home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Laikas iš to, kas sena, sukuria tai, kas yra nauja, nepriklausomai nuo to, ar tuo yra rūpinamasi, ar ne.

Redaktoriaus savaitė. Laikas iš to, kas sena, sukuria tai, kas yra nauja, nepriklausomai nuo to, ar tuo yra rūpinamasi, ar ne.

Tuk, tuk, tuk – dažniausiai girdisi vasarą išvykus į gamtą. Bet tai ne genys medžio kamieną stuksena. Ir ne gandrai savo snapais kalena. Tai – tik sodininkas. Tikrai taip. Vasara – darbymetis.

Būtent vasarą, kai mes dažniausiai mėgstame atostogauti ir ilsėtis, gamta parodo mums savo tikrąjį veidą. Ji – ne akmeninė. Ji visą laiką juda, keičiasi, auga. Besikeičianti gamta atspindi ir žmonių gyvenimą. Visą vasarą jie ne tik stengiasi pasidžiaugti šiluma ar poilsiu, bet ir nudirbti lauko darbus. Štai tuomet ir prasideda įvairiausių lentelių ant namo sienų ar kuoliukų daržuose kalimas. Kiekvienas sodininkas žino, kad žirniai tiesiog primygtinai nori rangytis aplink rykšteles, įbestas į žemę, pomidorai augti pririšti prie kuoliukų, na, o agurkai rangytis aplink virves pririštas prie šiltnamio sijų.

Ir visi puikiai žinome, ką plėvele dengtiems šiltnamiams reiškia gausios vasaros liūtys ir neprognozuojami prasilenkiančių oro masių sukelti vėjai. Po kiekvienos audros ir prasideda masinis šiltnamių remonto ir lopymo vajus pasitelkiant ne tik izoliacines juostas, bet ir plaktukus.

Tuk, tuk, tuk. Visi sodininkai tarsi susitarę susivienija į vieną „GMP“ – greitąją, ne, ne medicininę, o meistrų pagalbą. Koks malonumas stebėti, kaip visi sutartinai, radę net mažiausią šakaliuką ir aprūdijusią vinį atkuria biologinę ekosistemą.

Ir iš tikrųjų, dažnai girdime, kaip mokslininkai sukuria ekosistemas, biosferas, biodegradacinius įrenginius, ir net nesusimąstome, kad sodininkas – vienas iš tų mokslininkų. Nė vienas nesusimąstome, jog ta gamtą teršiančia polietileno plėvele dengta „trobelė“ – tikrų tikriausia biosfera. Uždara erdvė, kurioje galioja savos gamtos ir oro taisyklės. Atskira atmosfera su savo nuosava oro sąlygų sistema, visiškai kitokia, nei ta, kuri yra vos už milimetro storio nesiekiančios plėvelės. Čia nesikaupia tokie debesys kaip lauke, tačiau augalų garinamas vanduo patenka ant šiltnamio lubų, kur atvėsęs ir sukaupęs didesnį perteklių tampa... taip, taip, mažu lietumi. Iš tikrųjų, šiltnamio atmosfera tokia savita, jog likimo valiai paliktame šiltnamyje jau po poros metų išvešėtų tikros džiunglės su savo augmenija ir net... gyvūnija.

Ar tai stebuklas? Ne, ne stebuklas. Tai – žmogaus išmintis, kuria remdamiesi kiekvienas iš mūsų, netgi baigęs vos kelias klases, galime kurti mokslą apie tam tikrą sritį ir atrasti pačius nuostabiausius dalykus. Ar žinote, kas yra nuostabiausia? Nuostabiausia tai, kad mes kasdien kažką sukuriame, kažką padarome, patys to nežinodami. Netgi vienas ar kitas apleistas mūsų gyvenimo elementas tampa puikia studijų ir eksperimentų erdve. Nes nei laikas, nei gamta, nei pasaulis nestovi vietoje, bet visą laiką juda į priekį ir iš to, kas yra, sukuria kažką naujo.

Laikas iš to, kas sena, sukuria tai, kas yra nauja, nepriklausomai nuo to, ar tuo yra rūpinamasi, ar ne.

Tačiau tai, kuo nesirūpinama, nebūtinai gali virsti sėkmingu rezultatu. Juolab laikas nestovi vietoje ir negali būti sustabdytas ar sugrąžintas, todėl kiekviena praleista akimirka gali būti lemtinga ar net fatališka. Pavyzdžiui, turbūt ne vienas esame bandę namuose rauginti girą ir puikiai žinome, jog riba tarp „neprinokusios“ giros iki perrūgusios giros – labai trapi ir trumpa. Taip yra ir su daugeliu gėrimų ar maisto. Laiku nespėsi – netgi laukimas taps praradimu.

Todėl net ir apleista mūsų „biosfera“ turi sulaukti dėmesio – „mokslininko“ atlikto darbo analizės, rezultatų įvertinimo ir ateities prognozių. Konkrečiu momentu reikia atlikti gausybę konkrečių darbų, kad toji „biosfera“ galėtų toliau tobulėti, augti, o ne degraduoti.

Keista. Bet mūsų biologiniai „eksperimentai“ sode, darže ar namuose yra identiškai panašūs ir į mūsų santykius... su kitais žmonėmis.

Taip, mes galime bendrauti su konkrečiu žmogumi arba nebendrauti. Galime iš pradžių bendrauti, o vėliau ne, arba atvirkščiai, tačiau visada turime suvokti, kada kam yra tinkamas metas, kada turime atlikti savo aktyviąją dalį, o kada – atsitraukti. Atsitraukti, kad neprarastume sveikos nuovokos ir neleistume mūsų „projektui“ degraduoti. Turime visada būti pasiruošę atskubėti į pagalbą.

Ar mums neįdomu, kokį maistą valgo vyras pertraukomis tarp šiltnamio remonto? Ar mums neįdomu, kokiomis sąlygomis moteris gamina maistą mažoje virtuvėje? Arba – gal neįdomu, iš ko vyras mums gamina maistą, kaip žmona kuria krosnį? Taip, sakykime, tai ūkio darbų rutina, tačiau ta rutina vieną dieną gali tapti mirtinu pavojumi. Pavojumi, kuriam nebus kelio atgal. Pavojų, dėl kurio mes neturėsime galių pasukti laiko atgal.

Bet tai, kas atrodo nesvarbu, gali vieną dieną tapti egzistentiškai svarbu. Ir negrąžinama. Visgi yra paguoda, kad laiku pastebėję savo „eksperimento“ klaidą, galime ją pataisyti ir viską tęsti toliau, nelaukdami, kol „projektas“ sugrius nepataisomai ir viską teks statyti iš naujo. Absoliučiai viską nuo pamatų, iš naujo ir visiškai kitaip, negu buvo. Kitaip, negu buvome pratę. Kitaip, nei visada norėjome.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close