Penki žiogai. Mačiūnų piliakalnis
Rudenėjant visada norisi pabūti gamtoje, kol dar neužgriuvo dargana, šalčiai ir pūgos. Pats nuostabiausias laikas – ko gero, ruduo.
Pasibaigus vasaros karščiams, ilgoms atostogoms ir kelionėms, be to, artėjant darbų daržuose pabaigai, galima ir pakeliauti po savo kraštą, ir pasirinkti rudeniškų gamtos gėrybių. O kur dar neišsenkantis noras domėtis savo krašto istorija! Tiesa, kuo labiau į rudenį, tuo sudėtingiau bus domėtis istorija.
Kelionės po piliakalnius parodė, kad svarbu ne tik pamatyti piliakalnį, bet ir į jį užkopti, o kuo statesnis piliakalnio šlaitas, tuo labiau reikia, kad kojos tvirtai stovėtų ant šlaito grunto. Krentantys ir šlapi medžių lapai šias mūsų pastangas pavers ne itin malonia atrakcija. Vienas kojos slystelėjimas ir… tapsime istorinio piliakalnio funikulieriumi. Gaila, važiuojančiu tik žemyn.
Tiesa, šįkart papasakosime ir žiogais įvertinsime piliakalnį, į kurį įkopti bus lengva. Na, nebent patys norėsime pasunkinti sau dalią.
Taigi, seniai seniai Prienų krašte buvo toks Mačiūnų piliakalnis. Buvo, buvo ir vieną dieną paaiškėjo, kad jo senosios gyvenvietės teritoriją užėmė prieniečiai, negana to, papėdėje dar ir kelią nutiesė. Nutiesus kelią, piliakalnis ir buvo pamirštas.
Taigi vieną dieną nusprendėme aplankyti beveik „po ranka“ esantį Mačiūnų piliakalnį. Jis yra arčiausiai nuo mūsų redakcijos – pačiuose Prienuose. Tačiau retas prienietis, kiek teko klausinėti, apie šį piliakalnį ką nors yra girdėjęs. Jau daug dešimtmečių Mačiūnų piliakalnis yra vadinamojo Nuotakų kalno, įvažiavimo į Prienus nuo Kauno, dalis. Dar senais laikais, kai niekas neskubėjo puoselėti istorijos, Mačiūnų piliakalnis buvo tik didelio šlaito tęsinys. Jo atskyrimą nuo įvažos į Prienus nuolat dengė medžių ir krūmų lapija. Tačiau paskutinį dešimtmetį ši vieta buvo išskirta. Apvalius gamtą, įrengus laiptus bei nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę, išryškėjo paties piliakalnio vieta. Dabar jį žymi ir pavadinimo lentelė bei visų Prienų krašto lankytinų objektų žemėlapis. Tačiau net ir dabar daugelis vietinių į tai nekreipia dėmesio ir visą šlaito masyvą vadina Nuotakų kalno vardu.
Pradedame kelionę!
Taigi Mačiūnų piliakalnį rasti tikrai nėra sudėtinga, jeigu žinai, kur jis turėtų būti. Keliaujant automobiliu visada sunkiausia yra sukoncentruoti dėmesį į šonus, juk reikia žiūrėti į priekį! Čia ir pirmoji bėda – priekyje ženklo su nuoroda nepamatysite. Na, žinoma, nereikia kaip karvei užsimanyti banano, juk piliakalnis prie pat kelio! Tačiau keliaudami pro piliakalnį nuo Prienų centro – piliakalnio iš karto nepastebėsime, jį paslepia sodyba ir medžiai. O leidžiantis nuo Nuotakų kalno, keliasdešimt metrų prieš piliakalnį yra įrengta balta Prienų miesto ribą žyminti lenta, todėl daugelis linksmai riedėdami nuo kalno ir net nebandydami stabdyti automobilio (juk nuo kalno čiuožiančių rogučių irgi niekas nestabdo) iš karto įbeda žvilgsnį į tolį – ar nematyti baltų mašinų su žaliais lipdukais ir įvairiaspalvėmis lemputėmis. Taigi nereikia pamiršti, kad atvažiuodami nuo Kauno pusės ir sulėtinę greitį iki leistino, akimirksniu dešinėje pamatysime piliakalnį. Uf! Žalias žiogas.
Pereiname prie antros kovinės užduoties – užsiropšti į piliakalnio viršūnę. Šioje vietoje mums įteikiamas saldainis su karamele, šokoladu ir viskuo, kas yra skanu! Sustojame prie piliakalnio esančioje aikštelėje – tiesiai iš jos prasideda laipteliai, vedantys į pačią piliakalnio viršūnę. Turbūt lengviau ir negali būti! Ir vėl žalias žiogas! Panašu, jog šis piliakalnis pradeda patikti! Tiesa, jeigu šį vertinimą skaitysite po penkerių metų, nenustebkite, kad laiptai į šį piliakalnį bus naujut naujutėliai… arba jų nebus išvis. Lipant akivaizdžiai gamtos veikiamais laiptais susidarė įspūdis, kad jų atsparumas atmosferos reiškiniams vis mažėja.
Užlipę laiptais, kaip ir daug kur, radome dviejų viršūnių kompleksą, kurį jau galima apeiti pačiu piliakalnio paviršiumi. Tiesa, paviršius nėra labai didelis. Pamąsčius apie piliakalnio praeitį, kuri pagal viešai pateikiamus šaltinius irgi yra skurdi, galima spėti, jog prieš tūkstantį metų čia buvo buferinis, tarpinis žvalgybos postas, iš dalies atlikęs gyvenvietės apsaugos funkciją, iš dalies buvęs žvalgybos bei perspėjimo ir pasiuntinių aptarnavimo postu. Nors piliakalnis yra nedidelis ir jame pagal dabartinius gabaritus galėjo tilpti vos kelių asmenų įgula, tačiau nuo jo atsiveria įspūdingas apylinkių vaizdas. Tiesa, vasarą piliakalnį supančių medžių lapija užgožia dalį vaizdo, tačiau žiemos metu atsiveria gan platesnis vaizdas. Žinoma, žiemos pilkuma nėra tokia graži kaip vasaros spalvinga žaluma, tačiau net ir žiemą pasaulis, kuriame gyvename, yra įspūdingas.
Ką gi, liko įvertinti, ką čia gali veikti turistas. Reikia pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė ir laiptai į piliakalnį yra reveransas turistams, tačiau užkąsti teks arba automobilyje, arba pasitiesus pledą ant piliakalnio viršūnės. Patogiausia vieta atsisėsti – automobilių aikštelės asfaltą ribojantis gana aukštas kelio bortelis. Labai norėtųsi šį piliakalnį pareklamuoti kaip Birštono apžvalgos bokštą ir pasakyti, kad pavalgyti, atsigerti ar papramogauti galite už kilometro esančioje miesto infrastruktūroje arba už 500 metrų esančiame kebabų kioske, tačiau reikia pripažinti, jog kalbame apie patį piliakalnį ir jo teritoriją, kurioje apsilankiusi užsienio ar lietuvių turistų šeima gaus viso labo galimybę palaipioti aukštyn žemyn laiptais ir pasigrožėti vaizdais. Beje, čia radę išsamų lankytinų vietų žemėlapį, jo analizei sugaišome dvigubai daugiau laiko negu paties piliakalnio apžiūrai. Žiogas, bet ne žalias.
Reziumė. Radome lengvai, užkopėme lengvai, pasigrožėjome, nusivylėme neradę Vytauto Didžiojo kardo (atvirai šnekant, net archeologai nieko vertingo šiame piliakalnyje nerado) ir grįžome pavalgyti į redakciją, nes pasitaikė daržovių salotų iškrovos diena, todėl kebabai nesuviliojo. Trys žali, raudonas ir geltonas žiogai. Beje, geltoną suteikiame tik už automobilių aikštelę bei šalia einantį dviračių ir pėsčiųjų taką.
