home Aktualijos Kai iš dangaus biro gėlės

Kai iš dangaus biro gėlės

Rugpjūčio 23-iąją Baltijos kelio istorija buvo prisiminta ir Lietuvos aviacijos muziejuje, įsikūrusiame Kaune, Dariaus ir Girėno aerodrome.

Istoriją priminė filmuoti kadrai

Renginys prasidėjo Audrės ir Gintaro Kudabų filmu „Baltijos kelias. 30 metų“. Kartu su keliomis dešimtimis žiūrovų filmą žiūrėjo ir jo kūrėjai. Filme panaudoti prieš trisdešimt metų filmuoti kadrai, kuriuos išsaugojo Gintaras, bei per pastaruosius porą mėnesių nufilmuoti siužetai. Gintaro teigimu, jis dabar suprato, kad Baltijos kelią galėjo sugalvoti tik svajotojas.

Filme pateikiama ir daug AN-2 lakūno Vytauto Tamošiūno prisiminimų. Nors, kaip sakė A. Kudabienė, filme panaudota tik dalis jo pasakojimų.

Virš Baltijos kelio skraidė du AN-2 lėktuvai

Antrojoje renginio dalyje, kuri vyko muziejaus kieme, šalia virš Baltijos kelio skraidžiusio AN-2, prisiminimais pasidalijo kartu su V. Tamošiūnu skridę prieniškiai lakūnas Petras Bėta ir jo žmona Irena.

Pasak dabar tik mėgėjiškai skraidančio buvusio profesionalaus lakūno Petro, virš Baltijos kelio skraidė du AN-2 lėktuvai. Vieną pilotavo jis su V. Tamošiūnu, antrąjį – Kazys Šalčius ir Audrius Jonušas. Kartu su lakūnais skrido ir Irena Bėtienė, Gediminas Vaškevičius, Algis Virbickas, Antanas Jančiukas bei Povilas Keserauskas.

Kauniečiai buvo sunešę rekordinį kiekį gėlių

Nors dabar kartais pasigirsta pasakojimų, kad lėktuvai kilo be leidimų, P. Bėta patikino, kad leidimus jie buvo gavę. Tądien buvo draudžiama pakilti DOSAAF-o ir AEROFLOT-o lėktuvams, o jų lėktuvai priklausė jų pačių įkurtam kooperatyvui „Aviapaslaugos“. Todėl, kaip juokavo P. Bėta, sovietiniai prievaizdai, matyt, nesuprasdami, ką reiškia kooperatyvas, leidimus skristi jiems davė.

Buvo numatyta, kad lėktuvai iš oro stebės žmonių judėjimą Baltijos kelio link, spūstis, tuščius kelio ruožus ir informaciją perduos organizatoriams, kad per radiją būtų paskelbiama, kaip geriau važiuoti, kur gyvojoje grandinėje dar trūksta žmonių, be to, lėktuvu skraidins Lietuvos ir užsienio žurnalistus. Anglų kalbos mokytoja Irena Bėtienė turėjo būti vertėja. Buvo numatyta ir dar viena misija – Baltijos kelyje stovinčius žmones iš lėktuvo pasveikinti išberiant gėles.

Pakilus iš Pociūnų, vienas lėktuvas nuskrido tiesiai į Taujėnus, o kitas nusileido Aleksote, kad paimtų kauniečių suneštas gėles.

„Gėlių buvo trys pilni sunkvežimiai. Beveik visos gėlės surištos į puokštes, prie daugumos prisegti atvirukai su sveikinimais, linkėjimais. Į lėktuvą mes sutalpinome tik dalį gėlių, jos svėrė maždaug 1,5 tonos“, – prisiminė P. Bėta.

Jis pasakojo, kad jiems, nors ir patyrusiems pilotams, didžiausias iššūkis buvo pakilti su tokiu sunkiu kroviniu. „Normaliu“ atveju būtų reikėję perskaičiuoti lėktuvo centruotę, šiuo atveju tokios galimybės nebuvo. Ir pats skrydis nebuvo labai paprastas, nes teko „šokinėti per kliūtis“ – tai pakilti aukščiau, tai vėl leistis žemiau, kad gėlės nukristų tiksliai – šalia žmonių.. Nuskridus į Taujėnus paimti žurnalistų, dalį gėlių, kad tilptų žmonės, teko palikti. Kartu skrido tik lietuviai, nes užsienio agentūrų žurnalistai įstrigo spūstyse ir negalėjo atvažiuoti į aikštelę.

„Galima daug ką užmiršti, bet vaizdo, kai skrendant virš susikabinusių rankomis žmonių grandinės biro gėlės, užmiršti neįmanoma. Kaip ir to, jog tauta per visą sovietinės okupacijos laiką nepamiršo, kad ji buvo laisva ir tai parodė taikiu manifestu“, – pasakojo P. Bėta.

Jis taip pat neabejoja, kad tądien vienam tikslui suneštas gėlių kiekis tikrai buvo rekordinis, tik, gaila, niekas šio rekordo neužfiksavo.

Teko pagulėti ant kauniečių meilės

Didžiulis gėlių kiekis į atmintį įsirėžė ir Irenai Bėtienei. Ji pasakojo, kad, gėlėmis iki lubų užkrovus lėktuvą, jai, skraidinamai kaip vertėjai, ir dviem gėlių barstytojams, teko gultis ant viršaus ir įsitaisyti kuo arčiau pilotų kabinos, kad kuo mažiau keistųsi lėktuvo centruotą. Kai Vytautas Tamošiūnas pradėjo abejoti, ar pavyks pakilti, buvo apėmusi ir baimė.

Pasak I. Bėtienės, gultis ant gėlių buvo šventvagystė, bet kitos išeities nebuvo. O gulėdami gėlių patale jie gėrėjosi, su kokia meile buvo surištos gėlių puokštelės. Prie daugelio puokščių buvo pritvirtinti atvirukai, užrašai su palinkėjimais, prisiminimais.

„Ta žmonių meilė labai palietė širdį ir aš dėkinga kauniečiams, kad man teko pagulėti ant jų meilės“, – kalbėjo ponia Irena.

Kai gėlės buvo mėtomos pro duris, jai teko puokštes padavinėti vyrukams, kurie, prisirišę parašiutinėmis sistemomis, stovėjo prie durų.

„Vienybės jausmas ir ta ypatinga aura, kuri buvo jaučiama skrendant virš žmonių grandinės, sunkiai nusakoma žodžiais, – ir prabėgus trisdešimčiai metų vėl graudinosi ponia Irena. – Buvo be galo gera, kai matėme, kad iš likusių gėlių šalia kelio buvo sudėlioti šūkiai „Laisvę Lietuvai“, sveikinimai“.

Ji sakė, kad pati jau buvo ir užmiršusi, bet prieš kelias dienas ir vyras, ir dukra, ir draugės priminė, kad ji grįžo kruvinomis, rožių ir kitų gėlių spyglių, subadytomis rankomis.

Grįždami į Pociūnus jie dar praskrido virš netoli Pakuonio buvusio slapto sovietų objekto „Nemunas“, prie kurio tądien piketavo žalieji ir ten susirinkusius žmones pasveikino numesdami likusias gėles.

Prisiminimai ir šiupininė

Muziejaus direktorius Mindaugo Kavaliausko paraginti susirinkusieji dalijosi prisiminimais.

Kaunietis gydytojas, keliautojas, fotografasValentinas Kabašinskas ne tik pasidalijo prisiminimais, bet ir atvežė bei leido norintiems pavartyti 1989 m. rugpjūčio laikraščių, kuriuose buvo rašoma apie Baltijos kelią.

Prisiminimais dalijosi bei savo kūrybos eiles skaitė jau penkiolika knygų išleidusi kaunietė poetė Irena Jacevičienė-Žukauskaitė ir kiti.

Sodybos „Šaltupis“ šeimininkas Raimundas Puišys visus vaišino lauko virtuvėje virta gardžia šiupinine sriuba.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close