Tautos vado A. Smetonos 60 metų sukaktis
Šių metų rugpjūčio 10 sukanka 145 metai, kai gimė pirmas Lietuvos tautos vadas Antanas Smetona. LR Seimas šiuos metus paskelbė Antano Smetonos metais.
Pavyko rasti rašytinės medžiagos iš 1934 metų tautinės jaunuomenės savaitinio laikraščio „Jaunoji karta“ rugpjūčio 12 dienos numerio. Ta medžiaga buvo išspausdinta 60-ųjų A. Smetonos gimimo metinių proga (pateikiamos medžiagos kalba netaisyta).
Tautos vado A. Smetonos 60 metų sukaktis
Rugpjūčio mėn. 10 d. liks mūsų tautoje istoriška diena, nes tą dieną gimė mūsų Tautos Vadas ir valstybės kūrėjas, pirmas ir dabartinis mūsų Valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Šiemet rugpjūčio mėn. 10 d. mūsų Tautos Vadui A. Smetonai sukanka 60 metų amžiaus ir visa tauta rugsėjo mėn. 9-10 d. tą garbingą jubiliejų rengiasi kuo iškilmingiausiai paminėti. Iškilmių tikslas – išreikšti mūsų nepailstamam Tautos Vadui pagarbą ir padėką už jo didžius nuopelnus mūsų tautai. Be to, šios iškilmės ryškiau mums kels tautos idealus, nes A. Smetona yra mūsų tautinės valstybinės ideologijos kūrėjas, o visas pastarųjų 25-erių metų mūsų tautos ir valstybės gyvenimas yra glaudžiai susijęs su A. Smetonos asmenybe ir darbais. Visas jo gyvenimas vaizdžiai simbolina mūsų tautos kilimą, iš skurdo ir vergijos kopimą į šviesą ir laisvę.
Antanas Smetona į gyvenimą išėjo labai sunkiais mūsų tautai laikais. Lietuvą tuomet slėgė svetimųjų vergija. Apie buvusią Lietuvos galybę liudijo piliakalniai, gūdūs senųjų padavimų ir istorikų veikalai. Skurdžios buvo ir A. Smetonos jaunos dienos, nes jo tėvai buvo neturtingi. Tačiau jis kažkokios nepaprastos ir nepalaužiamos energijos skatinamas pasiryžo siekti mokslo. Ir tą savo pasiryžimą ištesėjo. Jis savo lėšomis baigė gimnaziją ir Petrapilio universiteto teisių fakultetą.
Baigęs aukštuosius mokslus, A. Smetona įsikūrė gyventi D. Lietuvos kunigaikščio Gedimino sostinėje Vilniuje ir iš čia pradėjo dirbti mūsų tautai.
Darbas buvo sunkus, nes negausingi inteligentai lietuviai blaškėsi partinių srovių sūkuriuose ir labai retas iš jų tedirbo savo tautos kultūrai. Lietuviams trūko vienybės, be kurios visiškai neįmanoma tautos pažanga. Ir štai A. Smetona pradeda mūsų tautą organizuoti. Jis 1907 m. draug su kun. J. Tumu-Vaižgantu įsteigė „Vilties“ laikraštį, kuriame kvietė lietuvius prie vienybės, skelbė jiems tautinę ideologiją. A. Smetona artimai bendraudamas su tauta, atsidėjęs studijuodamas jos praeitį, giliai suprato ir jautė jos dvasią. Tad ir jo skelbiamoji tautinė ideologija kilo iš lietuvių sielos gelmių ir glaudžiai buvo susijus su tautos praeitimi ir jos kūrybiniu lobiu.
Antanas Smetona ne iš svetur atneštas partines programas skelbė, bet ir ragino lietuvius gaivinti tautos sąmonę, kurti savaimą dvasinę ir medžiaginę kultūrą.
Tam tikslui jis reikalavo telkti tautines jėgas ir jas taikyti taip, kad darbe neprieštarautų vienos kitoms, kad, iš vieno ar šalimais eidamos, netrukdytų vienos kitų. Savo gausinguose straipsniuose A. Smetona teikė daug nurodymų, kurie šiandien mūsų tautinės kūrybos darbe laikomi pagrindiniais principais. Jis nuolatos ragino lietuvius branginti savo gimtąją kalbą, valyti nuo svetimžodžių (barabarizmų), turtinti iš tarmių paimtais naujais žodžiais, nes, anot A. Smetonos, mūsų grynajai kalbai pamatas yra +963 mūsų tarmės. Jis skelbė, kad mūsų menininkams didžiausias kūrybinis liaudies menas, „kad liaudies ir menininkų kūryba turi eiti šalimais. Menininkai, nukrypę nuo liaudies kūrybos, kana ar begalėtų būti mūsų meno reiškėjai“.
Lietuvių tautinei kultūrai kurti bei ugdyti reikia savų inteligentų. O jų anais laikais Lietuvoje tebuvo labai mažai. Tie, kurie baigdavo aukštuosius mokslus, dažniausiai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, įsikurdavo Rusijoje, ten vesdavo svetimtautes žmonas ir tuo būdu dingdavo mūsų tautai. A. Smetona visokiais būdais stengėsi mūsų po įvairius Rusijos kraštus išblaškytus inteligentus partraukti į Lietuvą ir juos įjungti į tautinės kūrybos darbą. „Didžiausia bėda – rašė A. Smetona „Viltyje“, – kad mūsų inteligentai gyvena išsisklaidę svetimuose kraštuose, kad jie taip išsisklaidę, žūva be jokios naudos. Be inteligentų, Lietuvoje gyvenančių, nieko nebus: tauta be jų – kaip kariuomenė be vadų. Inteligentai – tautos smegenys. Štai šią mintį gerai įsidėkime galvon ir kartokime tol, kol nebūsime sutraukę daugumo inteligentų savo kraštan. Mums reikia tirti ne vien praeitis, ne vien senovės mūsų tautos žymės, bet reikia pažinti ir suprasti ir dabartinis tautos gyvenimas, jo dvasia ir siekimai. Kaip prieis inteligentai prie jo, jei jie vartysis kitur svetimame gyvenime paskendę“.
Susirūpinęs mūsų tautos smegenimis – inteligentais, A. Smetona daug dėmesio kreipė į moksleivius, būsimuosius inteligentus. Jų tautiniam auklėjimui jis ne vieną gražų bei turiningą straipsnį paskyrė.
Jis ragina jaunuomenę labiau pažinti savo kraštą, jo gamtą ir kultūrinius paminklus. „Kiekvienas jaunikaitis – sako A. Smetona – galėtų bekeliaudamas pastebėti, ko jis iš raštų neišskaitys apie mūsų šalį. Mėgstąs senovę pamatytų jos liekanas; kam malonu gėrėtis gamta, tas pažintų ją savo akimis iš gyvųjų paveikslų. Ir darbo žmonių tipai, jų paprastieji santykiai su kits kitu, pagaliau jų būdas paaiškėtų įspūdingai jauno žmogaus sielai.“
Turėdamas prieš akis mūsų tautos ateitį, jau prieškariniais laikais A. Smetona reikalavo visuomeninio mūsų liaudies švietimo. Šioks ar kitoks darbas, pasak A. Smetonos, be visuotinio liaudies švietimo neįmanomas, nes tamsios minios nepasieks mūsų prakilniausi išvedžiojimai, rūpestingiausiai sudaryti sumanymai jos materialei gerovei pakelti“.
Šalia dvasinės kultūros A. Smetona „Viltyje“, o vėliau ir „Vaire“ kėlė aikštėn visus tuos veiksnius, arba materialinę kultūrą. Tačiau A. Smetonos ideologijos pagrindas yra ne materializmas, bet idealizmas. „Mūsų idealas yra dvasinės gėrybės, – sako A. Smetona, – kurios yra savaime tiesos, nepareinančios nuo kitų tiesų. Materialinė buitis tik įrankis toms tiesoms siekti, o jų nešiotoja – mūsų siela.“
Antano Smetonos asmenybės ir jo ideologinės publicistikos įtaka prieškarinei Lietuvai buvo didelė: gerokai sustiprėjo lietuvių vienybė, energingiau ir organizuočiau pradėta dirbti tautinei kultūrai; ir per Didįjį karą jau dauguma lietuvių buvo politiškai apsisprendę – reikalauti nepriklausomybės. A. Smetona per Didžiojo karo audras niekur iš Lietuvos nebėgo, bet, kaip tikram vadui pridera, Lietuvos sostinėje Vilniuje budriai stovėjo Lietuvos teisių sargyboje ir ruošė ją prie nepriklausomybės.
Antanas Smetona tapo vyriausiu atgimstančios Lietuvos valstybės vadu; jis išrenkamas Lietuvių Tautos Tarybos pirmininku; Lietuvos reikalais važinėja tartis su kitų valstybių diplomatais ir visur randa Lietuvai palankumo ir paramos. 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona išrenkamas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu ir juo išbuvo daugiau kaip metus, t.y. ligi 1920 m. birželio 13 d.
Antanui Smetonai prezidentaujant Lietuvai daug svarbių darbų buvo padaryta. Tuo laiku buvo suorganizuotos valstybės administracinės įstaigos, suorganizuota kariuomenė, išguiti iš Lietuvos bolševikai ir bermontininkai, įsteigtos pirmosios mokyklos, aptvarkyti finansai, nustatyti mokesčiai, paruošta laikinoji konstitucija, išgautas Lietuvos valstybės pripažinimas de facto iš Anglijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Skandinavijos valstybių. Tai rodo, kokią sunkią naštą Antanas Smetona išnešė ant savo pečių. Juoba jam didelė garbė, kad tą naštą nešė pačiais sunkiausiais mūsų tautos nepriklausomo gyvenimo metais, kada naujai susikūrusi valstybė nieko neturėjo, kada viską teko iš naujo kurti, kovojant su klastingais priešininkais.
Pasitraukęs nuo valstybės vairo, A. Smetona dirbo mokslo ir publicistikos darbą, drąsiai spaudoje kėlė įvairias politines ir visuomenines ydas. A. Smetonos įtaka ir dabar mūsų visuomenėje buvo labai didelė. Ir kai 1926 m.Lietuvos valstybė atsidūrė ties bedugne, kariuomenė, išgelbėjusi Lietuvą nuo pražūties, gruodžio mėn. 17 d. A. Smetoną kviečia būti Valstybės Vadu. Kiek kariuomenė brangino ir pasitikėjo A. Smetona, vaizdžiai mums rodo šis jos kvietimas:
„Pirmasai Lietuvos Kūrėjau!
Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi.
Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos laisvę.
Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirba Lietuvos pražūčiai.
Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos nepriklausomybės ikimą.
Bet mes negalime įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų.
Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Nepriklausomos Lietuvos priešakyje.
Todėl, tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaip valstybės Vadas, išvesti iš dabartinės sunkios padėties.
Iš savo pusės, vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynę laisvą, iškilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kuriąTamsta rasi reikalinga daryti“.
Pirmasis Lietuvos Kūrėjas A. Smetona, visos kariuomenės kviečiamas, tas sunkias ir atsakingas pareigas pasiėmė. Jis savo rašte „Lietuvos karžygiams“ rašo:
„Mano, kaip kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo metu. Todėl pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir pasiėmęs Valstybės Vado pareigas, eiti jas tol, kol pati tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties“.
Ir nuo 1926 m. gruodžio 17 d. A. Smetona tebevadovauja mūsų valstybei. Kas per tą laiką mūsų valstybei padaryta, sunku viename straipsnyje suminėti; tai ateities Lietuvos istorininko darbai. Tačiau aplamai reikia pasakyti, kad visose srityse mūsų valstybė pažengė priekin, viduje sustiprėjo tautinė dvasia ir kūryba, o užsienyje mūsų jaunutė valstybė laimėjo daug simpatijų. Šiandien, A. Smetonai mūsų valstybei vadovaujant, nyksta Klaipėdos krašte daugelį metų slėgusi vokiečių dvasia. Šiandien Klaipėdos kraštas lietuvėja.
Antanas Smetona yra tikras mums Apvaizdos skirtas Tautos bei Valstybės Vadas. Jis turi visus tuos savuosius, kurių reikia atsakingoms tautos bei valstybės vado pareigoms. Platus humanitarinis išsilavinimas, kritiškas protas, geras savo tautos reikalų pažinimas bei gili intuicija leidžia jam teisingai ir objektyviai spręsti painius valstybinius dalykus. O tvirti bei aiškūs tautiniai principai ir stipri valia neleidžia jam iškrypti iš pasirinkto kelio, pasiduoti svetimoms įtakoms. Švelni bei jautri lietuviška ir didelė savo tautos meilė padeda jam kuo plačiausiai bei nuoširdžiausiai bendradarbiauti su visais Lietuvos sluoksniais ir pelno jam visuotinę lietuvių ir svetimtaučių meilę.
Mes, jaunalietuviai, esame laimingi tokį garbingą Tautos Vadą turėdami savo organizacijos Šefu.
Šešiasdešimt metų amžiaus sukakties proga mes savo brangiam Tautos Vadui ir “JL” S-gos Šefui linkim dar daug metų gyvuoti ir mūsų tautai garbingai vadovauti.
