Redaktoriaus savaitė. Kiekviena svajonė turi ne tik akiai malonių, bet ir nelabai patinkančių, o kartais netgi atgrasių detalių, tačiau jos sudaro visumą.
Štai ir prasidėjo tikrasis ūkininkų džiaugsmas. Visi aruodai jau beveik pilni įvairių lauko, daržų, miškų gėrybių. Kas gi gali būti džiugiau, kai matai savo darbo gausius, kokybiškus ir duoną nešančius rezultatus?
Turbūt kiekvienam žmogui džiugiausia akimirka yra tada, kai įvertinamas jo darbas, priklausomai nuo to, ar darbas buvo lengvas, ar sunkus, ar skatinantis ir kuriantis gėrį, ar naikinantis ir suteikiantis skausmo. Tiesa, darbas gali būti bet koks, tačiau įvertinimo visada tikimės paties geriausio. Blogas įvertinimas visada palieka blogą nuotaiką, įspūdį ir netgi karštakošišką keršto troškulį. Ne veltui sakoma, jog tarp meilės ir neapykantos – vienas žingsnis. Atrodo, kas čia tokio tas įvertinimas? Svarbiausia, kad nesėdėjome sudėję rankų! Dalis tiesos yra, tačiau kiekvienas darbas, kiekviena veikla turi turėti tikslą ir konkretų pageidaujamą rezultatą. Argi suprasime ką veikiame, kodėl veikiame ir ko tikimės, jei nežinosime, ką ir dėl ko darome?
Negi tikėdamiesi užsidirbti milijoną eisim virti koldūnų? Arba tikėdamiesi parašyti knygą eisime skusti bulvių? Suprantama, ne. Suprantama, turime ne tik teisingai pasirinkti veiksmus savo tikslui pasiekti, bet ir privalome nusistatyti teisingą tikslą. Pavyzdžiui, ar gyvendami bute, neturėdami nei žemės sklypo, nei lėšų jam įsigyti, sodinsime bulves vazonuose ir bandysime tapti bulvių prekybos magnatais?
Pasirinkę tikslą ir susistatę veiksmų planą, galime pasiekti labai daug. Svarbiausia – žinoti, ko siekiame, ir, kas keisčiausia, dirbti. O dirbti gali tekti sunkiai.
Jeigu galime lengvai planuoti šią dieną ir žinoti, kad mums viskas seksis, tai dar nereiškia, jog seksis rytoj, poryt ar po dešimties metų. Kiekvienas tikslo siekimas turi būti pamatuotas ir bent jau kažkiek apsvarstytas, įtraukiant daug gyvenimo pokyčių. Dirbti gali tekti ne tik lengvai, bet ir sunkiai. Kuo platesni užmojai, tuo didesnė rizika. Tačiau viskas yra pasiekiama, ypač jeigu stengiesi ir įdedi daug darbo į tai, kas svarbiausia – į savo tikslą.
Ne veltui daugelis šių laikų verslininkų visuomet galvoje turi vieną ne kartą garsių žmonių kartotą patarlę: jei nežinosi uosto, į kurį nori nuplaukti, niekuomet jo ir nepasieksi.
Kiekvienas tikslas yra pasiekiamas tik nuoširdžiai dirbant. Juk nepagaminsime skanios vakarienės, naudodami neskanius ingredientus ir nemokėdami gaminti.
Todėl kiekvienas tikslas – ar tai būtų didelio arba kokybiško derliaus, šeimyninės santarvės, ūkinės gerovės ar puikių darbinių rezultatų siekimas, yra ne tik kilnus, optimizmą puoselėjantis, bet ir sunkus darbas, kurį reikia gerai apgalvoti.
Žinoma, begalvojant galima ir įsukti save į uždarą ratą, kuriame tikslų sieksime tik mintimis, o ne realiomis pastangomis. Todėl nevertėtų pamiršti ir tokių dalykų kaip eksperimentai, bandymai, tyrimai bei žinių kaupimas. Daug kas linkęs rizikuoti, nes ne viską galima sužinoti, juolab pažvelgti į ateitį, tačiau rizika taip pat turi būti grindžiama žinių ir prognozių nuotrupomis, o ne aklu šuoliu per laivo bortą.
Tačiau niekas neabejoja, kad kiekvienas tikslingas darbas duoda rezultatų. Kiekviena pastanga atsiperka, net ir po ilgo laiko. Kiekvienas mūsų veiksmas yra didelės mozaikos dalis, kurios negalima ignoruoti. Jeigu išmesime mums nepatinkančią dalį, surinkę visą mozaiką matysime juodą skylę vietoj tos trūkstamos dalies. Ir ta skylė visą likusį laiką badys mums akis, kol mes tos dalies nesurasime, neištrauksime iš šiukšlių konteinerio ir neįstatysime į jos vietą. Nesunku suprasti, kad tuomet tokios dalies paieškos bus žymiai sunkesnės ir nemalonesnės, nei jos įstatymas į mozaiką iš karto, nors ta dalis mums ir nepatinka.
Kiekviena svajonė turi ne tik akiai malonių, bet ir nelabai patinkančių, o kartais netgi atgrasių detalių, tačiau jos sudaro visumą. Puikiai žinome, kad lašas juodų dažų kibire baltų dažų išnyksta beveik nepatamsinęs baltos spalvos. Tačiau tik tuomet mes pastebime, kas yra balta spalva. Kiek ji yra šviesesnė už juodą.
Nei kova su dilgelėmis, nei kova su šeimoje vyraujančiomis ambicijomis yra niekas, palyginti su tuo, ką galime gauti išmokę tobulai siekti tikslo. Kai atkakliai jo siekiame, netgi didžiausios dilgėlės tampa tik tuo mažu juodu lašu dideliame baltų dažų katile. Todėl ruduo – puiki akimirka, leidžianti pamatyti nuostabų pavyzdį, kaip atrodo sunkiai dirbančio ir besistengiančio žmogaus darbo vaisiai ir vaisiai tų žmonių, kurių tikslas buvo atsirasti uoste net neišskleidus burių.
