home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Ir visgi iškyla klausimas, kas yra neetiškiau – ar viešai parodyti palankumą, ar visa tai sukritikuoti?

Redaktoriaus savaitė. Ir visgi iškyla klausimas, kas yra neetiškiau – ar viešai parodyti palankumą, ar visa tai sukritikuoti?

Skubus žingsniavimas ankstyvą, vėsų rugsėjo rytą dažnai primena džiaugsmingą ir turbūt net iki paskutinio atodūsio atmintyje išliksiantį įvykį. Jis buvo ir džiaugsmingas, ir keistas, nes tokio dar nebuvome patyrę.

Prieš 25 metus prie įvažiavimo į Kauną, vadinamame Muravos žiede, šaldami ir kartu nekantraudami laukėme pirmą kartą Lietuvos istorijoje į mūsų šalį atvykstančio aukščiausio katalikų bažnyčios vadovo. Tuo metu sunku buvo suvokti popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje reikšmę.

Kaip gali įvertinti tai, kas vyksta pirmą kartą? Tai, kas vyksta pirmą kartą, visada yra nepakartojama, nes jausmas, kuris užplūsta tave dėl pirmojo karto jaudulio, niekada nepasikartoja, nors toks įvykis gali ir kartotis. Todėl, po 24 metų pažvelgę į popiežiaus Pranciškaus akis, jau galime palyginti abiejų popiežių vizitus. Ir vis tiek pirmasis vizitas visada išliks kitoks, nes, netgi ir palyginus kokybę, tas jausmas, kuris širdį pripildė prieš 25 metus – niekada nebepasikartos.

Tačiau palyginus vizitus galima padaryti labai daug išvadų, pagrįstų trumpais pastebėjimais. Kuo ypatingas buvo pirmasis popiežiaus vizitas? Atsakymas labai paprastas – jis įvyko tada, kai Lietuva išsilaisvino iš daugiau negu 60 metų priespaudos. Tada mes pradėjome suprasti, kad galime būti kitokie.

Iki lemtingų 1987 metų buvome visi vienodi. Negalėjome būti išskirtiniai. Jau nuo pirmos klasės mergaitės žinojo, kad vilkės rudas mokyklines sukneles, vėliau taps virėjomis, medicinos seselėmis, siuvėjomis, mamomis ir kitokiomis namų buities specialistėmis, o berniukams pasirinkimo spektras buvo siauresnis. Kiekvienas berniukas žinojo, kad nuo pirmos klasės vilkės mėlyną mokyklinę uniformą su spaliuko žvaigždute, kurią vėliau pakeisti galėjo tik raudonas kaklaraištis. Negana to, apie ilgus ar sušukuotus plaukus buvo galima pamiršti – berniukams galėjo tikti „tik“ trumpai kirpti plaukai. Tikro Tarybų Sąjungos vyro įvaizdį sudarė ne kažin kas ypatingai spalvoto... Kerziniai batai ir chaki spalvos karinė uniforma, kurią nebent savo mėlynais dryžiais galėjo pakeisti jūrų arba oro desantinių pajėgų „telniaškė“. Taip, visų vyrų ateitis ir gyvenimo prasmė buvo kariuomenė, o vėliau – arba darbas su autotechniką, arba gamyklos technika.

Kodėl net ir šiandien daugumai miela Tarybų Sąjunga? Nes visi turėjo paskirtį. Visi žinojo kuo bus, nesvarbu – kad prieš savo valią.

Augdami Tarybų Sąjungoje mes negalėjome būti kitokie, mes turėjome būti tokie, kaip numatyta. Turėjome paklusti tam tikrai griežtai tvarkai, kurią pažeisti buvo nevalia.

Ir štai, prabėgus 60 metų, ta tvarka suiro. Praėjus šešiems dešimtmečiams mes pagaliau tapome laisvi. Ne tik geopolitiškai, bet ir laisvi savo mintimis.

Įsivaizduokit, 60 metų kasdien kepi tik kiaušinienę ir vieną rytą tau ant stalo padeda įvairiausių vaisių, daržovių, šoninės, vištienos ir leidžia gaminti tai, kas tavo nuomone – skaniau. Turbūt nesuklystame pasakę, jog tai mažų mažiausiai – beprotiškai džiugu ir beprotiškai keista. Keista, nes staiga vieną rytą tu patiri tai, ko niekada nepatyrei. Tu tampi laisvas.

Ir 1994 metais kartu su tūkstančiais lietuvių katalikų stovint šaltą rytą ant didžiausios Kauno gatvės šaligatvio, širdis galėjo keistai džiaugtis. trykšti džiaugsmu ne todėl, kad po akimirkos pasirodys paties šv. Petro įpėdinio kortežas, bet dėl to, kad tai pagaliau įvyko. Mes buvome pripažinti, mes gavome laisvę pamatyti ir pajausti tai, ko niekad net negalėjome tikėtis pajausią.

Po 24 metų į Lietuvą vėl atvykus pontifikui, viskas atrodė kitaip. Dėl daugelio priežasčių. Pirmoji priežastis gana paprasta – tai nebuvo pirmas vizitas. Antroji – reikia pripažinti, kad katalikais tampame tada, kai mums yra blogai, o blogį kentėme tada... vos išsivadavę nuo ilgos tarnystės komunizmui. Trečioji – pasikeitė ir požiūris į viską. Jeigu 1994 metais mes dar tik mokėmės nesilaikyti nustatytų griežtų gyvenimo normų, tai 2018 metų rugsėjį mes galėjome laikytis to, kas mums patinka, ir būti ten, kur norime būti.

Ar 1994 metais buvome uolesni katalikai? Sunku pasakyti. Tačiau atmintyje išlikęs labai svarbus atsiminimas. Tuomet, laukdami ir šaldami, vis dar mokėmės nesilaikyti senosios tvarkos ir priprasti prie naujosios. Vis dar mokėmės nebūti įrėminti. Ir būtent ten, Kaune, 1994 metų rugsėjį ši pamoka daugeliui pasitinkančiųjų Joną Paulių II tapo vizito simboliu.

Turbūt daug kas pasakytų, jog pats populiariausias šio vizito suvenyras buvo rožančius ar tuometinio popiežiaus „abrozdėlis“? Ir iš karto suklystų. Pačiu didžiausiu suvenyru visiems tapo bene pirmą kartą Lietuvoje išvysta, tik filmuose matyta, polietileninė policijos juosta „Stop“. Netgi jūsų nuolankiam tarnui, šio straipsnio autoriui, prie vaikystės numizmatikos kolekcijos saugomas nedidelis šis juostos gabalėlis išliko vieninteliu, apčiuopiamu pirmojo popiežiaus vizito Lietuvoje prisiminimu. Ir ne jam vienam.

Rodos, tokia smulkmena – polietileninė juosta – buvo graibstoma jau iš vakaro. Tuometinė Kauno policija vos spėjo ją vėl rišti. Popiežiui Jonui Pauliui II tos pačios dienos vakarą paskutinį kartą regint Kauną ir iš jo išvažiuojant, net ir pliaupiant lietui matėsi, kad gatvėse šios juostos – kaip nebūta.

Tačiau viskas keičiasi. Atvykus popiežiui Pranciškui, mes jau žinojome viską – kas yra popiežius, kas yra elementari, ne ginklu saugoma tvarka. Tačiau išmokome būti ir laisvamaniai, individualistai. Pontifiko vizitas 2018 metais įspūdį padarė tikriesiems katalikams, o ne tiems, kurie tik vadina save tokiais. Tai nėra blogai, nes būtent taip mes galime pažvelgti vieni kitiems į akis ir atsakyti į klausimą – kas mes?

Mes – asmenybės. Visiškai skirtingos ir kartu panašios.

Karti ir kartais sukrečianti patirtis privertė išmokti vieną svarbią pamoką. Mes visi skirtingi, skiriasi ir mūsų pasaulėžiūra, bet tuo pačiu metu – visi lygūs. Lygūs „prieš šešias lentas“. Kad ir kokie būtume skirtingi, mirties akivaizdoje nesvarbu, kas – tarnas, o kas – karalius.

Ko gero, nėra nieko absurdiškesnio, kai pradedi juoktis iš to, prieš ką reikėtų nusilenkti.

Jau baigiame priprasti prie politinės reklamos, agitacijos ir visokio plauko akcijų. Pradedame suprasti, kas meluoja, o kas krislą tiesos sako. Ir pradedame jausti, kas absurdiška, o kas – ne.

Lietuvos ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui bandant suvaldyti onkologinę ligą netekus plaukų, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, norėdamas palaikyti politinį kolegą, irgi nusikirpo plaukus, kad būtų taip pat plikas. Ko gero, ne vienas pamąstytume ne tik apie kolegos jautrumą, bet ir paieškotume, kas kokią naudą iš to gaus. Juk žinome, kad retai kas būna be naudos.

Ir visgi iškyla klausimas, kas yra neetiškiau – ar viešai parodyti palankumą, ar visa tai sukritikuoti?

Į šį klausimą atsakė LR Seimo narys Kęstutis Masiulis. Tiksliau, jo veiksmai ir komentarai. Nereikia būti didžiu mokslininku, istoriku ar filosofu, kad suprastum, jog pasaulis keičiasi, tačiau žmogus – ne. Jau nebe itin gerbiamas Seimo narys žengė drąsų žingsnį ir sveikatos apsaugos ministrą, pasiryžusį viešai palaikyti onkologine liga sergantį bendrapartietį, sukritikavo savęs reklamavimu. Taip – iki tolerancijos mums dar toli.

Nors jau kitąmet skaičiuosime tris dešimtis metų nuo mūsų valstybės atkūrimo dienos, smerkti ir tyčiotis mokame geriausiai.

Kaip būtų galima vertinti politiką, kuris atstovauja Lietuvai įvairiose parlamentinėse grupėse, palaikančiose tarptautinius ryšius? Kaip itin galingą žmogų, pusdievį, kuriam net ir iš „šešių lentų“ tyčiotis ramu.

Kartais kyla klausimas, ar tikrai mes esame tolerantiški vienas kitam? Ne, nekalbame apie lytis, seksualines orientacijas, rases ir tautybes, kalba eina apie kiekvieną žmogų atskirai. Ar tikrai sugebame vertinti situaciją šalia mūsų? Ar tikrai tai, ką žmogus daro kitaip, yra smerktina? Ir ar tikrai žmogus, kuris turėtų rodyti pavyzdį, gali leisti sau reikšti nuomonę, akivaizdžiai prieštaraujančią moralei bei valstybės vizijai?

Gal ir sunku būtų įsijausti į situaciją, jei ne beveik kasdieniai faktai, kad savo toleranciją sergantiems ar kitaip besielgiantiems išreiškiame meluodami. Meluodami iki kritinės akimirkos, kai laisvai „tabaluojantis“ liežuvis pasako daugiau, nei reikėtų. Turbūt labiausiai gaila, kad būtent tokie asmenys ir atstovauja mums.

Sunku būtų įsivaizduoti situaciją, jeigu ir ne mūsų krašto politikai, vadinantys šio kūrinio autorių „naglu plikiu“ (ne, mielieji, ne dėl to jis plikas, nesulauksit...). Tik konkretūs pavyzdžiai parodo, ko verti tokie... ne ne, ne politikai, ne vadovai ir valdovai, ne tarybos nariai ir prezidentai, o eiliniai mirtingieji.

Tokie patys mirtingieji, kokie ir 1994 metų rugsėjį stovėjo Vilniuje bei Kaune. Šalo norėdami pamatyti tai, ko neregėjo nė vienas jų protėvis.

Tarybų Sąjunga mus išmokė skirstyti žmones į grupes ir kastas: sveikas, nesveikas, partinis, ne partinis, invalidas (neįgaliais tuomet nevadino), ne invalidas. Kaip buvo elgiamasi su kitokiais, turbūt galėtų daugiau papasakoti buvę lagerių bei internatų gyventojai ir personalas...

O dabar bandome išmokti, kaip turime elgtis Europos Sąjungoje. Sunkiai, bet bandome. Vis dar sunkiai sekasi suvokti, jog tai, kaip mes norime palaikyti draugus, – mūsų pačių reikalas. O tai, kaip visi kiti žmonės nori palaikyti savo draugus, yra jų reikalas. Nors jau 15 metų esame Europos Sąjungos dalis, vis dar nesugebame suvokti esminio Europos Sąjungos šūkio „suvienijusi įvairovėje“ (angl. united in diversity).

Mieliau ieškome, kaip sukritikuoti ir paminti, negu atrasti sąsajų ir augti. Augti su naujomis patirtimis, su naujomis žiniomis ir pajusti tą neapsakomą malonumą – patirti naujovę pirmą kartą. Džiugią naujovę, o ne seną rūšiavimą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close