Pakuonio seniūnas džiaugiasi gyventojų pasitikėjimu A. Keturakis:„Tikiu, kad Pakuonio kraštas bus dar gražesnis“

Nuo metų pradžios Pakuonio seniūnijai vadovaujantis Antanas Keturakis sako, kad per septynis mėnesius jau „apšilo kojas“, o prie to labai daug prisidėjo seniūnijos darbuotojų kolektyvas.

Pakuonis – ne svetimas kraštas

Pakuonio ir Ašmintos kraštas seniūnui neblogai pažįstamas, nes mama kilusi iš netoliese Pakuonio esančio Būčkiemio kaimo, o Ašminta, tiksliau tuo metu buvęs „Lenino keliu“ kolūkis, buvo jo, jauno specialisto, pirmoji darbovietė. O ir pastaruoju metu dirbdamas Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje ne kartą lankėsi Pakuonio krašte.

„Sprendimas dalyvauti konkurse Pakuonio seniūno pareigoms užimti kilo spontaniškai, nors jau senokai kirbėjo mintis išbandyti kažką naujo. Darbas su žmonėmis pastaruosius 13 metų buvo mano kasdienybė. Ir su seniūnais nuolat tekdavo bendrauti, tad jų darbo specifika buvo šiek tiek žinoma“, – kalbėjo A. Keturakis, pridūręs, kad kitoje, mažiau pažįstamoje, seniūnijoje greičiausiai nebūtų norėjęs dirbti.

Jaučia gyventojų pasitikėjimą

A. Keturakis džiaugiasi, kad ne tik seniūnijos darbuotojų kolektyvas puikus, bet ir šio krašto žmonės labai šaunūs. Žinoma, iš pradžių kai kurie gyventojai į naująjį seniūną žiūrėjo gan atsargiai, tirdami, tačiau dabar jau pasitiki. Ir seniūnas labai džiaugiasi, kad žmonės ateina su pasiūlymais, patarimais, kad neabejingi savo kraštui, visi kartu nori kurti geresnį ir gražesnį gyvenimą.

„Turime kuo didžiuotis – seniūnijos pakraščiu teka Nemunas, stūkso keturi piliakalniai, atkurtas Daukšiagirės dvaras, renovuotas Ašmintos dvaro pastatas. Tad nuostabi gamta pritraukia ir nemažai žvejų, turistų bei svečių“, – pasakojo seniūnas.

Sunkiausiai sprendžiamos problemos

Tačiau, pasak A.Keturakio, yra ir galvos sopulių. Vienas tokių sopulių –apleisti, neprižiūrimi  pastatai bei žemės sklypai, kurie darko gražų kraštovaizdį. Tai problemos, kurios labai sunkiai sprendžiamos, nes dažnai savininkai nereaguoja į pranešimus arba jų neįmanoma surasti. O ir suradus, ne visi sutinka su nurodymais, kaip tvarkyti nuosavą turtą, net ir keliantį grėsmę aplinkiniams.

Seniūnijos pakraštyje išlikę buvusio karinio objekto griuvėsiai. „Nuošali teritorija privati, bet neaptverta, didžiuliai pastatai niekam nereikalingi, griūva ir kaip magnetas traukia šiukšlintojus, tad žmonės čia buvo „įsirengę“ sąvartyną. Išvežėme šiukšles, pradėjome stebėti teritoriją ir džiaugiamės, kad sąvartynas iš naujo neatsiranda. Bet kaip pasiekti, kad ir grėsmę keliančių pastatų neliktų, nežinome“, – pasakojo seniūnas. Panaši situacija ir su buvusiu Ašmintos vaikų darželio pastatu, kai kuriomis apleistomis fermomis.

Didelė problema ir Sosnovskio barščiai. Pasak seniūno, šios problemos mastą net sunku įsivaizduoti. Tai aktualu ir kitose seniūnijose, todėl dabar renkami duomenys, kur šis invazinis augalas auga, ir bus ieškoma sprendimo, kaip visoje savivaldybėje jį naikinti.

A. Keturakis apgailestavo, kad tenka mokėti ir už svetimų šiukšlių išvežimą iš bendro naudojimo konteinerių. Yra vietų, kur neprivažiuoja atliekas surenkantis automobilis, tad prie pagrindinio kelio pastatyti bendro naudojimo konteineriai. Tačiau vietiniai gyventojai skundžiasi, kad jie nespėja pasinaudoti – vos ištuštinus konteineriai tuoj pat būna vėl pilni. Manoma, kad šiukšles į juos meta pravažiuojantys. Su gyventojais aptariami kiti atliekų išvežimo būdai, o daugiausiai problemų keliančių bendro naudojimo konteinerių, greičiausiai, iš viso nebeliks.

Tradicinė Pakuonio krašto šventė – Žolinė

Jau dešimtą kartą vyks tradicinė Pakuonio krašto  šventė – Žolinė. Šių metų šventė – ypatinga, nes Pakuonis švenčia net tris jubiliejus: mokyklos – 200 m., parapijos – 225 m., miestelio – 275 m. Tad ir šventė bus švenčiama net tris dienas – rugpjūčio15–17 d. Šventė vyksta gražiai sutvarkytame Pakuonio parapijos parke.

Seniūnas džiaugiasi, kad puoselėjamos senosios tradicijos ir kuriamos naujos, kad žmonės labai aktyviai dalyvauja, o prie to labai daug prisideda ne tik seniūnijos, kultūros darbuotojai, bendruomenių aktyvistai, seniūnaičiai, bet ir klebonas Rimas Pilypaitis, kuris yra ne tik dvasinis vadovas, bet ir aktyvus bendruomenės narys, buriantis seniūnijos žmones.

Seniūnijos žmonės labai laukia, kada bus įrengtas Pakuonio pagrindinės mokyklos stadionas. Tikimasi, kad suaktyvės seniūnijos sportinis gyvenimas, o į tradicinės šventės programą bus galima įtraukti ir sportines varžybas.

Ateityje, pasitarus su gyventojais, planuojama ieškoti galimybių ir prie Daukšiagirės tvenkinio įrengti rekreacinę zoną.

Keliai – niekada nesibaigiantis rūpestis

Seniūnija prižiūri 76 km kelių. Pasak seniūno, pinigų kelių priežiūrai niekada nebus per daug, bet tenka suktis su tuo, ką turi. Jo manymu, geras kelias turi būti asfaltuotas, nes „gera“ liūtis net gerą žvyrkelį per kelias valandas gali paversti sunkiai išvažiuojamu keliu. Todėl seniūnas ir svajoja išasfaltuoti panemune einantį žvyrelį, kuriuo naudojasi ne tik čia gyvenantys žmonės, bet ir atvažiuojantys pasigėrėti gražia gamta ar pažvejoti. Daug žvejų čia atvažiuoja žiemą, nes kitapus Nemuno esantis Darsūniškis garsėja kaip žiemos žvejybos meka.

Jau baigiamos asfaltuoti dvi kelio atkarpos: Ašminta–Pakuonis ir Pakuonis–Dvylikiai. Neliks duobių, pagerės susisiekimas su seniūnijos centru. Šie keliai priklauso ir juos prižiūri Kelių direkcija. Kaip ir centrinę Pakuonio miestelio gatvę. Tad gyventojų priekaištai dėl prastų šaligatvių, vidury šaligatvio augančio medžio ar sovietinį laikotarpį menančių atitvarų – grandinių turi būti skirti kelio savininkams. Seniūnijos darbuotojai vis tiek tikisi, kad žmonių skundai yra išgirsti ir jau netolimoje ateityje bus atnaujintas šaligatvis, įrengti šiuolaikiniai atitvarai.

Taip pat daug priekaištų sulaukiama dėl per miestelį žvyrą vežančių sunkiasvorių automobilių, kurie gadina kelią, kelia dulkes ir triukšmą.

Miestelio veidas – mediniai nameliai

A. Keturakio manymu, Pakuonio miestelis turi savo veidą – medinius sovietmečiu statytus namelius. Jam norėtųsi, kad miestelis modernėtų, bet kartu labai norisi, kad ir šie namai išliktų. Kol kas ir išlieka. Džiugu, kad kuriasi jaunos šeimos, kurios remontuoja senus namus, gražiai tvarko aplinką.

Tikimasi, kad jų pavyzdžiu paseks ir senbuviai. Ypač tikimasi, kad žmonės taps sąmoningesni ir, nušienavę savo kiemą, nepatingės nušienauti ir ruoželio prie kelio, o ne lauks, kol tai padarys seniūnija.

Seniūnas džiaugiasi ir sutvarkytomis Pakuonio kapinėmis. Jos suskaitmenintos, įvestas vanduo, išpjauti vidury kapinių augę avarinės būklės medžiai. 

Pakuonio miestelio centre nei dėl vandens tiekimo, nei dėl nuotekų tvarkymo problemų nėra, bet tinklai neišplėtoti ir daug gyventojų norėtų prie jų prisijungti. Tačiau vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas Ašmintoje – galvos sopulį kelianti problema, nes čia vanduo tiekiamas senomis trasomis, vandens gręžinys – privatus, o naujasis jo savininkas nesiruošia teikti vandens tiekimo paslaugos.

„Tikiu, kad po kelerių metų Pakuonio kraštas bus dar gražesnis, bus dar daugiau asfaltuotų kelių, o jame gyvens daugiau jaunų šeimų“, – optimistiškai į ateitį žvelgia A. Keturakis.

033, 036, 060, 063 – Pakuonio seniūnijos seniūnas Antanas Keturakis.

041,  043 – Atkurtas Daukšiagirės dvaras.

053 – Bačkininkėlių piliakalnis, ant kurio liepos 6-ąją aplinkinių kaimų gyventojai renkasi giedoti Tautiškos giesmės.

057 – Vaizdas nuo Bačkininkėlių piliakalnio.

070, 071, 075 –Apleisti buvusio karinio objekto pastatai.

080, 086, 089 –  Pakuonio kapinės suskaitmenintos, įvestas vanduo, išpjauti vidury kapinių augę avarinės būklės medžiai. 

095 – Baigiamas remontuoti pastatas, kuriame įsikurs bendruomeniniai vaikų globos namai.

098 – Pakuonio miestelio centre vidury šaligatvio auga didžiulis medis.

103, 105, 112  – Daugumos gyventojų manymu, miestelio nepuošia ir tarybinius laikus menantys atitvarai.