Redaktoriaus savaitė. Todėl visai nekeista, kad kiekvienas mokslas, su kuriuo susidūrėme (o mažieji dar tik susidurs mokykloje), yra tikras mūsų baimių išbandymas.
Baigiantis vasarai ir artėjant auksiniam rudeniui dažniausiai aplanko ne džiugesio, bet nerimo kupinos nuotaikos.
Kartu su akademiniais metais prasideda tikra suirutė. Ji labiau juntama didmiesčiuose, kur užverda studentiškas gyvenimas bei suaktyvėja verslo paslaugos – dėl tų pačių studentų. Tuo tarpu provincijoje, kaimuose bei mažesniuose miesteliuose gyvenimas kaip tik apmiršta. Nors ir čia į pamokas skuba moksleiviai, tačiau dėl pramogų ir energijos „grandų“ nutekėjimo į didmiesčius mažus miestelius apgaubia ramybė. Įsivyrauja tyla.
Žinoma, negali sakyti, kad laikas sustoja. Jokių būdu ne. Daržai, gyvuliai, arimai arba miestelio rūpesčiai nesuteikia net mažiausios galimybės laikui sustoti. Gyvenimas čia, nors ir ne tokiu sparčiu tempu, verda toliau. Ypač savaitgaliais, kai sulaukiame mūsų „auksinio“ jaunimo. Kuris mums ateityje suteiks ir pragyvenimą, ir namus, ir technologijas, ir patį pasaulį. Jeigu neatsisakysime užleisti savo vietos jauniems, jie būtinai atves pasaulį į naują rytojų. Ir negalima sakyti, kad jie prastesni ar kvailesni už mus, nes mes kadaise taip pat buvome revoliucionieriai.
Tie patys revoliucionieriai, kurie sudegino Tarybų Sąjungos patriarchų paveikslus, į sąvartynus išmetė pasenusias skalbykles ir pirties krosnyje sukūreno paskutines balanas, vos prieš keletą dešimtmečių buvusias vieninteliu šviesos šaltiniu namuose.
Laikai keičiasi, gyvenimas taip pat. Ar jis keičiasi į blogąją pusę? Visada taip galvojome, nes bijojome priimti viską, kas nauja. Tačiau priėmę – džiaugėmės. Kodėl? Nes nebūtina savęs bauginti tuo, kas mums nepažįstama ir gąsdina, tereikia ieškoti būdo, kaip tai pritaikyti savo naudai. Jeigu įsuksime elektros lemputę ir bijosime ją uždegti, kad ji nesprogtų ir nepadegtų namų, tai įsukta lemputė niekada ir nebus įžiebta. Tačiau jeigu pamąstysime, kad nuo žvakės ar balanos gaisras gali kilti greičiau, be to, beveik neįmanoma kontroliuoti jos degimo laiko ir pastovumo, dar ją reikia nuolat keisti, tai labai greitai suvoksime, kad elektros lemputė yra daug naudingesnė už balaną. Bent jau žiūrint iš kantrybės ir nervų atsparumo taško.
Todėl visai nekeista, kad kiekvienas mokslas, su kuriuo susidūrėme (o mažieji dar tik susidurs mokykloje), yra tikras mūsų baimių išbandymas.
Įdomiausia, kad mes mokomės ne tik mokykloje – mes mokomės visą gyvenimą. Ir jeigu, sakytume, kad mokslai nereikalingi, būtume neteisūs, nes mokomės netgi atplėšdami naują mūsų mėgstamo produkto pakuotę. Mokomės ją atplėšti taip, kad ne tik galėtume lengvai išimti produktą, bet ir vėl sandariai uždaryti joje produkto likučius. Būtent čia reikia apskaičiuoti jėgą (fizika), numatyti, kurią raumenų grupę reikės pasitelkti veiksmui atlikti (biologija) ir kaip reikės vėl supakuoti erdvinį kūną – likusį nesuvalgytą produktą (geometrija).
Atrodo – viskas paprasta ir kartu bauginamai keista. Viso to mes mokėmės mokykloje, net nesitikėdami, jog tai pravers gyvenime. Jau pamiršome formules ir jomis savo kasdienių veiksmų neapskaičiuojame. Bet net veiksmai „iš akies“ yra mūsų jaunystės indelis – per visą gyvenimą sukauptas mokslas ir patirtis.
Todėl pasitinkant kiekvieną Rugsėjo 1-ąją širdyje verda džiaugsmas. Ne už save, o už tuos mažus pyplius, kurie su gėlėmis rankutėse pirmą kartą įžengs į klases, pirmą kartą susipažins su bendramoksliais, kurie galbūt juos lydės visą likusį gyvenimą. Jie išgyvens tą jaudulį, kuriam įveikti mes, ko gero, pasitelktume vieną kitą šaukštą širdies lašų. Jie taps nauja karta. Ta, kuri pakeis mus. Jie išmoks viso to, ką jau mokame mes.
Negana to, tai, ką išmoks iš mūsų, jie papildys ir pakeis naujais patyrimais ir naujais mokslais – taps revoliucionieriais.
