Penki žiogai. Pelekonių kalambūras
Tęsdami keliones per piliakalnius ilgainiui supratome, jog iš tikrųjų dirbame tikrą istorikų ir archeologų darbą.
Nors piliakalniai puoselėjami, tiriami ir reklamuojami dar nuo Tarybų Sąjungos laikų, specialų tiriamąjį turą po juos nusprendėme padaryti tik dabar. Praėjus gana daug laiko nuo Europos Sąjungos fondų finansavimo kultūros objektams pradžios, turėdami galvoje, kad per tiek laiko piliakalniai tikrai turėtų būti virtę turistams patraukliais objektais. Juolab kad Lietuvos politika tokių kultūros paminklų atžvilgiu irgi palanki turizmui.
Žinoma, tai – tik oficialioji, „paradinė“ tokio turizmo pusė. Nereikia pamiršti, kad daugelis mūsų neturime laiko nušienauti žolės savo kieme arba sutaisyti jau klibantį lango rėmą, – ką jau kalbėti apie turizmo objektus laukuose ar miškuose, gamtos ir nepalankių oro sąlygų apsuptyje. Taigi, keliavome nesitikėdami idealios objekto būklės, marmurinių laiptų ir stadiono žole apsėtų, nušienautų piliakalnių. Tačiau vylėmės, kad į lankytinų objektų sąrašą įtraukti piliakalniai visgi yra lankytini ir bent minimaliai pritaikyti turistams. Pradėdami kiekvieno piliakalnio paieškas rėmėmės turistine nuotaika, t. y. susikurdavome keliaujančio per kraštą ir ieškančio ko nors įdomaus turisto nuotaiką. Bakstelėdavome į apytikslę objekto buvimo vietą itin grubaus mastelio žemėlapyje… ir leisdavomės į kelią! Galime drąsiai pasakyti, kad išankstinis situacijos vaizdas mus apgavo ne kartą. Tikėdamiesi kažko, nieko nerasdavome, o nieko nesitikėdami – kažką rasdavome.
Piliakalnių paieškos išmokė mus vienos karčios tiesos. Kas turėjo būti pramoga, tapo gyvenimiška evoliucijos pamoka. Jeigu prieš 30–40 metų turistais mes laikėme tuos žmones, kurie su didelėmis kuprinėmis, prikrautomis konservų ir brezentinių palapinių, žingsniavo pėsčiomis laukais, tai dabar turistas važiuoja automobiliu. Geriausiu atveju – susitepęs keletą sumuštinių. Turizmas pasikeitė iš esmės.
Šiuolaikiniai žmonės yra ne turistai, o objektų lankytojai, beveik niekuo nesiskiriantys nuo prekybos centrų lankytojų. Todėl susidūrus su situacija, kai objektas dėl įvairių vartų, šlagbaumų, užtvarų ir lentelių „Privati valda“, „Piktas šuo“ yra nepasiekiamas automobiliu, teko pripažinti, kad turizmo objektai turėtų būti atskirti nuo lankytinų objektų, nes dalį jų tikrai sudėtinga aplankyti. Netgi galima pripažinti, jog daliai kultūros paminklų turėtų būti įvesta nauja – partizaninio turizmo – kategorija. Ypač tada, kai tenka apeiti privačias valdas slapstantis miškuose ar už kalvų, kad nepatrauktum palaidų piktų šunų bei ne ką geresnės nuotaikos sodybų šeimininkų dėmesio.
Tačiau tikrai visko nepiešiame vien pilkomis spalvomis, nes rasti objektus dažniau yra daug sunkiau, negu juos pasiekti.
Kaip ir minėjome, ir šįkart kelionę pradedame kaip įdomių objektų ieškantys turistai (lankytojai), įvairios elektroninės arba žmonių pagalbos griebdamiesi tik visiškai beviltišku atveju.
Taigi šįkart keliaujame į Pelekonių piliakalnių grandinę!
Reikia pasakyti, šį kartą planavome pasiekti tik vieną iš keturių Pelekonių piliakalnių, tačiau atvykę į vietą ir įvertinę situaciją nusprendėme vienu šūviu šauti keturis zuikius.
Taigi keliaujame nuo Jiezno link Kašonių kaimo. Ne šiaip sau keliaujame, būtent pro Kašonis veda visi keliai į visus keturis piliakalnius. Turbūt prieš tūkstantį metų visų Pelekonių piliakalnių gyventojai ir įgulos sakydavo, kad visi keliai veda ne į Romą, o į Kašonis.
Tik priartėjus prie pirmojo ir pagrindinio įvažiavimo į Kašonis mūsų menkas žinias apie piliakalnių vietą patvirtina ruda informacinė lenta (šioje vietoje vėl dėkui žmonėms, inicijavusiems finansavimą kultūros objektams ženklinti). Keliaujame per širdžiai mielus Kašonis, kuriuose nedidelę dalį savo vaikystės praleido ir šio straipsnio autorius (bet šįkart – ne apie tai). Debesį dulkių keliančiu žvyrkeliu keliaujame į Pelekonių gyvenvietę. Pravažiuojame kapines ir šalia pagrindinio kelio randame dar vieną rudą lentą „Pelekonių plkln. su gyvenviete“. Oho, kaip lengvai radom!
Deja, šie žodžiai turėjo būti skirti tik lentai, nes tik po 20 minučių pradėjome po truputį gaudytis situacijoje. Pastebėję, kad šalia lentos tik retų medžių miškelis su krūmynais ir aukšta žole, o dešinėje – dar ir užrašas „Privati valda“, pabandėme keliukais privažiuoti iki tikrojo piliakalnio. Sprendimas buvo daugiau negu kvailas. Vos per 5 minutes supratome, kad užrašas „Pelekonių plkln.“ yra tik istorinis (dėl gyvenvietės nesiginčijome, nes jos niekur neišlikę), o užrašai „Privati valda“ yra viena perkamiausių prekių Prienų krašte. Taigi ir vėl teko raustis po internetą ir iš randamų šaltinių bandyti susiorientuoti, kur esame ir ką dar galime čia rasti. Ir štai! Eureka! Randame, jog pirmasis Pelekonių piliakalnis yra nuplautas, o antrasis turi būti čia pat – už kapinaičių, pro kurias ką tik važiavome. Bet pateikiamos tikslios pirmojo piliakalnio koordinatės kelia nerimą… Pabandome tikslą pasiekti „iš antro galo“ ir į navigacijos sistemą įvedame internete pateikiamas piliakalnio koordinates. Valio! Jos mus nukreipia į vos už kelių šimtų metrų esančią panemunę. Paliekame automobilį šalikelėje, užsimetame ant pečių kuprines (maisto jose nebuvo, bet nesinorėjo vertingų daiktų palikti nežinia kur esančiame automobilyje), ignoruojame užrašą „Privati valda“ ir žolėje išvažinėtu, bet neryškiai matomu keliu pajudame išmaniajame telefone rodomo taško link.
Keliaujame nuogąstaudami, kad greičiausiai prieisime dar vieną krūmyną ir, užsidėję pliusą, keliausime įvertinti antrojo Pelekonių piliakalnio. Artėdami prie kažkokios įlankos ir matydami į aukštį besistiebiančius krūmus, beveik įtikime, jog nuplautas piliakalnis iš tikrųjų yra nuplautas ir mūsų pastangos bus įvertintos dar didesniu nusivylimu. Pasukę dešiniau krūmyno pakylame į kalvą ir… (šioje vietoje ramybėje besiilsintys senosios Pelekonių gyvenvietės gyventojai turbūt ištarė žodžius: „ech jūs, nevierni tamošiai…“) išsižiojame iš nuostabos. Išvystame ne tik sunkiai suvokiamo aukščio piliakalnį (iš esmės, net suabejojome, ar tas kauburys nėra supiltas dirbtinai), bet ir tikrą turistinę oazę. Nušienautoje pievoje stovi idealios būklės (gal tik ką pagaminti ir pastatyti ) staliukai su suoliukais ir šalia – net sunku patikėti, jog tokiame pakraštyje galima tai rasti – stovai dviračiams. Sužavėti trimis žingsniais įkopiame į žemės kauburį ir pamatome tikrai vertą dėmesio vaizdą. Nors kauburys nėra aukštas, tačiau sunkiai nusakomo pločio Nemunas bei įlanka šalia menamos piliakalnio vietos sukuria tikrą didybės ir ramybės harmoniją. Vieta nudžiugina, nepaisant fakto, jog piliakalnio…kaip ir nėra.
Paties piliakalnio istorija irgi kūda kaip Užgavėnių Kanapinis. XIX amžiuje nuplautame piliakalnyje 1988 metais rasti tik kultūrinio sluoksnio likučiai su lipdyta keramika, akmenų grindiniu, o netoliese esančioje gyvenvietėje – stulpavietė, židinys, brūkšniuotosios, grublėtos, lygios ir gludintos keramikos, titnaginių nuoskalų ir skelčių.
Ką gi, laikas įvertinti. Radome, bet sunkiai. Raudonas žiogas. Užkopėme ir be laiptų. Žalias žiogas. Stovėti ant neaukštos piliakalnio keteros ir žvelgti į, rodos, bekraštį Nemuną vėjui kedenant plaukus buvo malonu – visas tris minutes, nes daugiau dairytis ir nebebuvo į ką. Geltonas žiogas. Piliakalnio istorija neaplenkė nei Trakų pilies, nei Gedimino bokšto muziejaus eksponatų. Žiogas bet kuriuo atveju, bet ne žalias. Oazė turistams – turbūt nereikia net diskutuoti, mielai norėtume kitą kartą čia praleisti daugiau negu pusvalandį.
Ką gi, jeigu jau atvažiavome į Pelekonis, griebkime visus keturis piliakalnius. Keliaujame link kapinaičių, už kurių turėtume rasti jau antrąjį Pelekonių piliakalnį. Nors jo buvimo vietą aiškinomės dar ieškodami pirmojo piliakalnio, bet į vertinimus to neįtraukiame.
Privažiuojame akivaizdžiai matomas kapinaites, šįkart pasirenkame ne kairį, o dešinį posūkį iš pagrindinio kelio, palinkime ramybės gulintiems kapinaitėse ir judame miškeliu. Piliakalnis turėtų būti kažkur čia. Išvažiuojame į laukus ir sustojame. Matydami didelėmis žolėmis apaugusius laukus ir tankų mišką, įtariame, kad iki šio piliakalnio teks bristi, tačiau mums pasiseka. Ieškodami proskynos, paeiname keliu atgal ir jau nuo kelio pamatome stūksantį antrąjį Pelekonių piliakalnį, prie kurio prieiti niekas netrukdo. Taigi piliakalnio aprašymuose nurodomas atstumas – 250 metrų nuo kapinių yra klaidinantis skaičius, nes piliakalnis stūkso vos už 100 metrų nuo kapinių. Tačiau šį netikslumą vėl neįtraukiame į vertinimus, nes važiuodami lėtai ir žiūrėdami ne tik į priekį, bet ir į šonus – piliakalnį pastebėsime tuojau pat. Tiesa, pasigendame informacinės lentos. Nežinodami, jog tai piliakalnis, tikrai pagalvotume, kad tai – tik paprasta miško kalva. Juolab kad jo rytinis šlaitas yra beveik tokio paties aukščio kaip ir visas miško masyvas, kuris šio vietoje tampa šlaitu.
Laiptų nėra, tačiau tai – ne problema. Sukame dešiniau, pakylame nuožulniu miško šlaitu, o nuo jo – ant piliakalnio viršūnės. Kopti beveik ir neteko. Stovime ant viršūnės beveik neturėdami ką pasakyti. Piliakalnio aukštis šiek tiek stulbina, tačiau aplink augantys medžiai užstoja visą vaizdą, todėl galime matyti… tik apačioje, keliu, važiuojantį automobilį. „Užsidėję pliusą“ leidžiamės žemyn. Bandome įsivaizduoti, kad žiemą galima išvysti daugiau, bet, atsižvelgiant į spygliuočius medžius ir bendrą gamtos aplinką, kažko įspūdingesnio pamatyti turbūt ir nepavyktų. Jeigu pavyks – mielai tuo pasidalinsime.
Piliakalnio istorija? Istorijos ir vėl nerandame. Išvis nieko.
Turizmas? Visa piliakalnio papėdė tiesiog žaliuoja nuo „kiškio kopūstų“. Jų prisivalgius, galima dar bandyti pagrybauti ar pauogauti. Artimiausia rekreacinė erdvė, kurioje galima prisėsti, – kapinės. Irgi nieko linksmo. Taigi skubame greičiau pasiekti civilizaciją ir ieškoti dar vieno, jau trečiojo, Pelekonių piliakalnio.
Verdiktas. Vietos aiškumas – geltonas žiogas. Informacijos, kaip pasiekti piliakalnį, nėra, jis nėra akivaizdžiai matomas, tačiau žinant, ko ieškai – randamas. Užkopimas – žalias žiogas. Vaizdas… Į vaizdo nuo piliakalnio vertinimą įvedame vaizdo nuo istoriškai nesvarbaus kalno palyginimą ir dedame raudoną žiogą. Istorija – raudonas žiogas. Pritaikymas turizmui irgi palieka ne šventišką įspūdį. Jeigu pirmojo piliakalnio erdvė pritaikyta turizmui, antroji, matyt, palikta likimo valiai, su mintimi, kad visi gali nukeliauti į kitą turistinę zoną. Automobilį palikome šalikelėje, nes ratais pavažinėta miško paklotė nebuvo panaši į leistiną automobilio stovėjimo vietą. Taigi, dedame raudoną žiogą ir keliaujame trečiojo Pelekonių piliakalnio link.
Atrandame, kad nuo antrojo piliakalnio į trečiąjį veda net du keliukai, tačiau vos už 200 metrų viename kelyje susiduriame su šlagbaumu, kurio vardas „Privati valda“, o kitu keliuku atvažiuojame į kitą sodybą, kuri irgi vadinasi „Privati valda“ (matyt, ta pati giminė visose apylinkėse gyvena, jei užrašai sutampa). Nusprendžiame artimiausiu metu užsiimti verslu ir Pelekonyse atdaryti lentelių „Privati valda“ gamyklą, o dabar bandome važiuoti kitu, per kitą Kašonių kaimo kraštą vedančiu keliu. Įveikę kelis žvyrkelius, pajudame žemėlapyje nurodytu, žolėmis apžėlusiu keliuku. Įveikę 10 metrų grįžtame atgal, su viela pririšame viską, ką nulupome nuo automobilio dugno (dujų išmetimo bakelį pritvirtinti paliekame vėlesniam remontui garaže – atleiskite, jeigu ką nors pažadinome važiuodami su „barškuole“), ir nusprendžiame likusią pusę kilometro įveikti pėsčiomis. Pamatę link mūsų besiritančius juodus debesis ir drėgmės dvelksmą padarome išvadą, kad šiandien nesame pasiruošę žygiui į nežinomybę. Todėl apie trečiąjį ir už pusės kilometro nuo jo esantį ketvirtąjį Pelekonių piliakalnį skaitykite kitą kartą, kai jį ištirs tikrų turistų su kuprinėmis komanda!
