Penki žiogai. Piliakalniai. Ar verta aplankyti?
Taigi, iš didelio neturėjimo ką veikti (katalikų krašte sekmadieniais dirbti nevalia, o švęsti prieš pirmąją darbo savaitės dieną gana neracionalu) nusprendėme pakeliauti po Prienų krašto piliakalnius.
Didžių ir garsių didvyrių žemėje, suprantama, jog pati svarbiausia ta istorija, kuri yra didinga ir atsižvelgiant į tai, jog kol kas didinga Lietuvos istorija yra įrašyta į viduramžių, o ne naujųjų amžių istorijos vadovėlius, taigi ir visa Lietuva, stengiasi pasigirti ne tuo ką turi, o tuo, ką turėjo.
Taigi, griebiame visus svarbiausių, lankytinų Lietuvos objektų sąrašus ir visiškai nenustembame ten atradę piliakalnius, kapavietes, kryžius ir bažnyčias. Reikia pripažinti, lietuvių tauta nesikuklina ir mielai giriasi tuo, kas jau apaugę mitais ir legendomis. Ir nors įvairūs valdžios patriarchai bei visokio plauko specialistai tvirtina, jog lietuviams bei turistams iš kitų šalių patys įdomiausi yra istoriniai objektai, t. y. piliakalniai, įvairios trobelės, kuriose gimė įvairaus garsumo mūsų tautiečiai, deja, bekeliaujant po Prienų krašto „top“ lankytinus objektus, juose teko sutikti mažiau žmonių ne tik negu Palangos „basankėj“, bet ir mažiau negu eilinėse kapinėse. Atvirai šnekant, ramiau Prienų krašte yra ne ten, kur sulaidoti mūsų artimieji, bet ten kur stūkso didingieji piliakalniai.
Faktas, jog pasivaikščioti po piliakalnius bei padaryti keletą nuotraukų niekas netrukdė, nes jų teritorijoje nebuvo anei vienos gyvos dvasios, į šio kūrinio autoriaus vargšę galvelę sugrąžino senai išvystytą mintį, jog netgi prieniečiai į Palangos J. Basanavičiaus gatvę, į Turkiją, Maljorką ir kitus kurortus, kaip silkės į bačką grūdasi ne arimais vaikščiot, ne poezijos skaityti ir ne į mirusio žmogaus trobesius spoksoti.
Visgi, šias mintis stumiant į šalį (nes norisi bent jau akimirkai apsimesti, jog yra kitaip), nusprendėme apvažiuoti tuos „top“ lankytinus objektus ir įvertinti, ar bent jau primygtinai save verčiant, įmanoma juos pamėgti tiek, jog norėtųsi atvažiuoti dar kartą?
Šioje vietoje, reikia pripažinti, jog tai yra konkreti keliautojo nuomonė, nesitikint šiuose objektuose rasti šiltą jūrą, kavinę, barą ar nudistų pliažą. Visų piliakalnių vertinimui įvedėme penkių žalių (o kartais ir ne) žiogų (nes pastarųjų atradome daugiausiai, be to, norint įkopti į piliakalnius dažnai tenka strapalioti nuo kupsto ant kupsto) sistemą. Piliakalnius pasirinkome atsitiktine tvarka ir be išankstinio nusistatymo apie jų priežiūrą. Piliakalnius (bei kitus lankytinus objektus) vertinome ir vertinsime, pagal tai, kaip juos lengva rasti (ačiū Tėvynei, jog šiemet savivaldybėms buvo atseikėta lėšų informacinių nuorodų įrengimui), patekimą prie ir ant jo (ne paslaptis – visur tikėtis laiptų ar lifto nevalia), jo bei apylinkių grožį, didybę (istorinę) bei, suprantama, turistinę refleksiją – infrastruktūrą, galimybę papramogauti, informacijos vietoje pateikimą ir kitas mažas, bet malonias, lankytino objekto dovanėles.
Taigi, į kelią!
Pašventupio piliakalnis. Malonūs ir nemalonūs atradimai.
Pirmuoju, kuris pateko į mūsų teismą, tapo Pašventupio piliakalnis. Pradedame skaičiuoti žiogelius!
Piliakalnį pasiekėme keliaudami iš Pakuonio į Ašmintą. Pirmiausiai, už akių užkliuvo, ko gero, pats maloniausias faktas – juodas kaip smala asfaltas. Šioje vietoje prieš akis išniro netgi garsus ir daugelio vaikų (tų, kuriems jau per 30 – irgi) mėgstamas animacinis filmas „Cars“ ir pagrindinio personažo Makvyno frazė apie, prie asfalto, tiesiog prilimpančias padangas. Reikia pripažinti, jog Lietuvos žvyrkelių asfaltavimo programa yra tikra dovana keliaujantiems automobiliu.
Nors, čia dar likusi maža atkarpėlė žvyrkelio, kuri beje kaip tik prasideda prie piliakalnio, tačiau tai nesutrukdė pamatyti prie pat kelio rymančio didingo piliakalnio. Ir iš tikrųjų, piliakalnis ne tik akivaizdžiai matosi, bet ir atrodo, kaip pats tikriausias piliakalnis iš atviruko. Žalią žiogą, už lengvumą jį surandant, kabiname iš karto ir mintyse jau nupiešiame žalias kojas už jo vaizdingumą.
Taigi, piliakalnis – dešinėje, už griovio. bandome ieškoti, kaip iki jo nusigauti. Šioje vietoje ištiko lengvas šokas.
Lankytino objekto rodyklė veda kažkokiu nedideliu keliuku dešinėn, o čia pat, dar vienas posūkis tarp medžių dešinėn ir automobilio buferis vos neatsiremia į stulpelį žymintį, jog mes jau… ant piliakalnio. Visgi, priekyje – dar viena piliakalnio komplekso dalis, vadinasi, į pagrindinę piliakalnio dalį neužvažiavome. Čia tik komplekso papildoma kalva. Tačiau, ir iki pačios pagrindinės piliakalnio viršūnės – vos keliasdešimt metrų. Tiesa, į ją kopti teko gana įdomiai. Laiptai, suskaičiavę matyt ne vienerius metus jau supuvę, todėl, besilaikant į irgi ne ką geresnės kokybės turėklą, pusę kelio lipome čia, tiesiog, numestomis medinėmis kopėčiomis. Likusi takelio galą, 2-3 metrus įveikėme „žioginiu“ kopimo būdu.
Koks vaizdas užlipus ant šio piliakalnio? Mielai pakviesime visus apsilankyti ir pamatyti patiems, o už tai, ką pamatėme kabiname patį didžiausią žalią žiogą.
Už nulipimą žalio žiogo nekabiname, paliekame silpnesnį – geltonąjį. Eksperimente dalyvavusi ir viena 9 metų mergaitė, pati pasiekti viršūnę „žioginiu“ kopimu, nerizikavo.
Grįžę į pradinę kalvą, bandom aiškintis istoriją. Be stulpelio žyminčio piliakalnį, daugiau nieko nėra. Internetas visagalis pagelbėja su Wikipedijos puslapiu https://lt.wikipedia.org/wiki/Pašventupio_piliakalnis, dar keliomis nuorodomis į Kultūros paveldo departamento puslapius bei Lietuvos TSR išleistas knygas ir galiausiai paaiškėja, jog be įvairių išmatavimų rulete, keleto iškasenų saugomų Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei žinių apie papėdėje buvusią 5 ha gyvenviete, kaip ir nieko ypatingo čia neįvyko arba apie tai, informaciją rasti nelengva. Tiesa, saulėje iškepusio raudono žiogo nekabiname, nes šiokių tokių šio piliakalnio istorinės reikšmės detalių, vis tik, galima pamatyti nacionaliniame muziejuje. Geltonas žiogas.
Pereiname prie linksmosios dalies! Čia šokas neištiko, tačiau tai, ką atradome, maloniai nustebino vos tik įvažiavus į pirmosios kalvos aikštelę. Čia pūpso itin patogi, nauja ir miela pavėsinė. Nors, ji atsukta į tą puikųjį vaizdą, kuris matosi nuo paties piliakalnio, visgi, augantys medžiai šį vaizdą čia užstoja (žiemą, turbūt, ne). Visgi, plati aikštelė, medžių apsūptis, pavėsinė ir istorija dvelkiantis piliakalnis šią šaunią vietą paverčia puikia poilsio vieta keliaujančioms šeimoms. Čia galima ne tik atsipūsti pusiaukelėje į kitas lankytinas vietas, bet ir pasistiprinti bei pasnausti medžių paūnksmėje. Kelias Pakuonis-Ašminta – gana nepopuliarus, todėl ramuma bei susiliejimas gamta – garantuotas. Tiesa, gamtiniams reikalams atlikti specialios vietos čia nėra. Todėl, ne tik damos, bet ir vyrai turėtų pasirūpinti viską atlikti prieš atvykdami į šią vietą arba grįžę iš jos, nors jau ir anksčiau čia apsilankę lankytojai, dėl muziejinės vertybės grunto per daug nepergyveno.
Visgi, matę kitus piliakalnius, įvertindami tai, jog kažko ypatingai visus pamaloninančio tikėtis ir neverta, šio piliakalnio turistinę infrastruktūrą įvertiname žaliu žiogu.
Epilogas vizitui ant Pašventupio piliakalnio. Trys žali ir du geltoni žiogai. Pradžia nebloga. Gale viso apžvalginio turo mielai kažkuriam iš piliakalnių užkabinsime „auksinį žiogą“. O Pašventupio piliakalnį priskiriame prie tų, kuriuos bent akimirkai aplankyti verta. Tai patvirtino ir mūsų mažoji komisijos narė. Nors ir neįveikė tako į piliakalnį, tačiau pareikalavo kitą kartą čia sugrįžti su sumuštiniais ir sultimis. Ko gero, tai pats geriausias šio mažojo stebuklo „įvertinimas“. Tokį „įvertinimą“ jau yra pelnęs ir Žvėrinčiaus takas tarp Prienų ir Birštono. O mes keliaujame toliau ir jau greitai pristatysime piliakalnį, kuriam su žaliais žiogais sekėsi prasčiau…