home Kelionės Penki žiogai. Klebiškio piliakalnis

Penki žiogai. Klebiškio piliakalnis

Matydami, kad ruduo nelėtina greičio, kad pamažu tampa ne tik šalčiau, bet ir drėgniau, skubame jums pristatyti dar daugiau Prienų krašto piliakalnių.

Tiesa, tai dar nereiškia, kad juos būtina aplankyti dar šiemet. Jeigu jie laukė jūsų dėmesio tūkstantį ar daugiau metų, tai tikrai palauks ir iki kitos vasaros. Na, nebent paaiškės, jog piliakalnius dėl ploto kapinėms trūkumoreikia nulyginti.

Taigi, nieko nelaukiam ir keliaujam į Klebiškį, kuriame, mūsų operatyvinės informacijos duomenimis, stūkso dar vienas piliakalnis.

Mūsų žinias itin sustiprina prie kelio Prienai–Skriaudžiai stovintis rudas kelio ženklas „Klebiškio piliakalnis su gyvenviete“. Ką gi, ženklas atrastas –pusė darbo jau padaryta. Gyvenvietės siaura gatvele pavažiavę apie porą šimtų metrų nudžiungame dar labiau – dešinėje, maždaug už 50 metrų nuo gatvės, medžių proskynoje iš tikrųjų stūkso piliakalnis. Labai kruopščiai nupiešiame žiogą. Žinoma, žalią!

Ką gi, kitas piliakalnio įvertinimo etapas – kopimas į jį. Su džiaugsmu ir beveik malonumu pereiname dirvonuojančią pievą, kurią turbūt retsykiais nušienauja seniūnijos šienpjoviai, ir bandome įveikti piliakalnį. Čia susiduriame su problema. Arčiau priėjus paaiškėja, kad proskynoje matėsi tik piliakalnio viršūnė, o jis pats yra žymiai aukštesnis ir... statesnis. Į viršukalnę matosi aiškus, kojomis ištryptas takelis, be jokių laiptų ir turėklų. Takelis, pasirodo, labiau ne ištryptas kojomis, o nutrintas. Džiaugiamės, kad prie piliakalnio atvykome ne po lietaus. Šiaip ne taip, netgi sausu piliakalnio paviršiumi slystant kojoms, įkopiame į piliakalnio viršūnę. Taip sakant, nepykit, nieko asmeniško – raudonas žiogas.

Piliakalnio viršūnės paviršius itin mažas, galima spėti, jog čia buvusi vos kelių sargybinių įgula, skirta tik apylinkėms stebėti bei perspėti apie artėjančius priešus piliakalnio apačioje buvusios gyvenvietės gyventojus (arba taip pat ir priežiūrėti, ar jie laikosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų ir įsakymų). Žvelgiant nuo piliakalnio viršūnės žemyn vaizdas užima kvapą. Bijantiems aukščio vėjuotą dieną geriau čia nelipti. Visgi vaizdas į šonus – labai monotoniškas. Aplinkui augantys medžiai užstoja bet kokius kraštovaizdžio vaizdus ir leidžia žvalgytis tik į dangų. Reikia tikėtis, kad senovėje šių medžių nebuvo, ir piliakalnis padėdavo vykdyti daugiau funkcijų.

Besidomintiems šio piliakalnio istorija teks vykti į Lietuvos nacionalinį muziejų, nes būtent jame saugomos paskutinių archeologinių kasinėjimų metu rastos iškasenos. Anot istorijos, Klebiškio piliakalnis dėl šalia tekančio Kiauliškės upelio vadinamas Pakiauliškio piliakalniu. Deja, nieko daugiau itin vertingo apie šio piliakalnio istoriją aptikti nepavyko.

Vėl su baime nučiuožiame žemyn į dirvonuojančią pievą ir žvalgomės, ką dar gero galėtume čia nuveikti. Prie pat medžių proskynos randame koplytėlę, kurioje galima pasimelsti Jėzui Kristui. Prie pat jos – senas suoliukas, ant kurio galima pasėdėti. Su rekreacija ne kažin kas. Na bent jau ant pievos sėdėti nereikia.

Ką gi, skaičiuojame viščiukus. Oi, žiogus. Viščiukai irgi labai gražūs, bet dėl jų švelnumo ir gražumo tiesiog negalėtume jų naudoti griežtam vertinimui.

Taigi, radome – itin lengvai, todėl, kaip ir minėjau, – žalias žiogas. Įkopti sekėsi sunkiai, šokinėjimas dėl statumo čia nepadėjo, teko beveik šliaužti keturiom. Po lietaus arba žiemos metu, ko gero, šis piliakalnis yra įžengiamas tik su alpinistų batais, imant piliakalnį abordažu su virve ir kabliu. Raudonas žiogas. Vaizdą vertinti buvo sudėtingiausia, nes užlipus ir per medžių viršūnes nematant absoliučiai nieko, užklupo nusivylimas. Visgi, žvelgiant žemyn į piliakalnio papėdę, aukštis atėmė amą, o tikintis, kad medžiams numetus lapus traktoriai tolyje ne tik girdėsis, bet ir matysis, – piešiame geltoną žiogą. Su piliakalniu susijusi tūkstančio metų istorija įspūdžio nepadarė. Bet tai, kad šis bei tas piliakalnyje rasta ir yra prieinama lankytojams muziejuje, priverčia istoriją ženklinti geltonu žiogu. Tokio pačio žiogo nusipelnė ir turisto refleksija. Nors, iš esmės, turistams čia veikti nėra ką, bet priėjimas prie piliakalnio yra sąlyginai prižiūrimas, o suoliukas prie koplytėlės gali tapti vieta pasistiprinti.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close