Rinkime tik gerai pažįstamus grybus

Šie metai grybais nelepina, tačiau jau vienur ar kitus jų atsiranda vis daugiau. Yra žmonių, kurie pažįsta ne visus grybus ir, norėdami prisirinkti daugiau, ima beveik visus, kuriuos randa miške. Tačiau reikia priminti, kad į pintinę reikia dėti tik tuos grybus, kuriuos tikrai pažįstame. Tad paskaitykite ir dar kartą įsidėmėkite, kuriuos grybus galima neštis į namus ir ruošti patiekalus.

Pirmiausia, ką mums reikia žinoti, norint prisirinkti grybų – tai juos pažinti. Reikia išrauti grybą, jį apžiūrėti, įvertinti. Kai jau esame tikri, kad grybas 100 proc. valgomas ir sveikas, tada dėkime į savo krepšelį. Geriau jau nerizikuoti, jeigu grybas sukelia abejonių, ir jį palikti miške.

Voveraitė. Tai geras, mažai kirmijantis, visų grybautojų mėgstamas grybas, tačiau sunkiai virškinamas. Maistui vartojamos šviežios, marinuotos, džiovintos bei raugintos. Jauna voveraitė vitamino B₁ (tiamino) turi daugiau nei rudakepuris baravykas, daugelis ūmėdžių ar piengrybių.

Voveraičių kepurėlės paprastai būna 3–10 cm skersmens, jaunų – iškilios, senesnių įdubusios ir skiautėtais kraštais, piltuvėlio formos, ryškiai geltonos, tačiau kartais gali būti ir su baltu arba rudu atspalviu. Voveraites daugiausia valgome virtas, troškintas, jos tinka sriuboms, padažams gaminti.

Baravykas. Baravykai laikomi geriausiais grybais, netgi grybų karaliaus titulą turi. Tikrasis baravykas – tai vertingiausias, gausiai paplitęs ir grybautojų labai mėgstamas grybas.

Jauno grybo kepurėlė būna pusrutuliška, senesnio išsiplėtusi, drėgname ore lipšni, nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos spalvos, priklausomai nuo vietos, kurioje auga.

Jaunų baravykų kotas trumpas, storas, beveik kiaušinio pavidalo, vėliau išauga 8–16 cm ilgio ir 4–6 cm skersmens.

Baravykai auga nuo birželio iki lapkričio mėn. įvairiuose miškuose po pušimis, eglėmis, ąžuolais, beržais. Gausiausiai baravykai auga rugpjūčio antroje ir rugsėjo pirmoje pusėje. Vasarą augantys baravykai labai kirmija. Pagal augimvietes baravykai skirstomi į pušynų, beržynų ir ąžuolynų. Po egle ir ąžuolu rasti baravykai kiek skiriasi savo chemine sudėtimi. Nors abu vizualiai panašūs, tačiau manoma, kad geriausias baravykas yra tas, kuris išaugo po egle. Bene daugiausia grybų auga po ąžuolais ir beržais. Mūsų šalyje grybingiausi yra vidutinio amžiaus pušynai, beržynai, plačialapiai ir mišrūs miškai. Maistui vartojami švieži, marinuoti, džiovinti, sūdyti, šaldyti.

Kazlėkas auga jaunuose pušynuose birželio–rugsėjo mėn. gausiai, ypač Lietuvos pietryčiuose. Valgomas nulupus luobelę, šviežias ir marinuotas. Kazlėko kepurėlė 3–12 cm skersmens, jos paviršius rudos šokolado spalvos su violetiniu atspalviu, bet kartais būna rudai gelsvas arba pilkai gelsvas, padengtas lengvai nulupama odele, kuri drėgname ore pasidaro labai gleivėta bei slidi.

Jaunų vaisiakūnių apatinė kepurėlės pusė aptraukta balta plėvele, kuri grybui senstant tamsėja, atitrūksta nuo kepurėlės kraštų. Kazlėkus žmonės mielai renka ir juos vertina dėl gero skonio. Tačiau juos valant taip pajuosta rankos, kad reikia kelias dienas vargti, kol nusiplauni.

Raudonikis (raudonviršis). Tai baravykinių šeimos didelis, mėsingas ir vertingas grybas, užaugantis net iki 30 cm skersmens, išsiskiriantis ryškia kepurėle. Priklausomai, kur auga, išskiriamos kelios atmainos: beržynų, drebulynų, pušynų ir ąžuolynų raudonviršiai.

Kepurėlė 3–25 cm. skersmens, kartais ir didesnė, jaunų pusrutuliška, senesnių iškili, raudona, oranžinė, geltona, rečiau pilkai rusva. Kepurėlės paviršiaus spalva priklauso nuo augimvietės: nuo miško tipo, dirvožemio rūgštingumo ir kt.

Raudonviršio kotas būna 8–20 cm ilgio, 1,5–5 cm storio, prie pagrindo sustorėjęs, baltas, apšepęs pilkais, rudais arba juodais žvyneliais.

Kepurėlės ir koto mėsa balta, bet paspaudus ar perlaužus kotą bei kepurėlę ji tampa žalsvai rausva, vėliau pilkai melsva ar pilkai violetinė ar kitų atspalvių, malonaus kvapo ir skonio. Raudonikiai auga beržynuose, drebulynuose ir mišriuose su beržais ir drebulėmis miškuose. Mėgsta augti šviesesnėse miško vietose, tarp krūmų, drėgnose augimvietėse. Visi Lietuvoje augantys raudonviršiai valgomi ir nuodingų grybų, panašių į raudonviršį, nėra.

Keletas receptų

Baravykus ir raudonviršius galima ir džiovinti, ir sūdyti, ir marinuoti. Voveraites ir kazlėkus daugelis mėgsta valgyti šviežius, bet jeigu nori pasiruošti atsargų žiemai – juos sūdo arba raugina, kartais užšaldo.

Tačiau visi grybai skaniausi švieži, tik ką parnešti iš miško ir išvirti ar iškepti.

Kepti baravykai

6 dideli baravykai, 80 g sviesto, bešamelio padažo (galima pirkti paruošto, bet galima pasigaminti ir patiems iš 30 g sviesto, 3 šaukštelių miltų ir 2 stiklinių pieno), 1 nedidelis svogūnas, 1 skiltelė česnako, svogūnų laiškų, džiūvėsėlių.

Supjaustytus grybus pakepinti svieste, pasūdyti, užbarstyti pipirais. Sudėti susmulkintą svogūną, česnaką ir svogūnų laiškus. Viską užpilti bešamelio padažu ir kaitinti 5 min. nuolat maišant. Paruoštą masę sukrėsti į kepimo formeles, apibarstyti džiūvėsėliais ir į kiekvieną formelę ant baravykų uždėti po gabalėlį sviesto. Kepti 10 min. stipriai įkaitintoje orkaitėje.

Svogūnų sriuba su baravykais

200 g grybų, 4 svogūnai, 30 g sviesto, 3 šaukštai miltų, kmynų, pipirų, muskato riešuto, druskos, petražolių.

Smulkiai supjaustytą svogūną išvirti pasūdytame vandenyje kartu su kmynais. Sudėti savose sultyse ištroškintus grybus, patirštinti uždaru. Užvirinti ir pagardinti žiupsneliu pipirų, muskato riešutu. Į stalą patiekti su skrebučiais.

Bulvių ir grybų apkepas

350g grybų (tinka voveraitės, kazlėkai, kelmučiai ir, žinoma, baravykai), 400 g bulvių, 100 g tarkuoto fermentinio sūrio, 0,5 stiklinės grietinės, 40 g sviesto, 3 šaukštai aliejaus, truputis pipirų ir druskos.

Bulves supjaustyti griežinėliais, apvirti pasūdytame vandenyje ir atsargiai nusunkti. Sluoksniais dėti su svieste ištroškintais grybais ir tarkuotu sūriu į sviestu išteptą ugniai atsparų indą. Pagardinti pipirais, apšlakstyti aliejumi ir užbarstyti tarkuotu sūriu. Kepti orkaitėje 45 min., palaikant 180 C temperatūrą. Kepant retkarčiais apipilti grietine. Patiekti su daržovėmis.

Parengta pagal leidinį „Grybai miške ir ant stalo“