Redaktoriaus savaitė. Žmogus gyvena tokiame pasaulyje, kuris nėra apribotas vien erdve.

Sėdėjimas prie stalo ir žvelgimas per langą visada sukelia dvejopus jausmus. Namų langas tampa labai puikiu įrodymu, kas yra atsiribojimas ir kas yra skirtingi pasauliai.

Štai, pažvelgi per langą ir matai vėjyje linguojančius medžius, asfaltą kaitinančią saulę, namų stogus plakantį lietų. O tu sėdi saugus, sausas, neperkaitęs. Tu sėdi savame pasaulyje, kuris yra visiškai kitoks negu už lango. Stiklas – puikus žmonijos išradimas. Jis padeda mums vienu metu būti dviejuose pasauliuose. Tiksliau – viename būti, kitą stebėti.

Gera būti geresniame pasaulyje ir stebėti, ar kitas pasaulis pagerėjo? Juk esame protingos būtybės ir visada norime pasirinkti tai, kas mums geriau. Matome, kad dabar geriau būti namuose, juose ir sėdime. Matome, kad lauke pasitaisė oras, saulė šviečia, šildo, vėjas tik lengvai kedena medžių lapus – einame į lauką, nes ten oras geresnis. Jame nėra pritvinkusios kambario smarvės.

Kai nebuvo langų, buvo sunkiau. Iš kur žmogus galėjo žinoti, kas vyksta lauke, ar ten geriau nei viduje? Juk kiaurai sienų negali matyti, nebent išgirsi. Bet tik iš klausos negali visko suprasti. Ar gali vien klausydamas atsakyti, kokia temperatūra lauke? Arba kas tavo namą stebi iš miško? Ne.

Žinoma, galima sugalvoti tūkstantį būdų sužinoti, kas vyksta kitame pasaulyje, tačiau tuomet mes neišvengiame spėlionių ir neapibrėžtumo. Su kuo tai būtų galima palyginti? Su Dievu. Mes gyvename pasaulyje be langų, pro kuriuos galėtume pamatyti anapusinį gyvenimą. Mes vis dar gyvename toje sėklytėje, kurioje geriausiu atveju ant ertmių langams užtemptos kiaulių žarnos, pro kurias galima tik pasakyti – ar dabar diena, ar naktis. Tačiau didžioji dauguma mūsų gyvena už storų rąstų, suklijuotų samanomis, sienų ir nieko nemato, nieko nejaučia. Tik kartais išgirstame lyg kažkokį švilptelėjimą, raginantį atkreipti dėmesį, tačiau žmogus – baili būtybė. Jis neina ten, kur nemato ir kur nesupranta.

O mes turime langus į kitus pasaulius. Turime langą į lauką. Turime langą į gretą esantį namą ar butą, parduotuvę ar automobilį –į bet ką, kur įrengti langai. Mes galime pro juos matyti tai, ko patys nejaučiame, ir kas mūsų nesupa. Tai, kur negalioja vien tik mūsų taisyklės.

Mes galime matyti draugus ir kaimynus, valgančius kitu metu, kitokį maistą, mes galime matyti juos dirbančius įvairius darbus ar darančius kažką tokio, kas mums atrodo ne itin tinkama. Bet mes negalime jų paveikti. Dar vienas svarbus to aspektas – jie negali paveikti mūsų.

Mes galime namuose skaityti Kristijono Donelaičio „Metus“, o kaimynai, savo namuose skaitydami Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ negalės nurodyti mums pakeisti knygą. Negalės liepti skaityti kažką kitą, o jeigu ir lieps susitikę, tai negalės matyti, ką veikiame užsidarę savo namuose, ir pakeisti to, ką darome. Nes mes gyvename savo uždarame pasaulyje. Visi galime stebėti, bet neturime tam, ką stebime, įtakos.

Rodos, vos keli milimetrai stiklo, tačiau jie mus pastato į nepasiekiamą užribį. Galime grožėtis, galime piktintis, galime juoktis, galime verkti, tačiau už lango – kitas pasaulis, kuriame mūsų nėra.

Įdomus paradoksas. Žmogus gyvena tokiame pasaulyje, kuris nėra apribotas vien erdve. Jame yra ir laikas, ir įvairūs įvykiai, gyvena ir įvairūs žmonės. Jie visi turi atskirą savo pasaulį.

Turime turtingųjų žmonių pasaulį, įžymybių pasaulį, vargšų pasaulį, miestiečių pasaulį, kaimiečių pasaulį, politikų pasaulį ir milijardus kitų pasaulių. Vienu metu mes galime būti tik viename pasaulyje, tačiau langas suteikia mums galimybę stebėti kitą pasaulį, o reikalui esant – per duris įžengti į tą kitą pasaulį. Poreikiui esant – ir sugrįžti atgal.

Žinome ir dar kelis svarbius dalykus. Pirmasis – atvėrę duris mes įleisime iš vieno pasaulio į kitą kažkiek kitokio oro. Iš kito pasaulio. Negana to, išeidami ir vėl pareidami, mes galime kažką parsinešti arba nunešti. Taip, abu pasauliai gali pasikeisti iš esmės. Mes galime grįžti švariomis arba purvinomis kojomis, o tai vėl viską pakeis iš esmės. Nors ir keista, bet tas kitas pasaulis už lango, pasirodo, nėra toks paprastas ir visiškai neveikiantis mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis tik tada saugus, kai mes niekur neišeiname. Tik tada saugus, kai per langą galime žvelgti tik mes – kai jis vienpusis.

Manote, neteisybė? Tai kodėl daugelio mūsų namuose kabo naktinės užuolaidos? Kad vakarais, įžiebus namuose lempas, atskirtų nuo tamsos? Kad naktimis žvaigždės nešviestų į langus? Kad pasislėptume. Kad pasislėptume savo pasaulyje. Pasislėptume ten, kur mūsų niekas nematys.

Mes mielai stebime kitus, bet savęs rodyti nenorime, nes tai – nesaugu.

Mes neturime lango į mirtį ir jos nebijome, nes nematome, kada ji mūsų tyko. Mes naktimis uždengiame langus ir nebijome, nes nematome, kas vyksta už lango. Mes atsiribojame nuo politikos ir nebijome, nes nežinome, kas galėtų mums pakenkti. Mes užsitraukiame užuolaidas, kad nežinotume, kas už jų vyksta, ir nebijotume. Kad mūsų niekas nematytų ir savo namuose būtume saugūs.

Tačiau langų pakraščiuose spindinti šviesa išduoda, kur mes esame. Garsai išduoda, ką mes veikiame. Iš namų sklindantys kvapai išduoda, ką mes valgome. Gyvenimas už lango, užtraukus užuolaidas, nesustoja ir niekur nepradingsta.

Užtraukę užuolaidas galvojame, kad visi mus slėgę rūpesčiai išnyko, – klystame. Jeigu galvojame, jog kažkas, kas mumis domisi, užtraukus užuolaidas išnyko, – klystame. Jeigu galvojame, kad užtraukus užuolaidas niekam nesame reikalingi ir niekas negali mums turėti įtakos, – klystame. Užuolaidos paslepia nuo mūsų akių kitą pasaulį, bet jo nesunaikina.

Jeigu nesidomime politika ir nuo jos atsiribojame, dar nereiškia, kad ji neturės mums įtakos. Jeigu užsimerkiame eidami pro vargšo padėtą kepurę, tai dar nereiškia, kad vargšas mūsų nepastebėjo. Jeigu apsimetame vargšais, dar nereiškia, kad tuo visi patikėjo. Jeigu nusprendėme pasislėpti nuo kito pasaulio, dar nereiškia, kad kitas pasaulis mus pamiršo.

Užuolaida nepakeičia pasaulio. Ji tik sukuria iliuziją, jog neturime lango, kad galėtume jį ignoruoti, kad galėtume ignoruoti visus pasaulius, nuo kurių norėtume pasislėpti. Tačiau gyvename pasaulių spiečiuje, kuriame negali pasislėpti niekas, ir kiekvienas mūsų žingsnis, koks jis bebūtų, bus anksčiau ar vėliau pastebėtas iš bet kurios spiečiaus vietos. Mūsų užsidarymas ar atsivėrimas kažkuriam pasauliui paveiks visą grandinę pasaulių, su kuriais esame susiję mes patys arba žmonės, su kuriais bendravome.

Užuolaidą užtraukti nėra sunku, tačiau ji pasaulio nepakeičia, ji pakeičia tik mūsų reakciją į tai, ką pamatysime ją atitraukę. Ji mūsų nepaslepia. Juolab mes patys, net ir užtraukdami užuolaidą, žinosime, kad praradome galimybę matyti ir suprasti, ką visą laiką stebėjome.