Žolinė Birštono vienkiemio bendruomenėje

Lietuvoje Žolinė švenčiama rugpjūčio 15-ąją. Tai lyg ir atsisveikinimas su žolynais, su vasara, lyg ir gražaus rudens sutiktuvės. Dar šilta, dar labai nenorime, kad saulutė mus paliktų, bet jau jaučiame, kad rudenėlis ne už kalnų. Žolinė – tai diena, kai ir senais laikais tradiciškai buvo švenčiama visuotinė augmenijos branda, dėkojama už naują derlių, o per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę.

Žolinė kasmet švenčiama ir Birštono vienkiemio bendruomenėje. Šiemet rugpjūčio 14-ąją bendruomenės žmonės šventė ne savo gražiame parke, o seniūnijos salėje, nes dangus vis po truputį laistė žemę, kuriai dar labai reikia lietaus.

Birštoniečiai Žolinę pasitiko smagiai, su muzika, dainomis, vaišėmis ir dideliu draugų būriu.

Renginio vedėja Beata Klimavičienė priminė, kad Žolinė švenčiama labai gražiu metų laiku, kai dar galime džiaugtis nesibaigusia vasara, jos gėrybėmis, kai galime Dievui ir dangui dėkoti už gamtos dovanas, už žmogaus darbo įvertinimą.

Susirinkusiuosius į Žolinės šventę sveikino ir Vienkiemio bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys. Jis priminė, kad pagal Žolinės senus papročius reikia susieiti draugėn, pasidžiaugti tuo, ką užauginome ir ką galime padėti ant stalo ir pamylėti svečius.

Susirinkusius į šventę bendruomenės narius ir jų svečius linksmomis dainomis pasveikino Nemajūnų dienos centro vaikų vokalinis ansamblis, o po jų scenoje dainavo bendruomenės mišrus vokalinis ansamblis, taip pat vadovaujamas Inesos Rutkauskienės.

Birštono vienkiemio bendruomenėje viešėjo ir kartu linksminosi Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro ansamblis „Jieznelė“. Ansamblio vadovė Ingrida Valentienė sakė, kad nuo senolių laikų daina darbą lengvina ir dieną trumpina. O kur šokis ir daina – ten jaunystė…

Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė dar ir nemažai įvairių dalykų, susijusių su Žoline, pasakojo.

Žolinių dieną moterys, suskynusios iš savo darželių gražiausias puokštes, nešė jas šventinti į bažnyčią. Vėliau tie sudžiūvę žolynai buvo laikomi už seklyčios lubų balkio ar švento paveikslo, saugojo namus nuo blogio. Be to, daugelis žolynų ir žolelių turi ir gydomųjų galių.

„Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“, – sakydavo kaimo moterys.
Žolinė vadinama padėkos diena Dievui, gamtos jėgoms ir žmogui. Juk dauguma šiųmečio derliaus jau nuimta, tad reikia tinkamai padėkoti Dievui, nes žmogus žino, kad nepadėkojęs kitais metais gali nieko negauti.

Per Žolinę buvo tradicija naujojo derliaus vaisius pašventinti bažnyčioje, o paskui susirinkti visiems pabūti kartu. Buvo sakoma, kad tas, kas per Žolinę neviešės ir nesusitiks su bičiuliais, visą gyvenimą gyvens nuobodžiai ir skurdžiai.

Yra dar ir kitas pasakojimas, labiau susijęs su Jėzaus Motina šv. Marija. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinė buvo pradėta vadinti ir Švč. Mergelės dangun ėmimo švente. Pasakojama, kad po šv. Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado, karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Lietuviai tiki ir šiuo nutikimu, bet tiki ir tuo, kad reikia džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turime. Birštoniečiai nenori gyventi skurdžiai, todėl ant stalų nieko netrūko ne tik patiems pasivaišinti, bet ir gražiai svečius priimti, už gražų ir nuotaikingą koncertą padėkoti.