Karališkoji uoga – braškė
Soduose pradėjus nokti braškėms, puolame ragauti šių kvapnių saldžiųjų uogų. Iš braškių ne tik galima pasigaminti desertą, bet ir panaudoti jas grožio procedūroms. Šis tas įdomaus apie braškes…
Braškė – vitaminų šaltinis
Braškės – tikrai karališkos uogos: aromatingos, sultingos, skanios, didelės… Kiekvieno deserto puošmena! Be to, tai vienos pirmųjų sezono uogų, todėl atrodo dar skanesnės ir puikesnės. Tačiau ne tik grožis pavertė šias uogas stalo karalienėmis. Jos – ir vienos vertingiausių Lietuvoje auginamų uogų. Nuo seno braškės yra laikomos organizmą stiprinančiu produktu, ypač naudingu vaikams ir ligų išvargintiems žmonėms.
Braškėse yra daug vitamino C (50–100 mg/100 g). Beje, kuo drėgnesnė ir vėsesnė vasara, tuo daugiau braškėse susikaupia vitamino C. Įdomu tai, kad kuo ryškesnė braškių spalva, tuo daugiau jose naudingųjų medžiagų. Tačiau nereikėtų pernelyg žavėtis gražiomis, tarsi žaislinėmis, iš Pietų kraštų atvežtomis uogomis – vitamino C jose gerokai mažiau nei mūsiškėse.
Braškėse gausu ir vitamino E bei B grupės vitaminų. Pastarųjų vitaminų kiekiu braškės lenkia tokius vitaminais garsėjančius vaisius kaip apelsinai, mandarinai, vynuogės, greipfrutai. O vitamino E braškėse daugiau nei bananuose, vyšniose, mandarinuose, raudonuosiuose serbentuose. Iš mineralinių medžiagų braškėse ypač daug geležies – net iki 5 mg/100 g. Taip pat yra jodo, kalio, kalcio, fosforo, magnio, cinko ir kt.
250 g šviežių braškių per dieną gali pašalinti neigiamas emocijas, padidinti žmogaus metabolizmą ir stabilizuoti kraujospūdį.
Uoga karaliaus dvarui
Braškės į Lietuvą atkeliavo gana vėlai, tik XIX a. Į Europą uogos buvo atvežtos iš Amerikos, jos priklausė stambiųjų čilinių žemuogių rūšiai. Pirmosios braškės į Europą – Angliją ir Prancūziją – atkeliavo XVII amžiuje iš Virdžinijos. Tai buvo laukiniai augalai, brandinantys smulkias uogas.Tačiau Europoje jos buvo sukultūrintos ir pradėtos auginti soduose.
Praėjus dar 100 metų prancūzų karininkai iš Čilės parsivežė kelis kerelius į braškes panašių uogų – nepaprastai aromatingų ir skanių. Pasak legendos, XVIII amžiaus pradžioje vienas prancūzų karininkas, dirbęs žvalgu Čilės kalnuose, buvo benumirštąs iš bado, kai jo uoslę pasiekė iš pievų sklindantis nuostabus aromatas. Štai tada jis ir paragavo laukinių uogyčių, ne tik išgelbėjusių jo gyvybę, bet ir leidusių jam išgarsėti karaliaus dvare. Dvaro virėjui karininkas rašė: „Parvežiau Jo Didenybei uogų, išvaduojančių širdį nuo kančių valdant valstybę. Nuo šių uogų aromato siela prisipildo meilės, o protas – džiaugsmo…“ Kaip vėliau nustatė mokslininkai, karininkas nė kiek nepagražino: uogose esančios medžiagos iš tiesų naudingos ir širdžiai, ir smegenims, netgi turi afrodiziakinių savybių… Taigi karininko atvežtų kerelių vaisius po kelerių metų kasdien jau krimto karalienė, užsigerdama šampanu. Dabar spėjama, jog tai buvo kažkokios rūšies žemuogės. Sukryžminus šias uogas su jau auginamomis braškėmis atsirado visos dabartinės braškių veislės. Taip laukinių uogų vaikaitės tapo mūsų sodų karalienėmis.
Valgydamas gydaisi…
Braškėse esantis geležies ir vitaminų C bei B9 derinys palaiko normalų kraujodaros procesą, organinės rūgštys reguliuoja sutrikusią druskų apykaitą, skatina tulžies išsiskyrimą. Braškėse yra daug pektininių medžiagų, naikinančių kenksmingą žarnyno mikroflorą ir sujungiančių organizmui kenksmingą šviną, kobaltą į nekenksmingus junginius, vėliau pašalinamus iš organizmo. Be to, braškės – visiškai nekaloringos (27 kcal/100 g), todėl tinka besilaikantiems dietos.
Braškės mažina cukraus koncentraciją kraujyje, todėl gali būti drąsiai įtrauktos į diabetu sergančių žmonių valgiaraštį. Jose yra medžiagų, kurių sudėtis labai panaši į aspirino, todėl jos padeda nuo galvos skausmo ir mažina padidėjusią temperatūrą. Šios uogos lėtina smegenų senėjimo procesą ir padeda ilgiau išlaikyti gerą atmintį. Norint sustiprinti imuninę sistemą ir kraujagyslių sieneles, pakanka braškių sezono metu kiekvieną dieną suvalgyti nors po keletą uogų. Alergiškiems žmonėms patariama valgyti braškių su rūgščiais pieno produktais (kefyru, jogurtu ir pan.) – taip galima išvengti nemalonių alerginių reakcijų.
Tiems, kurie itin rūpinasi sveikata, siūlytume nepamiršti braškių lapų, kuriuose vitamino C susikaupia net iki 400 mg/100 g. Taigi džiovintų lapų arbata – puikus vitaminų šaltinis žiemą. Be to, braškių arbata rekomenduojama gydyti peršalimą, gastritą, mažakraujystę, hipertoniją ir kitas ligas. Džiovinti skirtus lapus ir žiedus geriausia skinti birželį ar liepą sausu oru nuo 10 iki 16 val., kai nėra rasos. Surinktą žaliavą reikia džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba 45° C džiovykloje.
Jausmingos uogos
Braškės ne veltui garsėja kaip jausmingos uogos, natūralus viagros pakaitalas – juk jose gausu cinko, suteikiančio vyrams stiprybės, o moterims – aistros.
Japonijoje nuo seno braškės labai vertinamos būtent dėl šios savo savybės. Kaip ir rožė, braškė čia laikoma meilės simboliu. Japonų legenda byloja, kad žmogui, kuriam teko dviguba uoga, būtinai reikia ją perlaužti ir pasidalyti su savo išrinktuoju: tuomet amžinai lydės meilė ir sutarimas, žmonės mylės švelniai ir aistringai.
Braškių sėklose esantis cinkas didina lytinį potraukį ir net 25 proc. padidina galimybę pastoti. Cinkas reguliuoja testosterono gamybą, todėl ypač svarbus moterims.
Grožiui puoselėti
Šis universalus augalas naudojamas beveik visas. Lapai, žiedai, šaknys – visa tai yra puikios gydomosios ir kosmetikos priemonės. Lietuvių liaudies medicinoje nuo seno žinomas braškių veido kremas. Tokiu kremu jaunos merginos tepdavosi veidą, norėdamos pašalinti pigmentines dėmes ir strazdanas. Norite pasigaminti tokį kremą ir jūs? Tuomet jums reikia tik kelių braškių ir medaus. Braškes sutrinti, įdėti medaus, ir natūralus veido kremas jau paruoštas. Tokį kremą reikia tepti ant veido ir laikyti 15–20 min.
Parengė Vilma Ralytė
