Stadiono mikrorajono gyventojų bendrystės šventė
Laiko ir projekto „Abipus Nemuno“ ratas sukasi toliau – Paprienė, Dvariukas, Tartokas, Kalniečių seniūnaitija. Štai ir Stadiono mikrorajonas. Ir čia žmonių gyvenimai skrieja kaip tas futbolo kamuolys prieš keturis dešimtmečius šioje vietoje dar buvusiame stadione. Lėčiau, greičiau…
Taip simboliškai Prienų miesto mikrorajonais keliaujančias bendrystės šventes apibūdino šio projekto sumanytoja, idėjų ir kūrybingumo kupina Prienų miesto seniūno pavaduotoja Irena Stasytienė. Kartu su seniūnu Algiu Matulevičium ir bendraminčių bei talkininkų komanda
I. Stasytienė subūrė į bendrą bičiulystės ratą dar vieno – Stadiono mikrorajono gyventojus. Ir nors tą dieną nuo ryto protarpiais pasipildavo lietus, šventę kuriančių ir rengiančių žmonių tai neišgąsdino. Svarbiausia – gera nuotaika, o jos šventėje tikrai netrūko, nors organizatoriai ir vedėjai po keletą kartų sušlapdavo ir persirengdavo… Slėpdamiesi po skėčiais puošė savo laiptines ir kiemus įvairių daugiabučių gyventojai. Ruošdamiesi pasitikti komisiją bei svečius jie gražino laiptines balionais, rengė rankdarbių parodas, demonstravo kulinarinius sugebėjimus.
Kol aištėje prie tvenkinio ir beržynėlio vyko parengiamieji darbai, kūrėsi užeiga „Guogis“, „Viasat“ laboratorija, šeimos klinikos „Vita Simpex“ darbuotojai, bitininkystės reikmenis demonstruojanti UAB „Wilara“, o scena saugiausią vietą „surado“ tik iš kažkelinto karto, nebuvo matyti rūškanų veidų. Išties tikėjimas, kad lietus negali sugadinti šventės, pasiekė Aukščiausiąjį – popietę dangus nusigiedrijo. Aikštėje užvirė tikras pramogų ir pasilinksminimų kupinas gyvenimas. Vaikai mėgavosi pramogomis vandenyje ir ant kranto, mažiausieji džiaugėsi batutu, kiti smagiai įsiliejo į sportines varžybas, puodynių daužymo ir šeimų varžytuves, suko „Laimės ratą“, treti būrėsi prie kvapais viliojančios užeigos „Guogis“ palapinės ar bevaikštinėdami kaimyniškai šnekučiavosi. Šalia organizatorių palapinės stoviniavo bet kurią akimirką įvairiais klausimais šventės dalyviams pasiruošusios padėti dešimt savanorių, paspuošusios šūkiu – „Mes mylim Prienus!”.
Oficialią Stadiono mikrorajono šventės pradžią paskelbė jos vedėja Zita Kuzminskienė. Sveikinimo žodžius tarė Prienų seniūnas Algis Matulevičius (gyvenantis šiame mikrorajone) ir seniūno pavaduotoja Irena Stasytienė. „Ačiū, kad neatidėjote gyvenimo rytojui, kad gyvenate šia diena. Kad visi susibėgome – kaip kadaise, gal prieš du dešimtmečius, kai Stadiono mikrorajone vyko kiemo šventė. Ačiū, kad įsileidote į savo širdis, į savo namus“, – seniūnijos vadovų vardu padėkojo I. Stasytienė.
Šventės metu jos dalyviams koncertavo Prienų meno mokyklos mokiniai, daugybė kurių gyvena Stadiono mikrorajone, Skriaudžių jaunimo vokalinis kolektyvas „Cukraus pudra“. Vaikai demonstravo savo piešinius, kuriuose vaizdavo savo namą, rajoną ar svajones. Visi buvo organizatorių apdovanoti saldžiaisiais prizais. Šurmulingai įsisukusį Stadiono mikrorajono žmonių bendrystės sambūrį dainomis papuošė atlikėja Vitalija Katunskytė, tvenkinyje liepsnelėmis sužibę žiburėliai, ugnies fakyrų šou ir bendras pasibuvimas bei pasišokimas.
Jais didžiuojasi kaimynai
Šventės metu pagerbti buvo garbingiausi, iškiliausi Stadiono mikrorajono gyventojai – tie, kurių darbus mena vietiniai, kurie garsino ir tebegarsina savo miestą, o tuo pačiu pelno namo žmonių pagarbą bei pasididžiavimą, kad šalia gyvena tokios asmenybės. Tarp pagerbtųjų ir žmonių bei mikrorajone įsikūrusių įstaigų pasiūlytų padėkoti jiems už nuopelnus – Stadiono senbuvis, daugiau kaip 50 metų „Taupomajame banke“ išdirbęs bei jam vadovavęs Jonas Vyšniauskas. Jo entuziazmo ir darbštumo dėka mieste iškilo ne vienas naujas pastatas, jis visą gyvenimą saugoja, renka miesto istoriją ir surinkta medžiaga širdingai dalinasi su ja besidominčiais. Kas nepažinojo žurnalisto Vinco Staniulio ar „Žiburio“ gimnazijos muziejaus įkūrėjos mokytojos Anarsijos Adamonienės, kuri ir šiandien yra nuolatiniame skubėjime? Pro jos akis ir pirštus nepraeina nei viena naujai išleista knyga, kurios pristatymas vyksta Prienuose.1997 m. mokytoja apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino pirmojo laipsnio medaliu. Ne vienas prienietis pavydžiu žvilgsniu yra palydėjęs ilgametę sutuotinių porą Vandą ir Vytautą Žiūkus. Jų pagarbus bendravimas ir rodomas dėmesys vienas kitam – darnaus santuokinio gyvenimo pavyzdys. Didelio ir nuoširdaus darbo dėka žmonių pagarbą pelnė mokytojos Dalia Šklėriūtė, Roma Ruočkienė, „Lietuvos balso“ antrosios vietos laimėtoja dainininkė Giedrė Smolskaitė, kurią dainų kovose visą laiką palaikė, sėkmės linkėjo labai daug kraštiečių. Net ir ligos atveju parodžiusi ryžtą ir valią, Giedrė – atkaklios ir savo tikslo siekiančios merginos pavyzdys.
Kaimynai labai didžiuojasi, kad šiame mikrorajone gyveno aktorė E. Aukštakalnytė-Hansen, Tomas Ališauskas. Tomas – LNK eteryje rodomos vienos populiariausių „Be tabu“ ir Ko projektų infošou „Kakadu“ vedėjas. Visiems gerai pažįstamos ir gerbiamos Aukštakalnių šeimos atžala Eglė ilgam įsikūrė Afrikoje, pradėjo fotografuoti ir filmuoti, o dabar dar ir knygą išleido.
Stadiono mikrorajonas turi daug iškilių, puikių asmenybių – gydytojų, tarnautojų, medicinos darbuotojų, žurnalistų. Tad tenesupyksta tie, kurie šiuose laikraščio puslapiuose nebuvo paminėti…
Stadiono mikrorajono istoriją rašo žmonės
Daugiau nei mėnesį projekto sumanytojai kvietė ir ragino gyventojus pasidalinti informacija apie Stadiono mikrorajoną, jo istoriją, paieškoti senų nuotraukų, kurios atspindi čia gyvenančių žmonių, šeimų ir rajono istoriją. Visa surinkta medžiaga, gausiai nuspalvinta nuotraukomis, yra Prienų seniūnijoje. O šventės metu visi susirinkusieji turėjo galimybę pasižiūrėti šią istoriją 41 min. trukmės filme.
Stadiono mikrorajonas – vienas iš didžiausių mieste, čia gyvena daugiau kaip trečdalis miesto gyventojų. Dabartinis Prienų kelių tarnybos vadovas Henrikas Radvilavičius prisimena, kad dar 1964 metais važiuojant namo iš Kauno, leidžiantis nuo kalno jau matėsi, ar stadione vyksta rungtynės. Iki šiol dar daug gyventojų atsimena futbolo komandų „Sūduva“, ATĮ „Vairas“, „Sparnai“ kovas ir pergales.
Stadiono praeities logiškiausia ieškoti bendrapavardės gatvės kairėje pusėje įsikūrusių privačių namų eilutėje. Čia žmonės statėsi, kai dar šio mikrorajono nebuvo. 29 privatūs, jaukūs namai sutūpę. Jų gyventojai atsimena, kad kai gavo sklypus – šalia jų buvo daržai, sąvartynas, o link centro driekėsi futbolo stadionas. Kai kurie senbuviai dar paliudijo, kad ir turgus netoliese kapinių buvo. Tolumoje karinio dalinio pastatai matėsi.1933 m. rytiniame Prienų pakraštyje buvo pradėtos statyti kareivinės DLK Kęstučio penktojo pulko kariams. Reikšminga buvo1937 m. lapkričio 14 d., kai pastačius kareivines, jų teritorijoje ant Nemuno kranto buvo atidengtas apie10 metrųaukščio Kęstučio paminklas. Paminklas Prienus puošė iki 1954 metų rudens. Vieną dieną prieniškiai pasigedo paminklo. Nuo postamento nugriauta skulptūra buvo sudaužyta, o postamento ir statulos likučiai užkasti griovyje. Atgimimo metais paminklas vėl išvydo šviesą, tik pakeitė vietą. Bronzinė Kęstučio statula pastatyta 1990 metų pavasarį kairiajame Nemuno krante, prie tilto.
– Kai Stadiono gatvelėje ieškojau praeities, tą gražią gegužės dieną džiugino, kad žmonės savo žemės lopinėlyje kruta kiek ir kaip gali, o užkalbinus – nuoširdžiai bendrauja. Jų visas gyvenimas prabėgo čia, čia visas pasaulis. Eleonora Černevičienė iš 51 namo didžiavosi, kad net 5 valdose Šiauliškių kaimo gyventojai įsikūrė – Bubnienė, Širvilienė, Naravienė, Miliauskienė, ji Anapilin gruodį išėjo, nuo vaikystės geriausia draugė buvo, Šiauliškiuose vienoj ūlyčioj gyveno… Visi bendrauja, darželiai išpuoselėti, sodybos tvarkingos – juk pavasaris. Visi skuba tvarkytis, kol prognozuojamos šaltos dienos vėl neužklupo. 78 metus įpusėjusi Stadiono 49 namo šeimininkė Ona Naravienė linksmai prisiminė, kad daugiaaukščių vietoj jų daržai buvę. Stadione ne tik futbolo varžybos vykdavo, mokiniai sportavo, jojimo varžybos, renginiai vyko. 49 namo šeimininkė iki šiol atsimena, kaip jojimo varžybose dalyvavo…“, – pasakoja mikrorajono istoriją po kruopelytę rinkusi seniūno pavaduotoja I. Stasytienė.
Anot jos, Stadiono gatvės senbuvis Jonas Vyšniauskas prisimena, kaip nuo kalnų gabalais pjovė ir vežė velėną stadionui. Geriausias Respublikoje stadionas buvo. Aptvertas aukšta tvora, gražūs, masyvūs geležiniai vartai… Kai pradėjo statyti namus, žmonės tvoras nuardė, kuolus išsitampė. Prienai savo architekto neturėjo, Bielskis iš Kauno padėdavo. Partijos sekretoriaus iniciatyva atvyko architektas Jonas Balčiūnas. Buvo planuojama daryti tribūnas, sėdimas vietas, tačiau jau buvo per vėlu, nes buvo išdalinti sklypai privačių namų statybai.1959 m. paskirti 5 sklypai. Viename iš jų ir įsikūrė Jono šeima. Kęstučio pulko bataliono karininkai gyveno privačiai. Prienietis Ruseckas prie dabar esančių karių kapų mediniame name Karininkų romovę buvo įrengęs, čia jie ateidavo pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje pastatyta Autotransporto įmonė, Komunalinių įmonių kombinatas, Tarpkolūkinė kaimo statybos organizacija, Melioracijos statybos montavimo valdyba ir kt. įmonės. Rajono DŽDT pirmininku 1980–1990 metais dirbęs Vytautas Maruškevičius prisimena, kad buvo pradėta statyti miesto katilinė, kuri palaipsniui tapo pagrindiniu šilumos tiekėju, panaikinus kelias mažas miestą teršiančias katilines. Pradžioje šildė namus pieninės katilinė. Taip pat iš 5 proc. gyvenamųjų namų statybai skirtų lėšų buvo pastatyta parduotuvė, kurios gyventojams labai reikėjo.
Istorijon įrašyta ir tai, kaip1984 m. prieniečiai per talkas įrengė atvirą krepšinio aikštelę, jose dalyvavo Prienų VK pirminės partinės organizacijos nariai Ručys, Lukoševičius, Laurinaitis, Baravykas ir gyventojas Petronis. Tada ir vyko Stadiono mikrorajono kiemo šventės baigiamasis renginys.
Beje, Petronio atminimas išliko ir jo iniciatyva įrengtoje alėjoje, žmonių iki šiol vadinama Petronio alėja, nes jo pastangomis vietoj įvažiavimo įrengtas pėsčiųjų takas..
Užsukusi į Tyliąją gatvelę, I. Stasytienė ir čia surinko daug įdomios istorinės medžiagos. Tyliojoje stovi ir puikuojasi nuolat puoselėjamas pirmasis daugiabutis namas. Šalia Stadiono skverelio jau du dešimtmačius aplinką puošia skulptūros „Zodiako ženklai“. Apie 1990-uosius metus šalia skverelio buvo Paruošų kontoros sandėliai. Jų vietoje įsikūrė dvi žinomos Prienuose įstaigos. Garmų vaistinei šiemet jau 20 metų, šalia sukūrė autoservisą. Visai šeimai nesvetima visuomeninė veikla, muzika, dainos. Angelei ir Vytautui Garmams privatus verslas atima nemažai laiko ir pastangų, reikia nuolat tobulėti, galvoti, kaip nepelningas, bet žmonėms reikalingas paslaugas papildyti, kad išsilaikytų. Taip gimė mintis prisiminti prieš dvidešimt metų išmoktus kepti šakočius. Šiandien jų kepyklėlėje kepami ne tik šakočiai, bet ir skruzdėlynai, įvairių formų tinginiai. Jų puikią kokybę ir gerą skonį žino ne tik prieniečiai, jų gaminiai ne vieno emigranto lagamine keliauja už Lietuvos ribų. Angelė mėgsta kurti, padėti žmonėms. Ji palaiko šeimos vyrų pomėgį muzikuoti. Sūnus dainuoja ansamblyje „Nemuno krantai“, vyras vėl dažnai suburia savo kapelą.
1994 m. gruodį pradėjo teikti paslaugas Kiguolių klinika. Šiandien tai moderni klinika, atliekanti beveik visas odontologijos paslaugas, rytų medicinos principais pagrįsta (Folio) Vollio diagnostika. Tai rytų ir vakarų sintezės elektropunktūrinė diagnostika, pagal rastus pakitimus gydoma homeopatinėmis priemonėmis. Atliekama akupunktūrinė reflekso terapija.
Šalia, buvusio lopšelio-darželio patalpose,1993 m. įkurta pradinė mokykla.1998 m. jai suteiktas Nemuno vardas. Mokykloje ir jos skyriuje ugdosi apie 300 mokinių, dirba 25 mokytojos. Tai gamtos prieglobstyje įsikūrusi, jauki, moksleivių ir jų tėvų mylima mokykla, kurios ryškiausiu prioritetu laikomas meninis-estetinis mokinių ugdymas.
Stadiono mikrorajone yra ir daugiau garsių įmonių, organizacijų, švietimo įstaigų, kurių istorijos sugulė į archyvus ir bus išsaugotos ateities kartoms.
„Reikia paklausti savęs: mes gyvename ar būname?.. Gyvename tik dėl savęs ar ir dėl kitų?! Juk be galo svarbus žmogaus ryšys su žmogumi… Kiekvienas iš mūsų turime savo langą į pasaulį. Visokius vaizdus pro jį regime. Norėjosi atverti ir šio mikrorajono istorijos langus, nors trumpai žvilgterėti pro juos… Ilgai klaidžiota gatvelėmis, kiemais, susitikta ne su vieno žmogaus jaunyste, peržiūrėtos, nuskenuotos miesto istorijai šūsnys nuo laiko pageltusių, bet vis dar brangių darbo kolektyvams, gyventojams nuotraukų, užrašytos istorijos nuotrupos… Iš įvairių kasdienybės siūlų nuausti žmonių gyvenimai. Du žodžiai nuolat spurdėjo galvoje – KASDIENYBĖ ir ŠVENTĖ. Žodį kasdienybė galime tarti, suvokti kaip nuobodulį ar nuovargį, tarti su dėkingumu ir džiaugsmu arba visai abejingai ir su tikėjimu, viltimi…
Vieni gyvena panarinę galvas, kiti vis bėga, skuba, kiti – matydami dangų, žydintį medį…“, – mintimis dalinosi projekto „Abipus Nemuno“ iniciatorė I. Stasytienė.
