home Kultūra Jiezniečiai paminėjo Holokausto tragediją

Jiezniečiai paminėjo Holokausto tragediją

Išaušo diena ir buvo rytas.

Ir buvo tūkstančiai naktų...

Ir buvo duobėse sukaustęs šaltis,

Ir buvo krosnyje negęstanti ugnis.

Raudojo žemė, gyvą skausmą slėpdama savy,

Paskui, lydėdama dangun, jau nieko nebeklausė...

  Yra gamtoje dienų, kai žmogus akimirkai gali sustabdyti laiką ir jo tėkmėje apmąstyti gyvenimą. Tokia diena – rugsėjo 23-ioji, lygiadienis gamtoje, bet tamsos pergalė istorijoje: 1943 m. rugsėjo 23-iąją buvo likviduotas Vilniaus getas. Siekiant įamžinti priminimą apie tuos kraupius įvykius, rugsėjo 23-ioji pavadinta Lietuvos žydų genocido diena. Paminėdami šią datą, Jiezno gimnazijos mokiniai ir mokytojai ir šiemet dalyvavo pilietinėje akcijoje ,,Atminties kelias“: Mokytojai ir visi 5–12 klasių mokiniai ėjo iki žydų sušaudymo vietos prie Jiezno ežero. Toks atminties kelias tarsi sujungė praeitį su dabartimi: ne vienas einantis atminties keliu pajuto šiurpią karo prisiminimų vėsą, pagalvojo, kokį siaubą išgyveno į mirtį varomi žmonės.
Sustojome žydų žudynių vietoje. Vienuoliktokai Raminta, Klaudija ir Mantas trumpai papasakojo apie žydų bendruomenės gyvenimą Jiezne, jos tragediją: dalis sušaudyta Alytuje, dalis – Prienuose, o 1941 m. rugsėjo 1 d. Jiezno policininkai ir šauliai suėmė visus likusius miestelio žydus: moteris, vaikus ir senelius. Tą pačią dieną suimti vyrai, suvaryti prie ežero, iškasė apie 50 metrų ilgio ir 5 metrų pločio griovį... Pirmi buvo sušaudyti žydų vyrai, po to – moterys ir vaikai. Nužudyti 144 žmonės: 26 vyrai, 72 moterys, 46 vaikai. Šiandieniniai 5 klasės mokiniai per istorijos pamoką ant akmenėlių užrašė nužudytųjų vaikų vardus, o renginio metu tuos akmenėlius sudėliojo prie tragedijos vietą žyminčio paminklo. Akmenys pasirinkti ne šiaip sau: tai viena iš žydų istorijos detalių, mat, pagal žydų papročius ant kapo dedamos ne gėlės, o būtent akmenys.

  Holokausto tragedija – tai ištuštėjusios miestų gatvės, kuriomis nebeskuba du šimtai tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės žmonių, kuriomis niekada nebevaikščios jų vaikai, anūkai, proanūkiai. Tik kai kurie užrašai ant pastatų primena, jog čia buvusi sinagoga, mokykla, amatininko namas... Už abstrakčių skaičių – konkretūs žmonės su vardais, asmeninėmis istorijomis, pomėgiais, gabumais, socialine padėtimi, o daugeliu atveju neliko net vardų. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti – privalome įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti.

Jiezno gimnazijos istorijos mokytoja Nijolė Aleškevičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close