį mums dovanojamą saldainį, net nepagalvodami, kad dėl šio saldainio mums teks brangiau mokėti už duoną. Rūpinamės ne tiesa, o laviravimu tarp mums gyvenimo sustatytų uolų. Bandome apiplaukti uolas, net nesusimąstydami, ar šalia uolų einantis tolimas kelias nėra saugesnis ir patikimesnis. Skubame gyventi ir daryti sprendimus, nepaisydami to, kad skuboti sprendimai mūsų kelyje primėto dar daugiau uolų ir akmenų, pro kuriuos anksčiau ar vėliau vėl turėsime eiti.

Dažnai skubotai ištariame žodžius, kurie mūsų gyvenimo kelyje išliks ilgam ir visada už jų kliūsim. Dažnai padarome veiksmų, kurie mūsų gyvenimo kelyje palieka duobių, per kurias patys turėsime vaikščioti.

Gamta neskuba. Ji juda lėtai, kantriai ir apgalvotai.

Žiūrėkite, kaip atrodo jaunas, ką tik pasodintas ąžuolas. Kažkokia nususus rykštė! O kuo jis tampa po šimto metų? Pačiu galingiausiu ir stipriausiu medžiu. Pamažu augdamas, per ilgą laiką jis sukaupia savo patirtį, jėgas ir kilmingą stotą. Ne paskubomis, ne šokčiodamas čia aukštyn, čia žemyn, čia kairėn link saulės ar dešinėn link pavėsio, o be jokios skubos augdamas. Stabiliai, iš lėto. Ir užauga toks tvirtas, kad jo mediena vertinama aukščiausia kaina.

Tuo tarpu žmogus nesismulkina. Šiandien čia, rytoj – ten, poryt – dar kitoj vietoj. Šiandien su viena (vienu), rytoj – jau su kita (kitu), o pavasarį pasitinka jau su septinta (septintu). Šiandien saldainis, rytoj bandelė, poryt tortas, o pavasarį, žiūrėk, jau... ir širdies nepakankamumas. Taip, šokinėjam nuo pomėgio prie pomėgio net nepagalvodami apie ateitį. Teturėdami kažkokią neaiškią viziją, kurią vadiname „laimingu gyvenimu“.

O kaip mes siekiame vienos iš siurrealistiškiausių vizijų – „laimingo gyvenimo“? Pagal standartinę struktūrą, kurią galima pavadinti nei daugiau nei mažiau, bet pasaka apie princesę – reikia turėti rūmus, turėti princą (arba princesę, čia jau skonio reikalas), krūvą vaikų ir dar didesnę krūvą pinigų! Suprantama, šios vizijos epilogas visada būna „gyveno ilgai ir laimingai“.

Ir šioje vietoje reikia pripažinti, kad pati vizijos struktūra yra neįgyvendinama dėl kiekvieno iš šių punktų. Kiekvienus rūmus reikia ne tik pastatyti, bet ir prižiūrėti, visus vaikus reikia ne tik turėti, bet ir užauginti, su visais princais ir princesėmis reikia ne tik susituokti, bet ir sugyventi, o pinigų... Pinigų reikia arba uždirbti, arba pavogti, arba išlošti. Suprantama, pasaulyje nėra dešimt milijardų aukso puodų, kad užtektų kiekvienam žmogui, todėl, grubiai skaičiuojant, apie 90 proc. mūsų planetos gyventojų yra pasmerkti „nelaimingam gyvenimui“, nes pinigų reikia ne tik gauti, bet ir išsaugoti.

O kai baigiasi vizijos įgyvendinimui skirtas laikas, kažkodėl vienas kitam linkime tik sveikatos. Nes tik tada, kai jos nebeturime, suvokiame, kad „laimingas gyvenimas“ nėra kažko turėjimas, užsidirbimas ar užsitarnavimas. Nes gyvenimas apskritai yra kiekvienam iš mūsų kitoks. Jis negali būti tiesiog laimingas, nes kiekvieną dieną net oras yra kitoks. O oras daugumai mūsų turi ypač didelę reikšmę.

Elementari dargana, ekstremalus šaltis ar karštis mums sukelia negatyvių pojūčių ir iki sakinio „koks čia gyvenimas, jeigu prastas oras“ trūksta vos kelių akimirkų. Ir dar – jei stojus prastam orui savo spintoje nerandame tinkamų batų, iš karto tampame „nelaimingo gyvenimo“ nuskriaustaisiais. Viskas priklauso nuo požiūrio į mus supančią aplinką.

Kilęs škvalas rauna medžius ir laužo medžių šakas, tačiau vietoj jų išauga nauja žaluma. Gamta atsinaujina. Žmogus irgi. Bet neretai vietoj silpnų medžių ir jų šakų išdygsta naujos, jaunos ir dar stipresnės šakos. Žmogus po negandų taip pat visada sulaukia sėkmingesnio laiko. Visgi tai nėra pasaka, kuri baigiasi „ilgai ir laimingai“. Ši pasaka yra be pabaigos, o nuopuoliai bei pakilimai kartosis dar ne kartą.

Išvengti gyvenimo pokyčių neįmanoma, tačiau žvelgdami plačiau ir kiekvieną situaciją vertindami atidžiau, mąstydami, jog bet koks mūsų indėlis į tą situaciją turės išliekamųjų reiškinių ateičiai, mes galime savo „nelaimingą gyvenimą“ paversti tikrąja „branda“. Ne svajonėse, ne pasakose aprašoma branda, bet tikrąja šimtamečio ąžuolo branda.

Tačiau tai turi savo kainą. Ta kaina – laikas, kurį privalome skirti savo gyvenimui, o ne savigraužai dėl neįgyvendinamų pasakose sukurtų „laimingo gyvenimo“ modelių.

Privalome priimti tokius sprendimus, kad augtume ne tik savo, bet ir kitų akyse. Augtume ne sugebėjimu pasiimti viską, o pasiimti tai, kas yra amžina.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close