Penki žiogai. Prienlaukio piliakalnis. Šauksmas tyruose.

Taigi, tęsiame kelionę per lankomiausius Prienų krašto objektus ir daliname jiems „žiogų“ įvertinimus. Atsižvelgiant į tai, jog visur ir visada deklaruojame, jog labai mylime Prienų kraštą, todėl lankome ne tik populiariausius ir respublikoje žinomus objektus, bet ir tuos, kuriuose nesilankė, o gal net nežino, jog jie egzistuoja, jokios Lietuvos ir viso pasaulio žvaigždės, žvaigždutės ir planetos.

Bekeliaudami po Prienų kraštą užsukome ir į vieną vietą, kurioje jau lankėmės praeityje. Gal. Kodėl? Todėl, jog praeityje tiksliai nustatyti jos buvimo vietos nepavyko. Gal šįkart viskas bus kitaip?

Turbūt nėra nei vieno prieniečio, kuris nežinotų Prienlaukio ežero. Na to, kuris yra vos už poros kilometrų nuo Prienų pilnoje gamtos apsuptyje ir dar didelis, kaip močiūtės šaltibarščių bliūdas. Tačiau, šiame krašte ne jis vienas turi kažką reiškiantį vardą. Čia rymo ir Prienlaukio piliakalnis su gyvenviete.

Prieš kelis metus, esant dideliam norui jį aplankyti ir važiuojant tik pagal rašytinius šaltinius „ten po dešine už 300 metrų“ teko nusivilti, nes kalvomis vingiuojančiame krašte tik pagal teorines žinias suprasti kuri kalva yra piliakalnis – tikrai nėra lengva. Laikant, jog „gal ta medžiai apžėlusi kalva turėtų būti tai“, buvo nuspręsta paieškas atidėti kitam kartui.

2019 metai po Kristaus. Prienlaukio apylinkės. Mes ir vėl bandome rasti Prienlaukio piliakalnį.

Dėkui partijai (nežinom kuriai reiktų dėkoti konkrečiai, o aiškintis nelabai matom reikalo), Tėvynei ir lankytinų objektų nurodomųjų ženklų įrengimui skirtoms lėšoms, mes atrandame tą patį keliuką, kuriame laimę bandėme prieš tris metus. Šūksnis „Valio!“ truko apytiksliai 5 metrus.

Nežinome dėl ko, kas ir kam, o ne to aiškintis ir atvykome, kelias uždarytas metaliniais vartais, ant kurių dar kabo ir aprūdijusi spyna. Tolumoje matome sodybą, bet didelės problemos nematome – ženklas rodo išganingus „0,3 kilometro“ iki mūsų svajonės, o rankytes ir kojytes turime, taigi, ir nueiti galime.

Šimto metrų jaunų medelių alėja baigėsi pamiške, ant kurios vieno medžio, zuikio akių lygyje prikalta lentelė „Piliakalnis 100 m.“. Ant „itin informatyvios“ lentelės nupiešta ir rodyklė – kairiau ir tiesiau. Na, gerai.

Matome už poros metrų besibaigiančią pamiškę, dirvonuojantį lauką ir kalvą. Gal tai yra „tai“?

Pradedame eiti. Žolei pasiekus kelius – nerimaujame. Erkių sezonas kaip ir nepasibaigęs… Žolei pasiekus kelnaites (suaugusio žmogaus dydžio) – nerimas auga. Mintis apie tai, jog „į darbą“ reikėjo pasiųsti droną – gana viliojanti, tačiau virš galvos kabantys aukštos įtampos kabeliai sufleruoja, jog tai neperspektyvu. Prisiminus metalinius vartus, galvoje vietos piliakalnio aukščio įvertinimui nelieka, joje kirba tik dvi mintys – erkė kelnėse arba tūlas pievos savininkas su nupjautvamzdžiu.

Visgi, Prienlaukio džiunglės įveikiamos, anakondos ir visokie gyviai nespėja mūsų pačiupti ir jau lengvu lipimu pasiekiame kalvos viršūnę.

Viršūnė, vėlgi, dviguba. Neradus jokio piliakalnio egzistavimo įrodymo, bandome kirsti menką daubą ir taip pereiti į kitą viršukalnę. Abi viršukalnes kertanti aukštos įtampos elektros linija čia kabo dar žemiau… Čirškanti energija laiduose ne tik sukuria kepančių smegenų vaizdinį, bet ir, iš tiesų, juntama kūnu, ypač statinei elektrai ypač jautriais plaukais.

Uff. Pagaliau užkariauta ir antroji viršukalnė. Liūdna. Jokių įrodymų, jog lankomės kažkuo išskirtinėje erdvėje. Lietuvos istorijos didingumo neprimena ir kitoje piliakalnio papėdėje esanti skurdi sodyba su surūdijusiais ir nuardytais automobiliais. Žvelgiant į tolį atsiveria gana platus apylinkių vaizdas. Nuo piliakalnio tolstančios elektros linijos trasa su stulpais, rodos, matosi kelis kilometrus.

Keliaujame žemyn, kuo greičiau iš keista elektrine aura virpančios teritorijos. Nusileidimas nuo piliakalnio einasi gan lengvai. Čia, žiema, ko gero vienas nuostabiausių kalniukų rogėms.

Perbridę džiungles ir pasitraukę į kuo saugesnę zoną nuo aukštos įtampos linijos, bandome ieškoti atsakymo į klausimą ar mes čia ir kas gi, kas gi čia? Dar sausesnė informacija, negu apie Pašventupio piliakalnį, patvirtina – taip, mes pagaliau radome Prienlaukio piliakalnį su visa gyvenviete. Internetas visagalis ir wikipedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Prienlaukio_piliakalnis nieko per daug informatyvaus nesuteikia. Vadinasi, norint suprasti, kur turistas atvyko, teks padaryti, ko gero, pakankamai sudėtingus namų darbus. Į mūsų vertinimo lentelę atšuoliuoja raudonas žiogas.

Ką gi, metas turistinei refleksijai. Iš esmės, viską galima apibūdinti tyla. Pramogų jokių, vaizdas neįspūdingas, apie iškylavimą elektros prisotintame ore negali būti ir kalbos. Jeigu turite širdies stimuliatorių ar bet kokį kitą elektromagnetinėms bangoms jautrų kūno „inkliuzą“, šią vietą geriau aplenkite.

Epilogas ir verdiktas Prienlaukio piliakalniui. Antras bandymas atrasti piliakalnį buvo vaisingesnis už pirmąjį, tačiau kalvotame krašte ant kelio esanti lentelė su apytiksliu atstumu ir kryptimi bei papėdėje, už 100 metrų nuo piliakalnio esanti rankų darbų lentelė kažin ar gali būti laikomos tikslia piliakalnio vieta. Nei ant vienos viršukalnės neradome aiškaus ženklo, jog mes jau vietoje, tuo pačiu vieta, apart to, jog yra pailga kalva – yra neišskirtinė, taigi, vieta atradome tik teoriškai – „nes ji turėtų būti čia“. Raudonas žiogas.

Užlipti ant piliakalnio brendant per neaiškią pievą, kuri vaikams tikrai primins įvairių gyvių pilnas džiungles, tikrai negundo. Džiugu tiek, jog visa tai yra papėdėje, o pats, ganėtinai nuožulnus piliakalnio šlaitas yra lengvai įveikiamas tiek aukštyn, tiek žemyn. Geltonas žiogas.

Piliakalnis yra palyginus aukštas ir jam artimos apylinkės atrodo gražiai, tačiau vienintelis išskirtinumas – besitęsianti ilga elektros perdavimo linija. Vizualiai piliakalnis labiau panašus į eilinį, ledynmečio paliktą žemės kauburį. Geltonas žiogas.

Apie mirusius tik gerai arba nieko. Su šia patarle galime suprasti, jog nieko pernelyg gero istoriškai čia ir nebuvo, todėl savo giminaičius bei draugus iš užsienio gundyti atvykti į šį objektą bus sunkiau ir norint įvardinti jo didelę reikšmę, teks pasitelkti ir fantaziją bei melą. Raudonas žiogas.

Grįžtant prie pramogų, reikia tikėtis, jog bent žiemą šis piliakalnis yra smagus pačiuožinėti su rogutėmis arba slidėmis, o gal net snieglentėmis, visgi, ar tokios pramogos bent kažkiek yra susijusios su piliakalnio didingumu ir istorija. Turbūt ne. Vos už pusės kilometro esanti „Prienlaukio sodyba“ tikrai atrodo įspūdingesnė ir šeimoms tinkamesnė. Elektros čirškėjimas susidariusios nuomonės tikrai nepataiso, todėl – raudonas žiogas.

O mes, keliaujame toliau ir nuotaikas taisome jau su išraiškingesniais piliakalniais.