Tįstantys ledai iš ožkos pieno, arba ko lietuviai vyksta į Turkiją
Turkija jau kuris laikas yra tarp populiariausių lietuvių kelionių krypčių, ko gero, ne tik dėl gero oro, bet dėl optimalaus kainos ir kokybės santykio.
Daugelis tautiečių renkasi Alanijos viešbučius ir neapsirinka, nes vis daugiau lietuvių ten grįžta keletą kartų. Nors esame aistringi keliautojai, Turkijoje šią vasarą lankėmės pirmą kartą. Dar namuose susipažinome su Turkijos geografine padėtimi ir kai kuriomis kitomis šalies subtilybėmis.
Turkija – valstybė pietvakarių Azijoje, viena šalies dalis yra Europoje, kita – Azijoje. Ne visi žino, kad Turkijos krantus skalauja net 4 jūros: Viduržemio, Egėjo, Juodoji ir Marmuro. Didžiausiame Turkijos mieste Stambule gyvena net 14 mln. žmonių. Kelionę ėmėme planuoti daugiau kaip prieš pusę metų, nes tada ją įmanoma įsigyti 150–200 eurų pigiau nei sezono metu. Susisiekėme su kelionių agentūra eliaturas.lt (ji yra dukterinė „Novaturo“ firma), kuri siūlo keliones už šiek tiek mažesnes kainas nei kitos agentūros, su kuriomis teko bendradarbiauti. Mums pasiūlė keletą viešbučių poilsiautojų pamėgtame Alanijos regione, įsikūrusiame prie Viduržemio jūros. Vykome su vaikais, todėl rinkomės 5 žvaigždučių viešbutį „Kahya Resort Aqua and Spa (Turklere)“ su keletu baseinų ir vandens kalneliais. Kadangi vykome septyniese, gavome dar ir nuolaidą kaip grupei poilsiautojų. Sausį sumokėjome kuklų avansą, o likus mėnesiui iki kelionės pervedėme likusią sumą.
Į Turkiją skrydžiai buvo dienos metu, nereikėjo keltis 2 valandą nakties. Aišku, tiems, kas skaičiuoja dienas, gali būti gaila, kad viena diena skirta kelionei. Kita vertus, po naktinės kelionės paprastai ilsimės viešbučio lovoje, tad mes džiaugėmės, kad skrydžiai, kurie truko apie 3 valandas, per daug neišvargino. Turkijoje, oro uoste, iš karto pasitiko „Novaturo“ darbuotojai ir palydėjo autobusu iki viešbučio. Gidė suteikė visą būtiną turistams informaciją ir padrąsino reikalui esant kreiptis į ją arba į bet kurį jos kolegą. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos ji akcentavo, yra kelionių draudimas. Jis būtinas, nes medicininės paslaugos yra labai brangios. Turint draudimą užtenka polisą paduoti gydytojui ir medicinos įstaiga pati susisiekia su draudimo bendrove Lietuvoje. Vykstant į Turkiją reiktų žinoti, kad visi patarnautojai labai mėgsta arbatpinigius. Net jei mums, lietuviams, atrodo, kad už viską sumokėjome, turime suprasti, kad papildomi 20–30 eurų arbatpinigių per savaitę mums užtikrins tikrai geresnį aptarnavimą ir nuotaiką tiek viešbučio baruose, tiek kambariuose.
Kambariai gana erdvūs, tvarkingi. Kadangi rinkomės Sea view kambario tipą, tai per langus, tarp pastatų matėsi ir dalis jūros.
Viešbutyje veikė 5 barai, tad beveik visą dieną buvo galima pavalgyti vienoje ar kitoje vietoje. Paplūdimyje, prie jūros taip pat nuo 11.30 buvo galima įsigyti salotų ir sočių užkandžių, tokių kaip mėsainis, žuvis, žuvų piršteliai ir panašiai. Beje, paplūdimys nuvylė. Jokio egzotinio vaizdo, smėlis susimaišęs su akmenimis, dugnas irgi nelygus, akmenuotas, todėl i laiko leidome prie baseinų, kur ir vanduo buvo šiltesnis nei jūroje. Vandens kalneliai tikras džiaugsmas vaikams, bet jie veikdavo tik tam tikrą laiką, kitu metu būdavo išjungti.
Animatorių, besirūpinančių vaikų užimtumu, grupė šiame viešbutyje buvo silpnoka. Vakarais vaikams vykdavo tik šokiai, kurie trukdavo 15–30 min. Tiesa vakare dar būdavo loterija vaikams, už kurią reikėdavo papildomai mokėti, o vaikai gaudavo diplomus už dalyvavimą.
Maistas viešbutyje buvo tikrai geras (palyginti su Kretos ir Bulgarijos viešbučiuose tiekiamu maistu), jokių neaiškių patiekalų ar lietuvių skoniui neįprastų prieskonių, labai didelis pasirinkimas. Tikras rojus saldumynų mėgėjams. Rytais pasitikdavo gal 10 rūšių ką tik iškeptų bandelių kvapas. Per pietus vėl gausybė skanumynų – kokių 20 rūšių. Salotų ir antrųjų patiekalų asortimentas irgi nenuvylė – patiekalai įvairūs, švieži, maitinimo metu visada kažkas būdavo gaminama vietoje: kepami blynai, sukami lavašai, čirškinami viščiukai ant grilio.
Dar reikėtų paminėti, kad viešbutyje buvo keletas parduotuvių, SPA salonas, tatuiruočių salonas ir nemokama sporto salė. Viešbutyje buvo ir šokių klubas… Bet vieną vėlų vakarą nuėję pašokti, buvome vieninteliai lankytojai, todėl užtrukome ten ne ilgiau kaip 2 minutes. Iki populiaraus klubo „Summer Garden“ 15 minučių kelio taksi.
Artimiausias miestas Konakli buvo už 7 kilometrų, iki jo, kaip ir iki Alanijos (15 km), veždavo vietinė susisiekimo priemonė „dolmušai“ – tai tokie autobusai, kurie visur stoja, visus surenka, kelionė kainuoja 1 eurą tiek iki Konakli, tiek iki Alanijos. Tam tikromis dienomis šiuose miestuose būna turgus, apie tai informuoja „Novaturo“ gidai.
O dabar apie tai, kas paliko didžiausią įspūdį. Kadangi vykome ne vien degintis, bet ir aplankyti bent keletą įžymių vietovių, šių kelionių organizatoriumi pasirinkome lengvai feisbuko tinklalapyje randamą gidą, turką Jusufą (Yusuf Lal). Jo siūlomos kelionės yra 10–20 eurų pigesnės nei siūlo „Novaturas“. Kelionės yra tikrai gerai parengtos, skirtos vien lietuviams, o gidai tikrai labai dėl turistų stengiasi – ne tik pasakoja apie šalies grožį, bet ir atskleidžia intriguojančių turkiškų subtilybių ir įvairių dalykų, kurių lietuviai gidai gal net ir nežinotų.
Jusufas – sertifikuotas gidas, išmokęs lietuvių kalbą per 8 mėnesius. Pirmoji jo pažintis su Lietuva prasidėjo prieš dešimt metų, kai jis dar būdamas studentas pagal „Erasmus“ programą atvyko į Kauną mokytis 3 mėnesius. Tada jis suprato, kad iš Lietuvos į Turkiją atvykusios šeimos susiduria su kalbos barjeru, todėl nusprendė užpildyti šią nišą. Užpernai vaikinas užsirašė į VU organizuojamus lietuvių kalbos kursus ir sėkmingai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, nors puikiai kalbantis lietuviškai turkas sako, kad mūsų kalba tikrai nėra lengva. Šis gidas, kaip ir jo kolega, tikrai paliko šiltą įspūdį ir sustiprino meilę Turkijai.
Taigi, su gidu Jusufu buvome 2 kelionėse: „Naktinė Alanija“ ir „Žaliasis kanjonas“. Pirmoji yra kelių valandų, labai tinka aktyviems vaikams, mat plaukiama tamsoje piratų laivu, kuriame leidžiamos putos (o jų buvo tikrai labai daug), vyko šokiai. Beje, abiejose kelionėse skambėjo lietuviška muzika. Prieš piratų laivą – trumpa kultūrinė dalis. Autobusu turistai vežami ant aukšto skardžio, nuo kurio matosi kvapą gniaužiantis jau tamsoje besiilsinčios Alanijos vaizdas. Pasigėrėjus vaizdu, organizatoriai netrukus kviečia į amfiteatrinę atvirą sceną, kurioje šokiu žiūrovams pateikiama visa Turkijos istorija. Tada jau keliaujama į uostą, kur mūsų laukė Karibų piratų veikėjais puoštas laivas. O ten – pusantros valandos plaukimo tamsoje ir net nuobodžius tautiečius išjudinę šokiai.
Antroji ekskursija, palikusi neišdildomą įspūdį, buvo kelionė į Žaliąjį kanjoną, beje, šią kelionę rekomendavo ir „Novaturo“ gidai. Kelionė labiau poilsinė, tad vaikams, norintiems veiksmo, ten gali būti nuobodu, tačiau norintiems pailsėti suaugusiesiems tikrai yra kur paganyti akis po egzotinius vaizdus.
Kelionės metu aplankoma ir įstabaus grožio mečetė, turinti 4 bokštus, statyta 2004 m. turtingų vietinių gyventojų, nes valstybė mečečių statybos neremia. Gerbiant šalies kultūrą ir religiją, prieš įeidamos moterys turi apsigaubti skaromis ir užsidengti pečius, kojas. Mečetėje gėrėjomės maldos kilimu, galėjome pakilti į moterims skirtą balkoną, apžiūrėjome minbarą ir mihrabą, kaligrafinius raštus.
Šios kelionės metu aplankėme dar vieną nepalikusį abejingų objektą – Mangavato krioklį. Vanduo čia nekrenta iš labai didelio aukščio, bet per minutę jo nuteka labai didelis kiekis, todėl maudynės čia draudžiamos.
Prie Mangavato krioklio turėjome progą ne tik nusifotografuoti, bet ir paragauti ledų iš ožkos pieno, kurie gaminami tik Turkijoje. Apie šiuose ledus sužinojome vos tik atvykę. Gidė siūlė būtinai jų paragauti. Ledų pardavėjas būna su kepurėle ir kviečia praeivius šūkaudamas bei skambindamas varpeliais. Ledų pirkimas – tikra atrakcija turistams. Ledai ištiesiami pirkėjui ant ilgo strypo, o pardavėjas prieš juos paduodamas krečia išdaigas. Tai gąsdina, kad ledai krenta, tai neleidžia paimti, tai ištepa ledais pirkėjui nosį. Labai pasiseks, jei drabužiai liks švarūs. Patys ledai yra šiek tiek saldesni ir kitokios, negu mes įpratę, konsistencijos – jie tįsta. Vieniems ledų skonis patiks, kitus gali nuvilti, tačiau pardavėjo žaidimo tikrai nepamiršite.
Plaukiant laivu buvo galima pažvejoti, atsigaivinti kalnų upės vandenyje, pasimėgauti vandens dviračiais. Pietavome nuostabiame restorane ant ežero kranto, laive taip pat buvo galima vaišintis kava, arbata, vynu.
Kadangi visa mūsų kompanija buvo sužavėta gido Jusufo darbo, kitais metais planuojame grįžti ir dalyvauti kitose jo organizuojamose ekskursijose: aplankyti aštuntąjį pasaulio stebuklą Pamukalę, įspūdingąjį Kurto kanjoną, Sepadere kanjoną.
Taigi, pirmą kartą apsilankę Turkijoje galime teigti, kad tai svetinga turistams šalis, gerbianti savo religiją ir turinti įspūdingą istoriją. Joje ras ką veikti ir gamtos, ir istorijos mėgėjai, o mėgstantys laisvalaikį leisti viešbutyje taip pat neliks nusivylę…
Kristina Belenavičienė
