Jau įžengėme į paskutinį vasaros mėnesį. Rodos, vasara ką tik prasidėjo, o štai jau tuoj su ja ir atsisveikinsime. Rodos, ką tik kentėme karščius, o netrukus jau glausimės prie bet ko, kas karšta – radiatoriaus, krosnies arba tiesiog prie arbatos puodelio.

Glausimės prie visko, kas teikia šilumą. Jau ne prie to, kas gražu ir vilioja, o prie to, kas iš tikrųjų mums suteikia viltį ir gyvybę.

Iš tiesų, viltis ir gyvybė pamažėle tampa prabangos preke. Per pasaulį vilnijant žudynių, sprogdinimų bangoms, įvairioms pasaulio šalims karštligiškai žvanginant ginklais, sankcijomis ir blokadomis, pasaulis pamažu tampa nestabiliu pykčio kamuoliu. Jį didina ne tik radikalūs karštakošiai, bet ir tie, kurie nerimsta dėl paprasčiausios nevilties. Nevilties ieškant kažko, ko dar patys nėra pažinę ir nežino, ar tai egzistuoja.

Jeigu mūsų žaliasis kraštas visada pirmavo savižudybių skaičiumi, tai dar didesnis skyrybų skaičius jau seniai tapo ne rekordiniu, o tiesiog normaliu. Taip, tapo normalu, kad vyro ir moters santykiai yra nutraukiami. Dažniau būna keista, kad jie ryžosi tuoktis, ir normalu, kad pasuko skirtingais keliais.

Kas tai? Asmeninis nusispjovimas į prigimtį ar vis tik plačiai ir garsiai mindžiojamos vyro ir moters sąjungos atgarsiai? Laisvė. Laisvė nuo visko, net nuo prigimtinės teisės. Kuo ji pavirto? O taip – dar didesniu genocidu.

Jeigu sakome, kad žmogaus nužudymas yra žmogžudystė, niekada neprieštaraujame, kad nužudymo organizavimas irgi yra žmogžudystė. Jeigu sakome, kad abortas taip pat yra žmogžudystė, tai be jokių abejonių pripažįstame, kad ne tik tai atlikęs gydytojas, bet ir tai užsakęs asmuo (dažniausiai kalčiausia lieka vaisių savyje sauganti mama) yra žudikas – žmogžudys. Neretai netgi kontraceptikų, apsisaugojimo priemonių naudojimas yra pripažįstamas kaip gyvybės į šį pasaulį atėjimo uždraudimas.

Ir šioje vietoje iškyla dilema – ar santuokos nutraukimas taip pat gali būti vadinamas gyvybės uždraudimu ir nutraukimu? Atsižvelgiant į tai, jog Europoje skatinama ne, ne laisvė, bet privalumas (!) gyventi ne tikroje, o teisinėje santuokoje (negana to, vienos lyties santuokoje) ir Europos gimstamumo skaičiui krentant greičiau nei kibirui į šulinį, galima drąsiai sakyti – ant kojų nebeatsistosim.

Iš tikrųjų, visų smurto proveržių, karų ir naujų madų fone ne vienas turbūt pasakytų – apokalipsė, pasaulio pabaiga. Tačiau tai – ne pasaulio pabaiga. Mes pripratę, kad tai, kas nauja ir keista, yra baugu ir prie gero gali neprivesti. Iš tikrųjų, tiesos yra. Ne vienas eksperimentas nepavyko. Ne vienas eksperimentas nugrimzdo į užmarštį kaip niekam nenaudingas. Tačiau eidami į priekį mes ir tobulėjame. Per tuos pačius pavykusius ir nepavykusius eksperimentus mes esame technologiškai išsivysčiusi žmonija. Turbūt net nežemiškos kilmės atstovas (jei toks egzistuoja) pasakytų, kad mes nuo akmens ir ugnies labai toli pažengėme į priekį, nors ir baigiame sugriauti savo namus.

Ne, tai – ne pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga mums kiekvienam asmeniškai ateina su paskutiniu atodūsiu. Tik tada šis pasaulis, kurį regime kasdien, pasibaigia ir prasideda kitas pasaulis. Koks jis bebūtų ir kur jis bebūtų…

Tai, kas vyksta šiandien pasaulyje, tėra tik dar viena žmonijos evoliucijos pakopa. Per eksperimentus, pavykusius ir nelabai, žmonija evoliucionuoja į aukštesnę kategoriją. Netgi jei jai pasiekti prireiks destrukcijos.

Keisčiausia ir yra tai, kad norint sukurti kažkokį neaiškų, iš prigimties priešišką reiškinį, pasitelkiamos visos jėgos ir viskas sukuriama per prievartą, tačiau net ir prievarta tampa bevaisė. Turime tokių pavyzdžių kaip nacistinė Vokietija bei Sovietų Sąjunga. Turime daug įvairiausių mokslinių ir teisinių pavyzdžių, kai žmoniją apsaugojo kažkoks keistas prigimtinis savisaugos instinktas, ir tai, kas buvo bloga – žlugo, o tai, kas tame blogyje buvo gera, žmonija panaudojo savo evoliucijai.

Tačiau visa tam pasiekti prireikė aukų. Ir netgi didelių. Ir visgi būtent aukos moko mus būti atsargesnius ir, elgiantis net impulsyviai, visada turėti atsarginį kelią. Žinoma, kol vėl nepamirštame, kad mūsų prigimtis yra aukštesnė už laikinąjį malonumą.

Todėl baigiantis vasarai ir stebint įvykius ne tik pasaulyje, bet ir už namų slenksčio, galima ramiai pasakyti, kad čia ne pabaiga. Čia tik visko pradžia.

Ar mūsų laukia sunkesni išbandymai? Žinoma! Tie išbandymai žmonijos lauks gal net visą amžinybę, nes net ir vienas, paskutinis, išlikęs žmogus yra žmonija. Einanti į priekį per pakilimus ir kritimus, per kūrybą ir aukas. Evoliucionuojanti ir, nepaisydama popieriuje parašytų žodžių, vis sugrįžtanti ten, iš kur atėjo – į savo žmogiškąją prigimtį.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close